Stomatologiniu grąžtu – prieš istorines rūdis

Manikiūrininkai ir stomatologai

Siauru koridoriumi pasukę kairėn atvėrėme dar vienas duris. Už jų, įsikibusi į pusmetrio ilgio kardą su aparatu, skirtu akmenims nuo dantų šalinti, darbavosi mokinė restauratorė.

"Iš smulkesnių skylučių norint iškrapštyti rūdis tenka naudoti dar vieną įrankį, kurio dauguma mūsų atsidūrę odontologo kėdėje prisibijo – adatą kanalams valyti", – pakilusi nuo kėdės mergina ištiesė visą saują jų. Pasak restauratorių, anksčiau visus darbui reikalingus instrumentus jie pirkdavo patys, dabar nebenaudojamomis replėmis, skalpeliais, pincetais, endodontiniais ar plombavimo instrumentais juos aprūpina karo medikai.

"Atpažįstate, kas čia?", – ranka paplekšnojusi aparatą ant palangės, šyptelėjo V.Pangonienė. Grožio salonuose manikiūrininkių naudojamas dulkių rinktuvas esą puikiai sutraukia į orą kylančius rūdžių dulkių kamuolius.

Tiesa, šie instrumentai reikalingi ne visais atvejais. Dirbant prie priešpaskutiniojo Romanovų dinastijos Rusijos caro Nikolajaus II paveikslo, kuris užterliotas ruda spalva, svarbiausias įrankis – kantrybė.

"Kažkas norėjo sutaupyti – iš lėto antrą drobės pusę, kurioje visu ūgiu išdidžiai puikavosi kunigaikštis Vytautas, kilstelėjo V.Pangonienė. – Dažai nuo Nikolajaus valosi labai sunkiai, o tirpalas pašalina ne tik viršutinį sluoksnį, bet ir tai, kas nupiešta."

Svarbiau – istorija

Paskutinė erdvė, į kurią užsukome, labiau priminė sceną iš legendinio filmo "Dvylika kėdžių". Sustatytos ant stalų restauratorių prisilietimo laukė trys medinukės, ant kurių kadaise sėdėjo pats Maironis.

"Spyruoklės senos, nekeistos, tik gerai nuvalytos ir užkonservuotos. Po jomis – originalus audinys", – atvertų kėdžių turinį nagrinėjo V.Pangonienė. Į jų vidų vėliau keliaus arklio ašutai arba išplautas ir gerai išdžiovintas senasis šienas. Galiausiai dailių formų kėdės bus aptrauktos restauruotu raudonu aksomu, kurį buvo išgraužusios kandys.

Vykdant panašų gaivinimo planą, antram gyvenimui prikelta ir Maironio kanapa. XX a. pradžios baldui atlikti cheminiai tyrimai, nustatyta audinio pluošto sudėtis, nusiurbtos dulkės. Klijų dėmės panaikintos acetonu, o rūdžių pėdsakai vinių kalimo vietose – citrinos rūgštimi. Sunykusios apmušalo vietos atkurtos vėlimo būdu, vilną nudažius ta pačia spalva. Nutrūkę siūlai sudėti, perpinti ir sutvirtinti audiniu, padengtu akriline derva.

"Šis eksponatas buvo gautas iš Kaune esančio Maironio muziejaus. Dirbant paaiškėjo, kad audinys nebuvo autentiškas. Po juo radome kitą. Restauraciniu – etiniu principu, konservuoti reikėtų autentiką, bet istoriniu – turėtų likti paties Maironio pasirinktas gobelenas. Jis ir restauruotas", – raudonosios kanapos paslaptį atskleidė tekstilės restauratorė V.Pangonienė.