Daugiau nei prieš 20 metų įkūręs pirmąją individualią įmonę, Kauno vežėjų asociacijos prezidentas Erlandas Mikėnas pasinėrė į sudėtingą transporto verslą. Verslininko įsitikinimu, šiandien transportininkus slegiančias problemas įmanoma išspręsti ir valstybei, ir verslui naudinga linkme.

– Kodėl nusprendėte imtis būtent transporto verslo?

– Pasirinkau labai sunkią sferą, bet visą gyvenimą traukė technika. Turėjau svajonę – įsigyti savo vilkikų parką. Ir aš ją įgyvendinau. Šiuo metu dirbu Jonavoje, nuo 2004 m. turiu savo bazę.

– Į kokias šalis jūsų vilkikai veiklos pradžioje vežė krovinius?

– Pačios pirmosios kryptys nusidriekė į Rytus – Rusiją, Ukrainą, Gruziją, važinėjome ir į Kazachstaną.

– Kai pradėjote verslą, tuo metu situacija buvo sudėtinga ir kriminogeniniu požiūriu, kaip jums pavyko išsaugoti bendrovę ir apsiginti nuo išorinio spaudimo?

– Spaudimą iš nusikalstamų struktūrų patyrėme ir Lietuvoje, o ypač sunku buvo dirbti Rusijoje. Nes ten buvo kuriami fiktyvūs muitinių terminalai. Buvo svarbu atsirinkti ir neapsigauti. Nuolatos rizikuodavome išmuitindami krovinius. Nuvažiuodavome į pasienį, iš ten vilkiką siųsdavo į muitinės terminalą, kur išmuitindavo krovinį, antspaudais patvirtindavo dokumentus, o, pasirodo, tie antspaudai – fiktyvūs. Su tomis problemomis susidurdavo daug Lietuvos vežėjų. Mus vadindavo kontrabandininkais. Tačiau esu garantuotas, kad nė vienas mąstantis verslininkas tokiais dalykais sąmoningai neužsiimdavo. Įtampa atslūgo po 1996–1997 m. pirmosios Rusijos krizės, kai ji pasibaigė, tapo lengviau.

– Kiek reikėjo sukaupti finansų, kad būtų galima įsigyti nuosavų vilkikų parką?

– Dabar naujas vilkikas kainuoja 60–70 tūkst. eurų ir daugiau, plius PVM. Kai viešumoje pasklinda informacija, kaip transporto įmonės perka naujus vilkikus ir gerai gyvena, tai prasilenkia su tiesa. Niekas neįvertina, koks tai didžiulis įsipareigojimas, nes už automobilius turime sumokėti bankams, turime uždirbti tokią sumą, kad mašina atsipirktų, ir dar gauti kažkokį pelną. Neslėpsiu, ne visada tai pavyksta. Įvertinus verslo rizikos tikimybes, šiuo metu ir draudikai drastiškai pakėlė įkainius, mokame bankams, degalų tiekėjams, o vežėjams lieka tik maža dalelė. Jei nuo pelno lieka 5 proc., tai – labai gerai. Norint uždirbti, apyvarta turi būti labai didelė.

– Ar transporto verslas kada nors išgyveno geresnius laikus?

– Taip buvo geras metas prieš pasaulinę krizę 2007 m.. Tačiau per patį ekonomikos nuosmukį daug transporto įmonių bankrutavo. Labai norėtume tvirtesnio užnugario aukščiausiuose valdžios sluoksniuose. Dabar pelnai nukritę, sunku prognozuoti, kokia ateitis mūsų laukia. Nes mūsų konkurentai ne tik Lietuvos transporto įmonės, bet ir naujosios ES narės – Bulgarija, Rumunija, Lenkija. ES direktyvos visoms valstybėms yra privalomos, bet turbūt skiriasi tų šalių, ypač Lenkijos vyriausybės požiūris į transporto verslą. Yra tam tikrų niuansų, bet šiandien lenkai yra konkurencingesni už mus. Lenkija ir šiaip yra didesnė valstybė, jie daugiau gamina, turi daugiau prekių, kurių gali išvežti. O iš Lietuvos mes dažniausiai vežame medieną ir durpes. Ir šių eksportinių krovinių važiuojame krautis į Latviją ar Estiją.

– Kiek vilkikų pačiais geriausiais laikais buvo jūsų bendrovėje?

– Visada laikiausi nuostatos, kad optimaliausias kiekis – apie 50 vilkikų. Tada neprarandama kontrolė, išlaikoma gera paslaugų kokybė. Daugiausiai turėjau 65 vilkikus. Šiuo sunkesniu metu parką sumažinome.

– O kaip darbuotojai, ar pakanka specialistų, juk emigracija veikiausiai atsiliepė ir jūsų verslui?

– Problema ne tik vairuotojų trūkumas. Mes negalime konkuruoti su turtingesnėmis ES valstybėmis. Todėl tiek vairuotojai, tiek kiti specialistai, ypač jaunesni, įgiję patirties, stengiasi išvažiuoti dirbti į Vakarų Europą. Vyresnio amžiaus vairuotojai sugrįžta, jie nori dirbti Lietuvoje. Manau, kad reikėtų populiarinti vairuotojo specialybę, nes jaunimas renkasi kitas profesijas. Žinoma, yra jaunuolių, kuriems akys blizga, išgirdus apie vairuotojo profesiją, tačiau ne viskas taip paprasta. Tam, kad gautų vairuotojo pažymėjimą, reikia pradinių lėšų, ne visi turi tokių galimybių, galiausiai ne visi darbdaviai ruošia sau pamainą. Kai kurie jų netgi ir nenori rizikuoti investuoti į jauną žmogų, nes nėra jokio mechanizmo, kaip jį išlaikyti darbovietėje bent kurį laiką. Kai kurie padirba pusę metų, įgyja patirties, mes juos išmokome, o jie pabėga, išvyksta dirbti į užsienį.

– Kuo ypatingas vilkiko vairuotojo darbas?

– Tai nėra tik vairavimas, tai – ir degalų pylimas, dokumentų tvarkymas, saugus sustojimas ir krovinio saugumo užtikrinimas. Tai – labai sudėtingas procesas. Ypač sudėtinga dirbti pietinėse Europos valstybėse – Italijoje, Ispanijoje. Ten dažnai tenka susidurti su vagystėmis – pjaustomi puspriekabių tentai, grobiami kroviniai, vagiami degalai. O juk vairuotojas irgi negali be poilsio dirbti, jis turi ilsėtis, o neretai tenka budėti prie krovinio, kad jo nepavogtų.

– Kaip manote, ar pavyks atkurti buvusias bendrovės galimybes, kurias turėjote klestėjimo laikais?

– Kyla minčių, ar dėl tokio menko pelno verta rizikuoti ir tiek vargti. Manau, tai turėtų būti Lietuvos Vyriausybės galvos skausmas. Jeigu transportininkai, kurie generuoja apie 12 proc. bendrojo vidaus produkto, pasitrauktų, būtų didelė netektis valstybės ekonomikai.

– Jums užtenka laiko ir visuomeninei veiklai, esate perrinktas Kauno vežėjų asociacijos vadovu?

– Taip, įpusėjau antrą kadenciją, ją baigsiu 2015 m. kovą. Mūsų įstatuose numatytos dvi kadencijos po dvejus metus.

– Ar reikalinga tokia asociacija ir kuo pasireiškia jos veikla?

– Tikrai reikalinga. Kauno vežėjų asociacija buvo įkurta 1998 m. Tai buvo bendraminčių laiko praleidimo klubas. Naudojamės ir projektų rengimo galimybėmis. Pavyzdžiui, bendromis jėgomis deramės dėl degalų pirkimo, stengiamės gauti pačias geriausias sąlygas. Deramės dėl vilkikų ir puspriekabių pirkimo, su detalių pirkėjais ir kitais transporto paslaugas teikiančių įmonių atstovais. Džiaugiamės, kad bendromis pastangomis galime pasiekti kažko daugiau. Mūsų asociacija vienija pusantro tūkstančio vilkikų.

– Pasiektas gana aukštas kultūros lygis, kai transporto bendrovės ne konkuruoja tarpusavyje, bet veikia visų labui?

– Tie, kurie žino apie mūsų asociacijos veiklą, stebisi, kaip mes, būdami konkurentai, galime taip gražiai bendrauti ir sutarti. Mes kartu švenčiame bendras šventes, vykstame su šeimomis į keliones.

– Jūs aktyviai dalyvaujate ir visos Lietuvos vežėjų asociacijos veikloje?

– Taip, mano bendrovė asociacijoje – jau 18 metų, aš pats asociacijos "Linava", kuri vienija apie tūkstantį šalies vežėjų, prezidiume dirbu pustrečių metų. Na, o šiais metais nusprendžiau dalyvauti prezidento rinkimuose ir manau, kad ši struktūra turi visas galimybes pagerinti Lietuvos vežėjų verslo sąlygas. Tūkstantis narių yra jėga. Mes su maža asociacija pasiekėme neblogų rezultatų, o su didesne galime pasiekti dar geresnių. "Linava" turi pakankamai lėšų, kad galėtų užsiimti lobizmu, kalbėtis su draudikais, su bankais, su degalų tiekėjais, su vilkikų, puspriekabių ir kitos technikos pardavėjais, spręsti kitas problemas.

– Jūsų pomėgis irgi iš transporto srities, tai – žirgų sportas. Kada ir kaip juo susidomėjote?

– Visą gyvenimą žavėjausi žirgų sportu. Ir visai neseniai, 2006 m. sutikau buvusį Sovietų Sąjungos čempioną Zigmantą Šarką. Pamačiau, kaip aukštumose buvę meistrai tą sportą plėtoja dabar. Man kilo mintis padėti, paremti, kartu ir pats į tai įsitraukiau. Jau šešerius metus dalyvauju mėgėjų lygoje.

– Kokie žirgai labiausiai tinka sportui?

– Veislė net ne taip svarbu. Svarbiausia – žirgo genetika. Mes net savo giminės genealoginio medžio taip gerai nežinome, kaip išmanome savo sportinių žirgų kilmės liniją. Buvimas su žirgais – nuostabus dalykas. Esu girdėjęs, kad Klaipėdoje ketina taikyti gydymo terapiją su delfinais, tai Norvegijoje tam naudojami žirgai. Jie iš Lietuvos perka nemažai ramaus būdo žirgų ir juos naudoja neįgalių žmonių gydymui jojimu. Sėdint balne, dirba visi žmogaus raumenys, kaip ir einant pėsčiomis.

– Kodėl pasirinkote būtent tokį hobį?

– Labai svarbu rasti atsipalaidavimo būdą, kai reikia pailsėti nuo įtampos darbe. Vieni žvejoja, kiti medžioja, treti nieko neveikia. Aš jodinėju. Vyrauja mitas, kad žirgų sportas įkandamas tik pasiturintiems žmonėms ir, kad tai – tik aristokratų sportas. Didysis sportas išties yra brangus, nes kainuoja pats žirgas, inventorius. Egzistuoja etika, juk žirgo, kuris baigia sportinę karjerą, neišmesi, nepastatysi kaip vilkiko po medžiu. Jį reikia prižiūrėti iki pat jo gyvenimo pabaigos. Nemanau, kad mėgėjiškas pasijodinėjimas yra labai brangus užsiėmimas. Per treniruotes su žirgais pamirštu absoliučiai viską. Tai yra nuostabu. Ir tokį hobį rekomenduočiau kitiems.