Teismas sugrąžino viltį išvengti benamio dalios

Atvėrė kelią

Teismas įpareigojo Kauno rajono savivaldybės administraciją iš naujo nagrinėti V. Kaminsko prašymą ir priimti teisės aktų reikalavimus atitinkantį sprendimą.

„Kauno diena“ rašė, kad šis Kulautuvoje savo rankomis pastatytame name gyvenantis pensininkas kasdien moka valstybei po tris eurus už tai, kad ten gyvena.

Daugiau nei dešimt metų V. Kaminskas siekia įteisinti paveldėtoje žemėje, ant buvusio senelio namo pamatų pastatytą statinį, tačiau pateko į tokį uždarą ratą, kad, nerandant išeities, 2017 m. teismas priėmė sprendimą nugriauti pensininko namą. Jei šis teismo sprendimas būtų įgyvendintas, į aštuntą dešimtį įkopęs vyras su onkologine liga sergančia sutuoktine taptų benamiais. Kito gyvenamojo būsto pensininkai neturi.

Regionų administracinio teismo sprendimas, kuriuo Kauno rajono savivaldybė įpareigota dar kartą peržiūrėti V. Kaminsko prašymą, įžiebė viltį senolio širdyje. „Kreipėmės į nepriklausomą ekspertą, kuris įvertins galimybes miško paskirties žeme įvardytam gabaliukui suteikti kitą paskirtį“, – V. Kaminskas siekia išmiškinti maždaug tris penkis arus aplink gyvenamąjį namą.

Regimanto Zakšensko nuotr.

Siekdamas parengti gyvenamojo namo dokumentaciją ir gauti statybą leidžiantį dokumentą, V. Kaminskas atsidūrė aklavietėje – Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija reikalauja nugriauti statinį, kuriam nėra išduotas statybos leidimas, nes inspekcija negali jo išduoti. Priežastis – namas stovi miško paskirties žemėje.

Miškai ir miško paskirties žemė yra Valstybinės miškų tarnybos rūpestis. Ši net nenagrinėja V. Kminsko prašymų dėl žemės paskirties keitimo ir sako negalinti keisti jos paskirties, nes statyba yra neteisėta. Taigi, įteisinti 2006 m. pradėto statyti statinio V. Kaminskas niekaip negalėjo, nes tarnybos eilę metų jį siuntinėjo viena nuo kitos, kol galiausiai 2017 m. atsirado teismo nurodymas namą nugriauti.

V. Kaminskas net ir po tokio sprendimo nenuleido rankų: skundė, teikė dokumentus apie jo nuolatinį gyvenimą Kulautuvoje, miestelio gyventojai, seniūnija rašė raštus, kuriuose išreiškė palaikymą gerbiamam bendruomenės nariui, tačiau niekas negelbėjo.

Galiausiai antstolio rūpesčiu buvo pasiekta, kad už kiekvieną teismo sprendimo nugriauti namą nevykdymo dieną ir gyvenimą jame V. Kaminskas turi kasdien mokėti trijų eurų baudą. Per mėnesį iš 500 eurų nesiekiančios pensijos, V. Kaminskas apie 100 eurų sumoka valstybei ir toliau deda pastangas, siekdamas įteisinti savo rankomis ant senelio namo pamatų jam priklausančioje žemėje pastatytą namą.

Vertinti atsakingai

Pernai balandį V. Kaminskas kreipėsi į Kauno rajono savivaldybę ir nurodė, kad norint parengti namo projektinę dokumentaciją ir gauti leidimą statybai būtina pakeisti žemės paskirtį. V. Kaminskas prašė pradėti organizuoti maždaug trijų penkių arų miško žemės aplink gyvenamąjį namą paskirties keitimą.

Tačiau savivaldybė atmetė pensininko prašymą, nurodydama Miškų įstatymo punktus, kuriuose išaiškintos miško paskirties žemės keitimo galimybės. V. Kaminsko atveju esą žemės paskirties keitimas negalimas.

Remiantis Miškų įstatymo 11 straipsniu, miško žemę paversti kitomis naudmenomis, kai tai susiję su gevenamosios paskirties pastatais, galima vos keliais atvejais: buvusioms sodyboms privačioje miško žemėje, t. y. kai čia buvusiai sodybai patvirtinti pateikiami archyviniai dokumentai, kai nustatomas giminystės ryšis.

Žemės paskirtis gali būti keičiama, kai to prireikia savivaldybei gyvenamosioms teritorijoms miestuose formuoti ir kai miškingumas yra didesnis nei 50 proc. Dar yra atvejis, kai žemės sklype stovi teisėtai pastatytas pastatas.

Pensininkas šį sprendimą skundė Lietuvos administracinių teismų komisijai, bet ir ši atmetė V. Kaminsko skundą, todėl teko kreiptis į Regionų administracinį teismą. Vyras pabrėžė, kad jo sklypas nepatenka nė į vieną savivaldybės nurodytą Miškų įstatymo kategoriją, kuriose paversti miško žemę kitos paskirties žeme draudžiama, o atmestame jo prašyme net nenurodyta, kokios kliūtys trukdo tai padaryti.

Be to, nevertinta aplinkybė, kad V. Kaminskas yra antros eilės įpėdinis, paveldėjęs sodybą iš buvusių savininkų, kuriems atkurtos nuosavybės teisės į mišką ir žemę po to, kai ji buvo nacionalizuota. V. Kaminskas negali pateikti ir archyvinių dokumentų, nes jie neišlikę. Išlikęs tik 1926 metais išduotas leidimas statybai.

Ir dar: miškas Kulautuvos teritorijoje užima daugiau nei 50 proc. teritorijos, todėl formuoti sklypą ne miške paprasčiausiai neįmanoma. Tačiau Kulautuvos miškingumas neskaičiuojamas atskirai, bet vertinamas visas Kauno rajono teritorijos miškingumas, todėl realus Kulautuvos miškingumas iškreipiamas.

V. Kaminskas nuolat kartoja: „Visa Kulautuva yra miške. Tačiau nė vienas kaimynas niekam neužkliūva, bet mano sklype namo negali būti. Iš vaikystės atsimenu, kad čia buvo dirbama žemė, o ne miškas. Pamenu, kaip su seneliu kviečius sėjome, tolėliau bulves sodinome. Saugau šitą vietą, išvaliau čia buvusį šiukšlių sąvartyną, išrinkau tūkstančius čia sumestų stiklinių buteliukų  nuo penicilino, nė vieno medžio nenukirtau, o tik puoselėjau šitą vietą.“

Miško nėra

Ginčas su Kauno rajono savivaldybe – ne vienintelis V. Kaminsko rūpestis. Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija kreipėsi į Kauno apylinkės teismo Kauno rūmus dėl senolių iškeldinimo iš namo Kulautuvoje su visu jiems priklausančiu turtu, kad galėtų nugriauti.

„Buvo atvažiavęs antstolis, viską fotografavo. Sakė, kad turi suskaičiuoti, kiek kainuos nugriovimas“, – sakė V. Kaminskas, vis dar neprarandantis vilties. O ir šis teismas atsižvelgė į painią Kulautuvos gyventojo situaciją ir ieškinio dėl iškeldinimo bylą sustabdė iki Regionų apygardos teismo sprendimo įsiteisėjimo ir įvykdymo.

Taigi, šiandien, panašu, viskas yra Kauno rajono savivaldybės rankose. „Kauno rajono savivaldybė supranta situaciją ir šiam žmogui neturi jokių priekaištų“, – „Kauno dienai“ apie V. Kaminsko situaciją yra sakęs Kauno rajono mero patarėjas Edmundas Mališauskas.

Kreipėmės į nepriklausomą ekspertą, kuris įvertins galimybes miško paskirties žeme įvardytam gabaliukui suteikti kitą paskirtį.

Panašu, kad aiškėja ir situacija, kaip sodybai priklausiusi žemė tapo miško paskirties. „Šioje vietoje miško nebuvo, nėra ir nebus“, – tokią išvadą teikia miškotvarkos ekspertas, praeityje ne vienus metus dirbęs Valstybiniame miškotvarkos institute. – Yra miško riba ir pamiškė. Pamiškė nėra miškas, nors ji gali būti apaugusi krūmais.“

Tokia eksperto išvada patvirtina V. Kaminsko prisiminimus apie senelio dirbamą žemę. Natūralu ir tai, kad senelis savo sodyboje kažkur turėjo ir gyventi, nepaisant to, kad archyvuose išlikęs tik leidimas statybai, o namo projektas ir kiti dokumentai neišlikę.

Ši eksperto išvada dar nepridėta prie bylos, bet jei teismas prijungtų dokumentais paremtą miškotvarkininko ekspertizę, didelių kliūčių V. Kaminskui pakeisti žemės paskirtį lyg ir neturėtų likti, o visa kita – tik formalumai. Na ir dar viena sąlyga, kad institucijos norėtų įsigilinti, o ne lengva ranka atmestų V. Kaminsko prašymus, kaip buvo iki šiol.

Matmenys iš dangaus?

Senieji miškotvarkos mohikanai nesistebi tokiomis sudėtingomis situacijomis, kai žmonėms tenka kaktą į sieną daužyti, įrodinėjant tiesą. Dažnai žemė tampa miško paskirties jos savininkams nė nežinant. Anksčiau Valstybinė miškų tarnyba neturėjo prievolės pranešti savininkui, kad jo žemė tapo miško paskirties.

Labai gali būti, kad V. Kaminskas, pradėjęs statyti namą ant senelio namo pamatų, nė nežinojo, kad žemė yra miško paskirties. Paskutinis taksavimas šioje teritorijoje buvo atliktas 2013 m. Tačiau miškotvarkos eksperto manymu, klaida, V. Kaminsko žemę priskiriant miškams, galėjo būti padaryta gerokai anksčiau.

Istorinė medžiaga rodo, kad V. Kaminskui priklausančioje žemėje 1926 m. miško nebuvo, aplinkui buvo laukai. Aplink namą buvo dirbama žemė, todėl miškas savaime neužžėlė. Eksperto vertinimu, šiuo metu ten augančioms pušims yra 70–75 metai. Kas ir vėl patvirtina V. Kaminsko prisiminimus apie dirbamą žemę senelio ūkyje.

Teoriškai to meto planai turėtų būti Valstybinės miškų urėdijos archyve. Tik klausimas, ar kas nors norės tą medžiagą rasti. V. Kaminskas kartą esą jau kreipėsi, bet negavo. Peršasi mintis, kad kažkuriuose valstybiniuose archyvuose gali būti reikiamo paveikslo detalės. Bet kol kas panašu, kad neigiami ir šabloniški atsakymai prašytojams teikiami absoliučiai nenagrinėjant archyvinių dokumentų.

Miškotvarkininkai juokiasi prisimindami miškų inventorizavimo darbus: vienam darbuotojui buvo pavedama sutaksuoti 80 ha miško per dieną. Toks krūvis ir tada buvo laikomas neįmanomu. Tad ką darydavo? Pirmiausia taksuodavo valstybinį mišką ir tik po to kolūkio, o dar vėliau – privatų. Dažniausiai pasiimdavo seną sutaksuotą medžiagą, nors ji galėjo būti ir neteisinga, sėsdavo ant dviračio, nuvažiavę iš akies pažymėdavo čia esant mišką ir nesukdavo galvos.

Kaip šiandien vyksta ortofotonuotraukų šifravimas? Sėdėdamas kabinete šifruotojas nuotraukoje mato mišką ir pažymi. Ar važiuoja į vietą? Vargu. Todėl visiškai tikėtina, kad klaida, vertinant V. Kaminsko nuosavybės teise valdomą žemę, yra įsimetusi labai seniai ir apie ją jis negalėjo žinoti, kaip ir institucijose besikeičiantys darbuotojai.