Verčiausias sportinių šokių prizas – puiki savijauta ir įdomus gyvenimas

Atrado prieš dešimtmetį

„Gera savijauta ir įdomesnis gyvenimo būdas – štai kur mano brangiausi apdovanojimai“, – galiausiai randa teisingą atsakymą ji ir kviečia sėstis. Notare Rasa dirba jau daugiau nei 30 metų, o štai sportinius šokius atrado ne taip ir seniai – prieš gerą dešimtmetį.

„Tiesą sakant, pirmąsyk išbandžiau sportinių šokių parketą dar paauglė. Su didele pagarba iki šiol prisimenu savo pirmąjį trenerį Imantą Brikmanį. Šokau ketverius metus – iki vienuoliktos klasės. Paskui prasidėjo darbas ir neakivaizdinės teisės studijos“, – pradeda šokių istoriją R. Inokaitienė, šiuo metu sportinius šokius šokanti, varžybose dalyvaujanti Pro/Am kategorijoje.

Šis raidžių derinys reiškia, kad porą sudaro profesionalo ir mokinio tandemas. Pro/Am varžybas net būtų galima apibūdinti kaip savotišką „Šok su žvaigžde“ variantą, nes jų metu mokiniai (neprofesionalai) šoka poroje su savo mokytojais ir varžosi su bendraminčiais iš viso pasaulio.

Paklausta, ar tai kažkas panašaus į profesionalų varžybas, Rasa purto galvą: „Ne visai. Profesionalų varžybose dalyvauja pačios geriausios šokėjų poros, kurios visą savo gyvenimą šoka profesionaliai ir dalyvauja viso pasaulio šokių varžybose atstovaudamos savo šaliai.“

R. Inokaitienės asmeninio archyvo nuotr.

Treniruojasi ankstyvais rytais

Kas tas profesionalusis treneris, kuris du ar tris kartus per savaitę stoja su Rasa į porą? Tai šokių klubo „RC Dance Studio“ įkūrėjas, 34-erių sportinių šokių šokėjas Rimvydas Černajus. Tris kartus per savaitę R. Inokaitienė keliasi labai anksti ir skuba į „RC Dance Studio“, kur prieš darbą drauge su Rimvydu treniruojasi.

„Tokių porų, kur moterys šoktų su profesionalais ir dalyvautų varžybose, Lietuvoje dar nėra daug. Todėl varžybos vyksta dažniausiai užsienyje, – atvirauja sportinių šokių entuziastė. – Pro/Am kategorijos poros varžybose skirstomos pagal amžių ir pagal poros pasiektą meistriškumo lygį.“

Prieš gerą dešimtmetį Rasa panoro nueiti į sporto salę – neužsikabino. Pabandė šokti linijinius šokius „Kaspino“ klube – susidomėjo. Jo vadovė Daiva Dackevičienė pasiūlė naujokei stoti į porą su profesionaliu treneriu ir mokytis šokti individualiai.

Tai mano gyvenimas, kurį gyvenu, kaip noriu. Yra toks geras posakis, kad jei tau šneka už nugaros, vadinasi, esi priekyje!

„Taip susipažinome su Rimvydu. Treniruotėse buvo labai įdomu, bet iš pradžių ir be galo sunku: juk neturėjau nė mažiausio fizinio pasirengimo. Trūko įgūdžių, nes tie žingsneliai, kuriuos mokėjau keturiolikos, jau buvo seniai iš galvos išgaravę. Teko pradėti viską iš naujo“, – prisimena savo kelią per kančias į žvaigždes notarė.

Neįmanoma neatkreipti dėmesio į tiesią ir taisyklingą Rasos laikyseną. Už ją moteris dėkinga šokiams. Taip pat – ir už kur kas geresnę fizinę,  drauge – ir psichologinę savijautą.

Paprašyta prisiminti pirmąsias treniruotes, Rasa santūriai šypsosi – neišsiduoda, ką skaudėjo. „Vis dėlto emocijos tiek tada, tiek ir dabar yra vien teigiamos. Labai myliu muziką, šokį. Be to, esu kieto, užsispyrusio charakterio. Per tiek laiko, kiek šoku su Rimvydu, be pateisinamos priežasties (ligos ar atostogų) nesu praleidusi nė vienos treniruotės“, – tikina Rasa ir juokiasi, kad treneris geras, namų darbų neužduoda.

Į varžybas – visoje Europoje

Praeitais metais Rasos ir Rimvydo pora sėkmingai startavo net aštuoniose varžybose, kurios vyko Geteborge, Helsinkyje, Blakpule, Barselonoje, Prahoje, Varšuvoje, Vienoje ir Vilniuje.

Rezultatas: tarp sportinių R. Inokaitienės trofėjų – daug garbingų apdvanojimų, tačiau Rasa tikina, kad svarbiau už juos – mėgautis pačiu šokiu. / R. Inokaitienės asmeninio archyvo nuotr.

„Pro/Am kategorijos varžybų Europoje galima rasti kiekvieną savaitgalį. Tačiau negi dalyvausi visur?! Dažniausiai aptariame, susidėliojame išankstinį jų grafiką pusmečiui ir jo laikomės“, – atvirauja notarė, kuriai vis dėlto svarbiausia – mėgstamas darbas, o šokiai ir kelionės – laisvalaikio pramogos.

Deja, ekskursinės programos pridėti prie varžybų dažniausiai nepavyksta – per mažai laiko. „Juk mes visi – dirbantys žmonės. Tiek treneris, tiek ir kitos šokėjos. Su Rimvydu šoku ne viena. Mano treneris turi ir daugiau partnerių, su kuriomis irgi dalyvauja tose pačiose varžybose. Dažniausiai mūsų išvykos atrodo taip: viena diena skirta kelionei, kita – varžyboms, o trečia – grįžti namo“, – pasakoja ji. Užtai kai varžybų grafikas sutampa su atostogomis, visiems būna labai smagu.

Ar prieš varžybas R. Inokaitienė labai jaudinasi? „O kaipgi! Manau, jaudulys aplanko visus – nesvarbu, mažas tu ar didelis, profesionalas ar mėgėjas. Tai žmogiška. Ritualų prieš startą neturiu. Talismanų – irgi. Man užtenka padrąsinančio trenerio žodžio“, – prisipažįsta sportinių šokių mėgėja.

Kiekvienam linki turėti hobį

Ką apie Rasos pomėgį šokti kalba aplinkiniai? Anot jos, vieni džiaugiasi ir linki sėkmės, kitiems toks moters pasirinkimas atrodo labai neįprastas.

Kai vyresnio amžiaus žmogus dainuoja chore, aplinkiniams tai atrodo normalu, bet jei šoka – jau keista. Tačiau Rasai visai nesvarbu, ką kalba žmonės.

„Tai mano gyvenimas, kurį gyvenu, kaip noriu. Yra toks geras posakis, kad jei tau šneka už nugaros, vadinasi, esi priekyje, – juokiasi R. Inokaitienė ir linki: – Galėtų kiekvienas žmogus turėti mėgstamą užsiėmimą, kad ir kas tai būtų – šachmatai, šaškės, tenisas ar golfas.“

Notarė džiaugiasi, kad itin tvirtą ryšį iki pat šių dienų palaiko su savo buvusiais klasės draugais. Keli iš jų lydi Rasą dar nuo darželio laikų. „Susitinkame kasmet, feisbuke turime savo uždarą grupę. Jie žino, kad aš šoku, ir visada nuoširdžiai mane palaiko“, – atvirauja šokėja.

Svarbiau už pergalę – mėgautis

Elegantiškai atrodanti notarė savo metų neslepia – jai 62-eji. Ar, esant tokio amžiaus, svarbu tik pergalė? Rasos žodžiais, visada smagu gerai pasirodyti. Šokėja prisimena audringas emocijas, užvaldžiusias jų porą praeitų metų varžybose Blakpule, kur juodu su Rimvydu iš dvylikos dalyvių buvo antri.

„Kai pačiose prestižiškiausiose varžybose lieki antras, aišku, būna labai smagu. Tačiau pagrindinis mano motyvas nėra pergalė. Aš noriu dalyvauti ir leisti sau tuo džiaugtis. Juk iš tiesų labai smagus ir visas pasiruošimo varžyboms procesas“, – atvirauja šokėja.

Ypač jai patinka varžybos Blakpule. Tai miestas Anglijoje, Airijos jūros pakrantėje. 1920 m. jame įvyko pirmasis šokių festivalis, kuris kiekvieną gegužę tebevyksta iki šiol. Trunka visą savaitę. Senoviniame pastate yra didžiulė nepaprasto grožio šokių salė. Į ją susirenka įvairaus amžiaus, meistriškumo šokėjai iš viso pasaulio.

Dar vienos, Rasos akimis žiūrint, aukšto lygio varžybos „Crown Cup“ vyksta trijuose skirtingų šalių miestuose – Vilniuje, Barselonoje, Dubajuje. Jas ilgą laiką organizuoja Vytauto Duknausko šeima.

Augina ir kitų svajones

Rasos feisbuko paskyroje – daug nuotraukų, iliustruojančių gražiausius varžybų momentus. Akys raibsta nuo prabangių šokėjų suknelių, puoštų Swarovski kristalais ir plunksnomis. Šokėja atvirauja, kad madų ant parketo ji nesivaiko.

„Kaip sako mano treneris, elegantiškiausiai šokių aikštelėje atrodo juoda spalva“, – pritaria treneriui. Sukneles varžyboms R. Inokaitienė siuvasi Kaune, pas vieną profesionalią sportinių šokių aprangos siuvėją. Kas sezoną jų nekeičia. Kur kas geriau nei nauja suknelė jai yra pagalba kitam žmogui. Paklausta, ką turi omenyje, notarė puse lūpų užsimena ir apie dar vieną savo hobį – mecenatystę.

Jau daug metų Rasa finansiškai remia ne vieną Lietuvos menininką. Labai mėgsta muziką, todėl dažnai lankosi koncertuose, Kauno valstybinio muzikinio teatro spektakliuose. Ne vieną iš ten dirbančių operos solistų Rasa pažįsta asmeniškai.

Viskas prasidėjo nuo Kauno valstybinio lėlių teatro ir jo rengiamų festivalių, kuriuos paremdavo. Paskui – finansinė parama talentingiems dainininkams, sportinių šokių šokėjų poroms. Šiuo metu ji padeda vienam ukrainiečių berniukui, vardu Kirilas, kuris turi be galo gražų balsą ir begalinį norą mokytis dainuoti. Rasai be galo smagu suteikti kito svajonei finansinį pagrindą.

„Kai žmonės siekia didesnio meistriškumo, intensyviai dirba, užsidegę kopia savo svajonės link – labai smagu pagelbėti, – su nuoširdžiu užsidegimu kalba dosnioji mecenatė ir juokais priduria: – Geriau jau tebūnie viena suknele mažiau.“

Vyro šokti neprikalbino

Paklausta, koks šokis jų porai sekasi geriausiai, R. Inokaitienė siūlo  klausti trenerio. „Palikime tai treneriui, nes per vienas varžybas tai gali būti lėtas valsas, o per kitas – jau kvikstepas“, – aiškina ji ir prisipažįsta, kad jai pačiai kvikstepas yra arčiausiai širdies.

Vyras sakė, tu tik šok, o aš verčiau ateisiu pažiūrėti į varžybas.

Dauguma notarės klientų žino apie Rasos hobį – sportinius šokius, todėl lentynos biure, pilnos gražių taurių ir medalių, jų nestebina. Kiti galvoja, kad tai teniso trofėjai, nes Lietuvoje, anot Rasos, šis sportas labai populiarus. Tenisą, beje, žaidžia ir Rasos vyras Edmundas, kurio į šokių porą jai taip ir nepavyko prisikalbinti.

„Vyras sakė, tu tik šok, o aš verčiau ateisiu pažiūrėti į varžybas“, – juokiasi Rasa. Ar Edmundas nepavydi žmonai perpus jaunesnio trenerio – jo dėmesio, simpatijų? Anot Rasos, jos vyras puikiai supranta, kad jų poros santykiai yra tik darbiniai.

Pradėjusi šokti, iš savo vyro ėmė sulaukti kur kas daugiau komplimentų nei anksčiau. „Jis nuoširdžiai žavisi mūsų šokiais, rodo varžybų įrašus savo draugams, – džiaugiasi Rasa. – Tiesa, kai tik pradėjau lankyti treniruotes, vyras leptelėjo: „Na va, lakstėme po pasaulį su šunimis, o dabar lakstysime su šokiais…“

Ilgą laiką Rasos šeima augino du seterių veislės šunis, vežiojo juos į tarptautines šunų parodas, džiaugėsi gausiais apdovanojimais. Tai buvo vienos iš Rasos dukrų hobis.

Dabar jos suaugusios. Viena gyvena Lietuvoje, kita – užsienyje. Dėl užimtumo ir atstumo ne visada gali gyvai pamatyti, kaip elegantiškai jų mama sukasi ant parketo, užtai visuomet turi galimybę stebėti tiesiogines transliacijas internetu.

Trenerį vadina mokytoju

Susižavėjusi šokiais, Rasa ėmė laikytis ir tam tikrų mitybos taisyklių. Laimei, prieš varžybas jai nereikia imtis drastiškų priemonių, kurias naudoja kitų sporto šakų atstovai. „Nebent lieptų treneris…“ – aiškina notarė. Savo trenerį Rimvydą ji labai gerbia ir vadina mokytoju.

Paklausta, iš ko, jos nuomone, susideda šokis, R. Inokaitienė mini vidinę būseną, į išorę transliuojamą emociją, bendrą poros įvaizdį, susišokimą.

„Jau dešimt metų šoku su tuo pačiu treneriu. Poros tarpusavio suderinamumas ant parketo irgi yra labai svarbus. Lietuvoje to dar neteko matyti, bet užsienyje yra merginų profesionalių, šokančių su vyresniais vyrais. Gražu žiūrėti, kaip žilstelėję garbaus amžiaus senjorai sukasi poroje su perpus jaunesnėmis savo mokytojomis. Panašiai kaip aš su Rimvydu“, – dalijasi įspūdžiais Rasa.

Tandemas: pasiekti aukštų rezultatų sportiniuose šokiuose R. Inokaitienei padėjo ne tik jos valia ir atkaklus charakteris, bet ir treneris, šokių partneris R. Černajus, kurį Rasa vadina mokytoju./ R. Inokaitienės asmeninio archyvo nuotr. 

Savo treneriui ji negaili gerų žodžių. „Energingas, užsispyręs, turintis savo nuomonę ir tvirtą charakterį. Atidus. Dėmesingas mažoms detalėms, ypač – savo veiklai. Labai atsakingas. Jei sykį pasakė – vadinasi, bus“, – vardija ją sužavėjusius trenerio charakterio bruožus Rasa.

Namuose – išpuoselėti gėlynai

Ar, be sportinių šokių, veiklioji notarė turi ir daugiau pomėgių, į kuriuos neria išsyk po darbų? Išgirdusi šį klausimą, Rasa ima į rankas ant stalo gulėjusį žurnalą ir verčia puslapius ieškodama. Atradusi rodo straipsnį, kuriame papasakota apie Inokaičių namus, apsuptus gražiausių gėlynų.

„Man patinka gėlės ir puoselėti aplinką. Žiemą buvo ramu, bet netrukus lauke prasidės didysis darbymetis. Gal patiktų auginti ir kambarines gėles, bet namuose šeimininkauja mūsų katė“, – juokiasi gražiųjų gėlynų šeimininkė.

Pavasariui įsibėgėjus, jos namai tiesiog paskęsta tulpių žieduose. Ši gėlė – Rasos mylimiausia. Pagalbininkų ji neturi: lauko augalais rūpinasi pati. Rankas į žemę suleidžia po įtemptos darbo dienos biure – sako, ryšys su žeme labai atpalaiduoja. Šokis, anot jos, duoda energijos, o rūpinimasis gėlynais, žolynais suteikia ramybės.

Gerbiu žmones, kurie daro tai, kas jiems malonu

Rimvydas Černajus, treneris

Dažniausiai, kalbėdamas su Rasa, į ją kreipiuosi „jūs“. Nors visko būna: čia juk sportas, emocijos! Dirbdamas šokių treneriu supratau, kad negalima daryti išvadų iš pirmo žvilgsnio. Kartais ateina jauna, energinga, lanksti, norinti šokti mergina, mes pabandome, bet nieko gero poroje neišeina. Kai pirmąsyk prieš dešimt metų pamačiau Rasą (tenesupyksta), prieš mane stovėjo putli moteris. Taip, ji buvo labai muzikali, šokis ją traukė, bet tuomet joje aš dar nemačiau sportininkui reikalingų savybių. Jaučiau, kad Rasa yra be galo geras žmogus, tačiau jos, kaip šokėjos, pusė, kalbant atvirai, man nepasirodė daug žadanti. Kas įvyko paskui? Tai buvo visiškas mano išankstinio nusistatymo paneigimas. Dešimt metų reguliarių treniruočių davė savo. Rasa numetė nemažai svorio, tapo puikia Pro/Am formato šokėja. Mes dalyvaujame varžybose, važinėjame tobulintis pas Lietuvos ir net pasaulio sportinių šokių čempionus. Tuomet būnu ir partneris, ir treneris, ir asistentas. Klausiate, koks mūsų poros didžiausias pasiekimas? Nežinau, ką į šį klausimą atsakytų Rasa, bet palyginkite jos nuotrauką, darytą prieš dešimt metų, ir dabartinę. Dabar ji juda ir atrodo šimtąsyk geriau, jaučiasi laisviau nei 50-ies! Todėl didžiausiu laimėjimu aš laikau jos savijautą, išvaizdą, o prizai ir medaliai... Ne jie svarbiausi. Visas tas iš Amerikos į Europą, o kartu ir į Lietuvą atėjęs Pro/Am judėjimas kalba apie žmogaus gyvenimo būdą su šokiu. Sykį Dubajuje vykusiose varžybose matėme, kaip ant parketo išėjo šokti senyva moteris su karūna. Susižvalgę prunkštelėjome. Vėliau sužinome, kad ji išties verta karūnos: senjorei – 84 metai, o ji sukasi ant parketo, važinėja po pasaulį, žodžiu, daro tai, kas jai malonu! Visai kaip Rasa.