Sukėlė smalsumą: išsikrausto Kauno centrinis knygynas?

Veiksmas knygyne

Akyli „Kauno dienos“ skaitytojai pastebėjo, jog nuo pirmadienio iš Kauno centrinio knygyno vitrinų dingo visos knygos, viduje pasitinka tuštuma bei užrakintos durys.

Tačiau pasirodo, kad nerimauti nėra dėl ko. Kauno centriniame knygyne šiuo metu karaliauja filmavimo grupė. Liepos 2-6 dienomis pagal norvegų rašytojo Petro Pettersono romaną „Vogti arklius“ čia filmuojama scena tokio pat pavadinimo filmui. Dėl šios priežasties pirmąją liepos savaitę knygynas lankytojų nepriima, tačiau kitą savaitę bus vėl pilnai atvertos durys ir knygynas lauks knygų mylėtojų vizito.

„Negaliu pasakoti, kokia scena bus filmuojama, tačiau filme ši vieta nebus knygynas. Dabar vyksta pasiruošimo darbai. Iš beveik visos centrinės dalie išneštos knygos bei lentynos“, – kalbėjo Kauno kino biuro vadovas Aurelijus Silkinis. Jis kartu su lietuvių komanda padės norvegams filmavimo metu.

Ribojamas eismas

Anot A.Silkinio, pats filmavimas vyks ketvirtadienį, nuo 10 val. Tačiau filmavimo komandos dirbs ne tik Kauno centriniame knygyne. Ketvirtadienį taip pat kelios scenos bus filmuojamos prie A. Mickevičiaus gatvėje įsikūrusios Kauno įgulos karininkų ramovės ir Mykolo Riomerio universiteto prieigose, netoli Maironio gatvės. Dėl filmavimo minėtose gatvėse bus laikinai stabdomas eismas. A.Silkinis tikino, kad ilgai laukti nereikės, gal tris keturias minutes ir tada vėl galės laisvai judėti tiek automobiliai, tiek pėstieji. Taip laikinai pristabdomas eismas bus kelis kartus, todėl prašoma kauniečių kantrybės.

Knygos gairės

P.Pettersonas šiuo metu yra skaitomiausias Norvegijos autorius. Jo romanas „Vogti arklius“ – jau šeštasis. Už šį romaną autoriui buvo skirta tarptautinė literatūros premija, o „New York Times“ redaktoriai ir žurnalistai įtraukė jį į geriausių 2007 metais pasirodžiusių knygų penketuką.

Knygos recenzentai rašo, jog romanas yra šiek tiek provokuojamai lėtas ir intymus. Jame atsispindi Norvegijos gyvenimo ypatumai, susidedantys iš sniego, skausmo, ramybės, vienatvės, siūbuojančių eglių ir pėdų sniege. Romane pasakojama, kaip pagrindinis veikėjas Trunas atsisveikina su miestu, pasitraukia į miško namelį, kur pro langus matyti ežeras. Būdamas šešiasdešimt septynerių, trokšta ramios ir išmintingos vienatvės – be muzikos, televizijos, su radijo žiniomis ir kale Lyra jis nori ramiai nugyventi jam skirtą laiką.

Tačiau kaimynystėje taip pat gyvena vienišas vyriškis su šunimi. Tai – berniukas iš seniai praėjusios 1948-ųjų vasaros, po kurios viskas pakrypo kitaip. Mintimis Trunas nuolat persikelia į aną vasarą: paskutiniąją, kurią praleido su tėvu. Auksinę, šiltą, pilną iš tėvo perimtos gyvenimo išminties, nutviekstą kaimynų šeimoje įvykusios tragedijos, tėvo meilės draugo motinai ir pašėlusio lėkimo per mišką ant vogto arklio. Aną tolimą vasarą, kuriai praėjus tėvas nebesugrįžo į šeimą. Tačiau juk patys nusprendžiame, kada mums skauda, sako herojus. Todėl viskas ne tragiška, o ramu ir vyriška. Šiame skandinaviškai tyliame, išmintingame, rūsčiame romane vėl atrandame išsiilgtą šiaurietišką ramybę. Intriguojančio ir apie šiaurietišką gyvenimą pasakojančio scenarijaus galima tikėtis ir Kaune filmuojamame filme.