Verslas, kuris neišgyventų be meilės gamtai ir žmonėms

Būtina sąlyga

Kitaip kaip entuziastais kaimo turizmo sodybų šeimininkų nepavadinsi. Kalbinti šios srities verslininkai pasakoja, kad be meilės gamtai ir žmonėms tokia veikla pasmerkta žlugti.

"Vieningi, darbštūs ir atsidavę", – savo sodybos, esančios Vilkijos apylinkių seniūnijoje, sėkmės receptą įvardija kaimo turizmo pradininkai Kauno rajone Zalensai.

Ne viena sodyba, kuri šiuo metu klesti kaip kaimo turizmo, įkurta jos savininkams norint sau ramaus kampelio, ieškant galimybių pailsėti, atsigauti gamtos prieglobstyje.

"Mano svajonė visada buvo ramybė ir namelis miške arba bent prie jo, kur gražu", – pasakojo Kristina Bonkevičienė, su dukra Jurgita vedžiodama po savo kaimo turizmo sodybą "Altonė", esančią Zapyškio seniūnijoje.

Norėjo ramios užuovėjos

Dalį Kristinos ir Jurgitos valdų Altoniškių kaime juosia Šernupio ir Oros upeliai, sutekantys į įspūdingą didelį tvenkinį žvyruotu dugnu. Jį ir visą vienkiemį juosia miškai.

Ant vieno skardžių įrengtos sūpynės. Sodybos kiemą ir rąstinius pastatus su visais patogumais, pirtį puošia gėlės.

Iš pradžių ši vieta visai nepriminė poilsiui tinkamo kampelio. "Tuomet čia veikė gyvulių supirkimo punktas, mechaninės dirbtuvės. Aplink buvo šiukšlynai, šabakštynai", – prisiminė šeimininkė K.Bonkevičienė.

Nepaisant nykaus vaizdo, jai šioje vietoje buvo gera, tad, yrant kolūkiams, prašė ne visų taip tuomet trokštų derlingų Zapyškio žemių, o to užmiršto išdarkyto gamtos kampelio.

Padedama dukrų Kristina jį po truputį ėmė tvarkyti. Prieš 25 metus apie kaimo turizmą ji nė minties neturėjo. Tenorėjo ramios užuovėjos sau ir dukroms.

Kūrėsi sunkiai, bet judėjo į priekį. Stimulas buvo vaikai. "Be galo myliu savo mergaites. Jei ne aš, kas jas būtų užauginęs", – susigraudino prisiminusi sunkias akimirkas Kristina, vyro netekusi kai dukroms tebuvo treji ir šešeri metukai.

Atperka laimingi veidai

"Altonės" veikla orientuota į žmones, norinčius ramaus poilsio, ieškančių vietos, kur galėtų atgauti pusiausvyrą, tačiau čia netrūksta ir šventinio šurmulio bei sportinių aistrų tinklinio aikštelėje. Nepamiršti ir pirčių bei vandens pramogų mėgėjai.

"Norisi, kad svečiai iš čia išsivežtų bent dalelę tos ramybės, kuria čia alsuoja visa aplinka. Labiausiai džiugina, kai matome laimingus poilsiautojų veidus. Visą vargą atperka svečių žodžiai, kad čia jiems gera. Kaip ranka nuima nuovargį", – tikino sodyboje šeimininkaujančios mama su dukra.

Kaimo turizmo verslas – nelengvas, ypač dėl daugybės einamųjų vyriškų darbų. Pavyzdžiui, nupjauti žolę didžiulėje teritorijoje. Šiai sodybai priklauso daugiau kaip 3 ha miško ir apie hektarą kiemo.

Šį plotą reikia apeiti kiekvieną rytą. "Būtina apžiūrėti, gal kur medis nugriuvęs ar numesta šiukšlė, gal kur augaliukas nuvytęs", – apie dienotvarkę kalbėjo K.Bonkevičienė. Paskui imama ruoštis atvažiuosiantiems svečiams – paklojamos lovos, apžiūrima pavėsinė, jeigu reikia – perstumdomi stalai ir t.t.