V. Putvinskio gatvėje – urbanistinis pažinimo žaidimas

Ieškojo alternatyvos

Ką mes žinome apie V. Putvinskio gatvę? Veikiausiai, tiek, kiek akys užmatė einant iš Velnių muziejaus Kauno menininkų namų link arba tiek, kiek giliai smalsumas leido pasikapstyti virtualioje erdvėje.

Paklausti apie gatvės pavadinimo kilmę, dalis atsakytų, kad prieš tapdama V. Putvinskio, ji buvo Gornaja, Bergstrasse, Kalnų, o sovietmečiu – S. Nėries gatve. Kiti pridurtų, kad iki 1930-ųjų buvusi menkai apstatyta, bereikšmė, nuo centro šurmulio atitolusi gatvė, jau netrukus tapo prestižine. Joje vienas po kito dygo Kauno burmistrų namai, kūrėsi užsienio valstybių diplomatinės atstovybės, veikė moderni ligoninė. Treti gi papildytų, kad čia gyveno visuomenėje gerbiami, įtakingi žmonės, tokie kaip Jonas Vileišis, Antanas Gravrogkas, Antanas Žmuidzinavičius. 

Vilmanto Raupelio nuotr.

O ar žinote, kuris V. Putvinskio gatvės namas turi daugiausia dekoruotų balkonų arba, kiek čia galima suskaičiuoti modernistinių paukščių inkilų? Tai klausimai, į kuriuos atsakymus vargu, ar rasite internete. Jau ne pirmą kartą organizuojamas vaizduotės žaidimas  „Fantazariumas“ – puiki proga patenkinti smalsumą.

„Žaidimo idėja gimė iš V. Putvinskio gatvės dienos, kurios dėl karantino negalėjome surengti nei praėjusiais metais, nei šiemet, – nenorėdama prarasti ryšio su žmonėmis, Kauno menininkų namų bendruomenė, anot Kultūrinės veiklos vadybininkės-edukatorės Astos Volungės, sugalvojo alternatyvą – vaizduotės žaidimą. – Pasirinkome formatą, kad žmonės nesibūriuotų, nekeltų rizikos sveikatai, bet tuo pačiu patirtų daug įdomių dalykų.“

„Fantazariumas“ neturi taisyklių, o žaidimo idėja nėra laimėti. Svarbiausia čia yra atrasti tai, ko nesi matęs.

Atsakymų  ieškojo gatvėje

„Fantazariumas“ – dviejų dalių žaidimas, ne tikslaus pradžios ir pabaigos laiko. Pirmojo etapo metu visi dalyviai gavo lankstinukus su klausimais apie V. Putvinskio gatvę. Vienus jų miestiečiai gliaudė tarsi riešutus, o štai prie kitų teko pasukti galvas, sutelkti komandines jėgas, išlaisvinti fantaziją ir pasitelkti mobiliųjų kameras. Tarkim, „Fantazariumo“ organizatoriai paprašė rasti vietą, kur anksčiau buvo ledo čiuožykla ir ten nusifotografuoti čiuožėjos pozoje arba tiksliai pasakyti, kiek metalinių arklių galima suskaičiuoti V. Putvinskio gatvėje.

„Klausimus sudarinėjome taip, kad žmonės įlįstų į kiemą, pakiltų laiptais, dirstelėtų, kas yra virš jų galvų ir atrastų naujų istorijos detalių“, – A. Volungė prisiminė ankstesnes žaidėjų grupeles, kurios į šį reikalą pasižiūrėjo labai atsakingai.

Antai, vienas moksleivis, pamatęs, kad bendraamžis naudojasi mobiliuoju telefonu, paprašė jį diskvalifikuoti iš žaidimo. Tą patį siūlė padaryti ir su moterimi, kuri teisingą atsakymą bandė išpešti iš gatvės praeivės. 

„Fantazariumas“ neturi taisyklių, o žaidimo idėja nėra laimėti. Svarbiausia čia yra atrasti tai, ko nesi matęs“, –  visgi, Kultūrinės veiklos vadybininkė-edukatorė nepatarė visai atsainiai žiūrėti į užduotis.

Teisingų atsakymų skaičius, anot jos – sėkmės raktas einant tolyn.

Vilmanto Raupelio nuotr.

Istorijos  virs paroda

Antrasis etapas – milžiniškas stalo žaidimas, miestiečiams leidžiantis patiems kurti V. Putvinskio gatvę. Surinkusieji mažiausiai taškų, buvo tituluojami gatvės paaugliais. Tie, kuriems pasisekė labiau – burmistrais. Atsakę į daugiausiai klausimų įgavo mago statusą ir galimybę V. Putvinskio gatvėje statyti Pizos bokštą, Gizos piramidę arba prie vieno iš tarpukario modernizmo perlų  patupdyti Holivudo gražuolį, legendinį serialo „Gelbėtojai“ aktorių Davidą Hasselhoffą.  

„Negaliu tiksliai pasakyti, bet pamenu, kad ankstesnio žaidimo metu gatvėje buvo ir Eifelio bokštas, ir verslo centras su grafičiu. Kažkas norėjo daugiau suoliukų, kažkas – daugiau žalumos“, – A. Volungė gyrė miestiečių fantaziją.

Per pietus prie žaidimo prisijungusi ir per kelias dešimtis minučių kiek mažiau nei pusę klausimų atsakiusi jaunuolių pora vylėsi, kad jiems pavyks surinkti maksimalų balų skaičių. Sėkmės atveju, V. Putvinskio gatvėje jie žadėjo statyti iš JAV atgabentą Laisvės statulą ir paleisti kelis laukinius žvėris.

„Ko nepakvailioti? Čia juk žaidimas. Realiame gyvenime to nedarytume. Priešingai, vieną kitą pastatą iš senųjų namų kaimynystės pašalintume“, – nedaugžodžiavę jaunuoliai pajudėjo tolyn.

Šios savaitės „Fantazariumas“ miestiečius kvietė ne tik pažinti, bet ir dalintis istorijomis apie Kauno menininkų namus, švenčiančius penkiasdešimties metų jubiliejų. Pasakojimai ir nuotraukos laukiami ne tik žaidimo dieną, bet nuo šiol ir kiekvieną ketvirtadienį.

„Gal kažkas čia klausė koncerto, gal kažkas jam ruošėsi rūsyje, gal sėdėjo terasoje arba svečiavosi kavinėje ir galėtų papasakoti, kaip tuo metu atrodė kėdės. Įdomi kiekviena istorija, kuri nesurašyta knygoje ar internete“, – visos istorijos, anot A. Volungės, metų pabaigoje virs paroda.