Patys sau dizaineriai

Gruodžio mėnesio pabaigoje Kauno "Atžalyno" globos namų koridoriuose tapo pastebimai tyliau – prieš pat didžiąsias metų šventes įstaigą paliko net aštuoniolika jos auklėtinių.

Dvylika jų iškeliavo į naujai įrengtus, jaukius butus Eigulių mikrorajone, likusieji šeši įsikūrė keturių kambarių bute Šilainiuose.

Pliušiniai žaislai, paaugliškos knygos lentynose, sportinių pasiekimų įvertinimai šalia jų ir nerūpestingai sulankstyti drabužiai ant lovų išduoda, kad namuose jau kurį laiką įsikūrę vaikai.

"Jie viską rinkosi patys. Pradedant sienų spalvomis ir vonios plytelėmis, baigiant lovomis ir jų užtiesalais. Pradžioje iš inercijos dar svarstė, kur sutikti didžiąsias šventes, bet galiausiai apsisprendė, kad prie stalo sės naujuosiuose namuose", – degančias vaikų akis ir jaudinantį įsikūrimą prisiminė mero patarėja socialiniais, švietimo ir bendradarbiavimo su nevyriausybinėmis organizacijomis klausimais Irena Segalovičienė.

Šiuo metu pirmajame bute gyvena šešios mergaitės, antrajame – tiek pat berniukų, trečiajame – ir mergaitės, ir berniukai. Vaikai į naujus būstus, pasak I.Segalovičienės, buvo skirstomi atsižvelgus į jų individualius poreikius, amžių, tarpusavio giminystės ryšius, mokyklas ar darželius, kuriuos lanko.

Mokys socialinių įgūdžių

Dienomis naujuosiuose namuose sukasi specialius kvalifikacijos kėlimo ir kompetencijų tobulinimo mokymus baigę socialiniai darbuotojai.

Jiems patikėtas ne tik paprastų namiškių vaidmuo, bet ir elementarių socialinių įgūdžių skiepijimas vaikams: kaip patiems pasigaminti pietus, susitvarkyti kambarį, išsiskalbti drabužius ar priimti į namus netikėtai užsukusius svečius.

"Kai pirmą kartą atėjo į savo naujus namus, dauguma vaikų batus paliko už durų. Ką tai rodo? Socialinių įgūdžių stoką", – apie darbuotojų ir jų padėjėjų laukiančius iššūkius kalbėjo vicemerė Rasa Šnapštienė.

Tiesa, bent kol kas didžiausias visų vaikų rūpestis – ne nauja staltiesė po gėlių vaza, nuotrauka ant sienos ar arbatos puodelis, kurį vertėtų pasiūlyti į namus užgriuvusiam svečiui. Galvos skausmas naujakuriams – mylimo šuns, kurį augino dar globos namuose, dalybos.

"Niekaip neapsisprendžia, pas ką jis galėtų įsikurti", – patogiai įsitaisiusi minkštasuolyje šyptelėjo I.Segalovičienė.

Atrodo, kad artimiausiu metu dėl mylimo keturkojo vyks kur kas aršesnė kova – vasario pabaigoje baigus įrengti tris papildomus butus, į juos įsikels dar keliolika "Atžalyno" auklėtinių.

Beldėsi pas kaimynus

Vaikų perkėlimas į namams artimesnę aplinką – vienas paskutinių žingsnių, prieš kuriuos reikėjo atlikti daugybę kitų, užtikrinančių geresnę vaikų gyvenimo kokybę.

"Nuėjome didelį kelią, kad pasiektume tokį rezultatą. Ruošėme ne tik vaikus ir socialinius darbuotojus, – dirvą, pasak I.Segalovičienės, teko purenti ir aplinkoje, į kurią įsiliejo jaunieji naujakuriai. – Važinėjome ir kalbėjome su bendruomenėmis, kuriose jie gyvens. Sklaidėme mitus, apie vaikus, augančius globos namuose. Vadovavomės pozicija, kad jie – mano, jūsų ir visų vaikai."

Vienos bendruomenės į būsimą kaimynystę žiūrėjo palankiai. Iš kitų esą buvo jaučiamas pasipriešinimas. Gyventojai baiminosi ne tik triukšmo iš už sienos.

"Čia kaip toje reklamoje: jei gumą išmeta vaikas, augantis normalioje šeimoje, ji maža, bet jei tą patį padaro vaikas iš globos namų, ji staiga pavirsta kamuolio dydžio gumulu", – apie ydingą visuomenės požiūrį kalbėjo I.Segalovičienė.

Šiemet vaikai lankys senąsias mokyklas, tačiau tikėtina, kad nuo rudens jie pasirinks įstaigas, esančias arčiau namų. Tokiu atveju, pasak R.Šnapštienės, lauks dar vienas darbas – mokyklos bendruomenės paruošimas naujųjų narių atėjimui.

"Vaikams, jų tėvams ir patiems mokytojams reikia aiškinti, kad šie vaikai nėra trečiarūšiai. Nenoriu pasakyti nieko blogo, tačiau mūsų visuomenėje vis dar gaji nuomonė, kad globos namų auklėtiniai nesimoko, bėga iš pamokų ir paskui save tempia geruosius mokinius. Taip, yra ir tokių, tačiau nemaža dalis globos namų auklėtinių yra labai motyvuoti. Žinote, čia kaip su sviestu – paskaitai, kad jis yra blogis ir įtiki tuo", – pavyzdžiais kalbėjo R.Šnapštienė.

Esminiai pokyčiai

Iš "Atžalyno" išėjus dar vienai grupelei vaikų, per metus šiuos globos namus planuojama uždaryti. Tai esą daroma ne dėl finansinių sumetimų ar siekio optimizuoti – viskas dėl vaikų gerovės.

"Institucinė globa yra ydinga vaikui, todėl neretai išėjęs į gyvenimą jis neturi elementariausių socialinių įgūdžių. Mūsų siekis sukurti aplinką, kuri leistų tokiems vaikams augti, tobulėti ir įsilieti į visuomenę", – apie Kauno miesto valdžios planus globos įstaigų auklėtiniams sukurti aplinką, kuo panašesnę į šeimos modelį, kalbėjo R.Šnapštienė.

Institucinė globa yra ydinga vaikui, todėl neretai išėjęs į gyvenimą jis neturi elementariausių socialinių įgūdžių.

Permainos šiemet laukia ne tik "Atžalyno" – pokyčiai numatyti ir Kauno savivaldybės vaikų globos namuose. Tiesa, jų neplanuojama visiškai uždaryti.

"Šiuose namuose yra nemažai vaikų su didele negalia. Sunku tikėtis, kad juos įsivaikins, todėl dalis stacionarių paslaugų čia liks ir toliau", – kalbėjo I.Segalovičienė.

Kur keliaus likusieji? Atsakymas į šį klausimą, pasak pašnekovių, didžiausias 2017-ųjų iššūkis, su kuriuo tikimasi sėkmingai susidoroti.

"Žinoma, būtų idealiausia, kad visi vaikai išeitų pas globėjus arba įtėvius, tačiau suprantame, kad taip nebus, todėl mūsų užduotis sudaryti šeimai kuo artimesnes sąlygas", – apie planus didinti globėjų gretas kalbėjo R.Šnapštienė.

Vaikas – ne aksesuaras

Pastaruoju metu pastebimas žmonių, pasiryžusių tapti budinčiais, laikinaisiais ar nuolatiniais globėjais skaičius, tačiau jų yra mažiau nei vaikų, netekusių tėvų. Skirtingai nei kitose užsienio šalyse, lietuviai vis dar nenori globoti ar įsivaikinti neįgalių vaikų.

Dalies potencialių globėjų apsisprendimą tebevaržo iškreiptas visuomenės požiūris, baimės dėl galimos genų įtakos ar netikėto išsiskyrimo atsiradus biologiniams tėvams.

"Prieš metus buvo daryta globėjų ir įtėvių apklausa. Rezultatai atskleidė, kad didžiausias barjeras – ne biurokratiniai trikdžiai", – apie pastaruosius netrukus prabilo I.Segalovičienė.

Paprastai įvaikinimo ar globos procedūra trunka iki metų. Pirmajame etape šeima įrašoma į pageidaujančiųjų įvaikinti apskaitą, vėliau tikrinamas jų pasirengimas, vykdomi mokymai, ruošiamos išvados. Antarajame etape ieškoma vaiko. Tiesa, jeigu šeima nori įvaikinti ar globoti mažą, sveikatos problemų neturintį vaiką, procedūros laikas gali užtrukti.

"Norėdami vairuoti mašiną kursus lankote ne savaitę ir ne dvi. Vaiką savo įsčiose taip pat nešiojate ne mėnesį. Į globą reikia žiūrėti atsakingai. Vaikas – ne namų aksesuaras, kurį galima grąžinti atgal į parduotuvę, jei šis netiko prie interjero", – į klausimą, ar globėjams keliami reikalavimai neatbaido norinčiųjų globoti, atsakė vicemerė.

Pakvieskite svečiuotis

Nesiryžtantieji tapti įtėviais ar prisiimti nuolatinės vaiko globos kviečiami įsilieti į laikinųjų ar budinčių globėjų gretas.

"Budintys globėjai – tai asmuo ar šeima, galinti priimti be tėvų globos likusį vaiką bet kuriuo paros metu laikinai globai, iki dviejų mėnesių laikotarpiui", – pakankamai naują paslaugą, kurią šiuo metu mieste teikia aštuonios šeimos, pašnekovė vadino liepsnos gesinimu gaisro atveju.

Ypač reikalingi laikinieji globėjai, vaiką savo meile ir dėmesiu apgaubiantys vidutiniškai metus, kol paaiškėja, ar šis gali grįžti gyventi į savo tėvų šeimą, ar jam reikia nuolatinės globos vietos.

"Globa – sunkus darbas, o globėjai sprendžia ne tik vaiko, bet ir visos valstybės problemas. Todėl mes norime ne tik gerinti vaikų sąlygas, bet ir plėsti pagalbos globėjams paslaugas. Pavyzdys: susiruošė šeima į svečius, vadinasi, tam laikui, kol jų nebus namuose, turi ateiti pakaitinis globėjas", – mintimis dalijosi R.Šnapštienė.

Pasak jos, šių metų planuose numatyta ir didesnė informacijos sklaida visuomenei, kuri iki šiol nežino, kad yra ne tik tokios savokos kaip "globa" ar "įsivaikinimas", bet ir "svečiavimasis".

"Tai yra nuolatiniai trumpalaikiai suplanuoti susitikimai savaitgaliais, švenčių ar vaiko atostogų metu su vaikų globos institucijoje augančiu vaiku. Vaikui tokia draugystė yra labai svarbi, o neretai svečiavimasis vieną dieną baigiasi tos šeimos pasiryžimu globai", – gerais pavyzdžiais, kurie galėtų užkrėsti visuomenę, dalijosi R.Šnapštienė.