Šveicarijoje gyvenančią lietuvę juokina naktipuodžiai

Šveicarija. Ten baigę darbą autobusų vairuotojai persėda į savo naujus visureigius, senjorai pietauja restoranuose, minimalus atlyginimas – apie 12 tūkst. litų, negalima liesti ežiukų, popietę pjauti žolės prie namų, o vyrai kartais privalo šlapintis sėdėdami.

Šokas – tik iš pradžių

"Labai graži, nedidelė, švari, užtikrinanti orų gyvenimą ir senatvę, bet ir turinti daug keistų, nesuprantamų taisyklių šalis", – apie Šveicariją kalbėjo buvusi kaunietė Laura Melkūnaitė.
26-erių metų moteris Ciuriche, viename geriausių Europoje universitetų "ETH Zurich", baigė tarptautinių politikos mokslų magistrantūrą ir antrus metus dirba pusiau vyriausybinėje, pusiau privačioje įstaigoje – Saugumo studijų centre "Think Tank'e".

Beje, daugelį užsieniečių stebina, kad statistiniai šveicarai labiau už universitetus vertina specializuotus kursus, panašius į mūsų profesines mokyklas.
"Būdama studentė, – sakė L.Melkūnaitė, – tikrosios Šveicarijos beveik nejutau, tačiau tapusi savarankiška, ieškodama buto, pagyvenusi ten trejus metus, labiau pažinau įdomią, nuostabaus grožio ir keistą šalį."

Nuomodamasi apstatytą naujos statybos apie 40 kv. m ploto butą, kartu su komunaliniais mokesčiais lietuvė kas mėnesį sumoka apie 4200 litų.
Ji jau senokai Šveicarijos frankų nelygina su litais. Atlyginimas, nepaisant šokiruojančių kainų viename brangiausių pasaulio miestų Ciuriche, L.Melkūnaitei leidžia jaustis laisvai ir neskaičiuojant centų.

Iš pradžių kainos kėlė šoką. Pica – apie 60 litų, nedidelis vištienos gabalėlis – apie 30 litų, puodelis kavos – 15–20 litų,  mėnesinis viešojo transporto bilietas – nuo 300 litų. "Tačiau kai minimalus atlyginimas Šveicarijoje apie 12 tūkst. litų, pirkinių krepšelis nepalyginamai daug gausesnis nei Lietuvoje, užtikrintos socialinės garantijos ir kainos nebaugina", – šypsojosi Laura.

Lyginti – skausminga

Keliaujantys, geruose restoranuose vakarieniaujantys, vyną gurkšnojantys, teatrą, operą lankantys senjorai. Tai, sako Laura, Šveicarijoje įprastas vaizdas. Pasak jos, todėl ir veidai šveicarų senelių kitokie – jie švytintys.

Jei esi šveicaras – turi šimtaprocentinę galimybę baigęs mokslus gauti darbą: vyriausybės atstovai skambina, ieško darbo ir vietiniams siūlo įvairias galimybes.
Apie 15–17 tūkst. litų per mėnesį uždirbantys Ciuricho autobusų vairuotojai, baigę darbą, pasikeičia pamainomis ir sėdasi į naujus savo "Audi", "Mercedes" visureigius.

"Galite įsivaizduoti, kad mūsų troleibuso vairuotojas už sąžiningai uždirbtą atlyginimą persėda į savo naują visureigį? – liūdnokai šypsojosi L.Melkūnaitė. – Turbūt pradėjau karjerą nuo "blogos" šalies. Labai myliu savo šalį, jos neatsižadėsiu, bet kol kas net nėra minčių grįžti į Lietuvą, juolab dirbant Šveicarijoje galimybės leidžia dažnai atvažiuoti į gimtinę."

Vis dėlto aukšto pragyvenimo lygio valstybė turi ir labai daug keistų taisyklių. Tiesa, tai labiau būdinga vokiškajai, pedantiškajai, šalies daliai – Ciurichui, Bernui.

Naktipuodžiai – suaugusiesiems

Ieškodama išsinuomoti buto lietuvė susidūrė su keistomis taisyklėmis. Vienoje buto nuomos sutartyje buvo įrašyta sąlyga, kad dušo kabinos užuolaida privalo būti stumdoma tik į dešinę pusę. Dažnas reikalavimas, kad vyrai ir "lengvus" gamtinius reikalus privalo atlikti sėdėdami ant unitazo.

Kartais moderniame name žmonės negali turėti skalbyklių: jos – rūsyje, kur surašytas grafikas, kada ir kokio buto savininkas gali skalbti drabužius.

"Pažįstamas iš Izraelio išsikėlė iš vieno buto, kai nuolat rasdavo perkabintus drabužius, – prisiminė Laura. – Vietiniams nepatikdavo, kad išskalbtos kojinės kabėdavo ne poromis."
Kartą, lankydamasi su keliais užsieniečiais svečiuose pas šveicarą, šeimininkui pasiūlė prie namo nupjauti žolę. Šis užsiėmė už galvos – gink Dieve, nes 13 val. to daryti neleidžia taisyklės: nuo 12 iki 14 val. – tylos, ramybės laikas.

Kartais nedidelių "vokiškosios" Šveicarijos miestų ar didmiesčių pakraščiuose po 22 val. savo bute net neturi teisės nuleisti vandens unitaze – namuose turi būti tylu!

"Šveicarija garsėja kaip bene vienintelė šalis pasaulyje, kur suaugusieji kaip maži vaikai naudoja naktipuodžius, kurie reikalingi būtent tyliuoju nakties metu", – šyptelėjo L.Melkūnaitė, kurios jau nestebino, kad norėdamas surengti vakarėlį namie turi gauti visų kaimynų leidimą, nurodydamas tikslų pabaigos laiką.

Punktualūs pedantai

Pedantiškieji šveicarai, matydami, kad į susitikimą vėluos bent minutę, paskambina ir perspėja.

"Reikia pamatyti šveicarų veidus, kai sugenda apie tramvajų grafiką informuojanti švieslentė", – šyptelėjo Laura.

Gatvėje parkritus žmogui, tuoj pat atlėks trys greitosios pagalbos automobiliai ir nusileis sraigtasparnis, kuris dažnai skraidžioja virš miesto.

Net ir nedideles, pavyzdžiui, budistų, eitynes stebi nuo galvos iki kojų ginkluoti specialiųjų tarnybų policininkai su skydais ir automobiliais su vandens patrankomis.

Ramūs šveicarai buvo šokiruoti, kai per vienas futbolo rungtynes susimušė jų aistruoliai, todėl dabar į rungtynes traukiniu su sirgaliais važiuoja ginkluoti policininkai.

"Šveicarijoje privaloma karinė tarnyba, kartą per metus vyksta pratybos, todėl šalyje dažnai pamatysi automatais ginkluotų žmonių, ypač daug pratybų dieną, – iš pradžių stebėdavosi Laura. – Beje, spaudoje buvo užsiminta apie paslėptus šalies skaudulius, kai namuose galintys ginklus turėti vyrai jais gąsdindami prievartauja žmonas."

Ežiuko – neliesti!

Šveicarijoje beveik niekada neišgirsi lojant šuns, nes įsigijęs šunį privalai nuvesti jį į dresūros mokyklą, kur keturkojai išmokomi vaikščioti tiesiai, nesidairant į šalis. Todėl jiems nereikia antsnukių.

Pamatysite gatve pėdinantį ežiuką ir perkelsite jį nuo kelio į saugesnę vietą? Kai kuriose Šveicarijos vietovėse tai daryti nepatartina.

"Žmogus nelies ežiuko, bet paskambins ežiukų priežiūros vadovei – yra tokia pareigybė. Ir tik ji, pasikvietusi dar minią žurnalistų ir papasakojusi apie ežiukų populiaciją, dygliuotąjį nuo kelio nuneš į kitą vietą", – dar vieną faktą apie pedantiškuosius šveicarus paminėjo L.Melkūnaitė.

Keliai, beje, čia ypač tvarkingi ir lygūs. Kai kuriuose miesteliuose dėl vos prieš porą metų nutiestų kelių jau rengia referendumą, ar nereikėtų jų restauruoti. Nedidelį įtrūkimą ar duobelę iškart sutvarko atskubėję darbuotojai su moderniausia technika.

Namas už 30 milijardų

"Šveicarai daug rūko, šiukšlina, bet labai greitai viskas sutvarkoma, – tęsė pasakojimą apie vieną ekonomiškai stipriausių valstybių L.Melkūnaitė. – Taip, ten išties šaligatviai, gatvės, parduotuvės, virtinos plaunami šampūnu. Vakarais stabdomas eismas autostradoje, nes muilu plaunamos tunelių sienos."

Šveicarai yra gana uždari ir itin sunkiai įsileidžia kitų valstybių prekes. O vietinė produkcija visose parduotuvėse parduodama vienodomis kainomis.

"Prekių pasirinkimas Šveicarijos parduotuvėse neretai daug skurdesnis nei Lietuvoje. Nemėgstu šokoladų, tačiau čia – beveik tik vietinė produkcija, – sakė Laura. – Nors prabangos prekių šioje šalyje itin daug."

Ciuriche prie vardinių drabužių, juvelyrikos ar prabangiausių laikrodžių parduotuvių Bahnhofo gatvėje išvysi limuzinais atvažiuojančias turtuolių gražuoles.

"O mažesnių aukso grynuolių turime viduje", – toks užrašas spindi ant beveik metro dydžio aukso akmens greta itin brangių laikrodžių parduotuvės, kur jus pasitinka asmeninis konsultantas ir senu mediniu liftu kartu užvažiuoja į salę, kur laikrodžiai kainuoja šimtus tūkstančių ar milijonus.

Beje, būtent Šveicarijoje, prie Cugo ežero pakrantės, 2011 m. buvo pastatytas namas, tituluojamas brangiausiu pasaulyje. Jo statybai panaudota 200 t aukso ir platinos, grindų plytelės pagamintos iš meteoritų ir tikrų tiranozauro, gyvenusio prieš 65 mln. metų, kaulų. Statinį neįvardytas žmogus pirko už beveik 30 mlrd. litų!

Automobilius jau rakina

"Žmonės vokiškoje, prancūziškoje ar itališkoje Šveicarijos dalyje labai skiriasi, – pripažino Laura. – Iš Ženevos, prancūziškosios dalies, atvykusi draugė labai nemėgsta pedantiškojo Ciuricho. Ten išvysi kitokią tvarką, kaip ir itališkoje dalyje išgirsi daugiau emocijų, gatvėse pamatysi daugiau šiukšlių, o žmonės bus labiau atsipalaidavę."
Dauguma šveicarių, pastebėjo Laura, gana apsileidusios, po miestą vaikšto vilkėdamos kalnų turizmui skirtais batais, su šiltomis striukėmis ir kuprinėmis, o kostiumuoti vyrai vis dažniau iš Azijos grįžta su vietinėmis gražuolėmis, kurios tampa jų žmonomis.

Pastaruoju metu Šveicarijoje vis labiau populiarėja populistinė partija, skelbianti, kad dėl visų problemų kalti imigrantai, todėl itin sugriežtintos sąlygos atvykėliams iš Rytų Europos, Baltijos šalių, taip pat Ukrainos, Rusijos.

"Keisčiausia, kad apribojimai netaikomi Balkanų šalių gyventojams, nors žinoma, kad apie 80 proc. nusikaltėlių – iš buvusios Jugoslavijos valstybių", – stebėjosi Laura, pastebėjusi, kad dabar jau šveicarai pradėjo rakinti anksčiau nerakinamus automobilius ir įsirengti signalizaciją.

Yra ko pavydėti

"Mes – šveicarai, mes – geriausi!" – šveicarai mėgsta pasigirti ir džiaugiasi, kad nėra ES šalis, turi ne eurą, o savo valiutą – frankus.

Ir nors centre, kur yra daug naktinių klubų, barų, išvysi antakius išsipešiojusius jaunuolius su buteliais degtinės ar alaus rankose (ten galima vartoti alkoholinius gėrimus viešoje vietoje), ateina laikas ir jie tampa "tikraisiais" šveicarais, kurie tramvajuje, per spūstis, mandagiai pasitrauks nuo durų, kai to paprašys dar vienas neįprastas pareigas užimantys darbuotojai – reguliuojantys grūstį viešojo transporto viduje.

Prie taisyklių pripratę šveicarai nėra lankstūs, tačiau mandagumo, gamtos grožio, socialinių garantijų ir fantastiškų gyvenimo sąlygų mes galime jiems tik pavydėti.

Lietuva – vis dar Rusija

Kaip šveicarai reaguoja į svetimšalę? Šviesiaplaukę lietuvę jie dažniausiai palaiko švede.

"Jei klausia vokiškai, atsiprašau, kad kalbu tik angliškai, – pasakojo Laura. – Išgirdę, kad esu ne vietinė, jie tradiciškai nusprendžia, kad esu švedė ir tampa dar malonesni. Tuo stebisi mano draugė turkė Giumech. Ji taip pat nekalba vokiškai, bet moka angliškai. Tačiau į tamsaus gymio turkę šveicarai reaguoja piktokai ir nueina kažką bambėdami po nosimi, nors angliškai moka kalbėti bent 80 proc. gyventojų."

Kokia šveicarų reakcija, sužinojus, kad Laura – lietuvė? O, jiems reikia labai ilgai ir nuobodžiai aiškinti, kas yra Lietuva, kur ji yra – nebent tie žmonės itin išsilavinę arba daug keliavę.

Daugumai šveicarų Lietuva yra Rusija.

"Jiems nieko nesako ir Baltijos šalys. Aiškinu penkias minutes, jie linksi galvą, bet iš akių matau – vis dar įsitikinę, kad Lietuva – Rusija, – šyptelėjo L.Melkūnaitė. – Kartą viena moteris,  išgirdusi kaip sakau "Baltijos šalys", sušuko, o, žinau, jūs – iš Balkanų! Na, galvojau, kai žiebsiu aš tau..."