Stomatologiniu grąžtu – prieš istorines rūdis

Kariškių prieglobstyje

Kiekvieną rytą tarsi "Tėve mūsų" Vytauto Didžiojo karo muziejaus restauratoriai iš kišenių traukia savo darbuotojų korteles ir tiesia juos prie įėjimo skvarbiais žvilgsniais įeinančiuosius skenuojantiems uniformuotiems vyrams – muziejaus dirbtuvės įsikūrusios Lietuvos kariuomenės dr. Jono Basanavičiaus karo medicinos tarnybos teritorijoje, todėl be asmens tapatybę patvirtinančių dokumentų čia patekti neįmanoma.

"Per kelerius metus pripratome prie tokios tvarkos", – vesdama į buvusias karo ligoninės valgyklos patalpas, ekskursiją po įslaptintas dirbtuves pradėjo daugiau nei trisdešimt metų restauratorės duoną kremtanti Vilija Pangonienė. Jau po akimirkos ji atsidūrė prie savo darbo stalo, ant kurio išskleisti gulėjo Žemaičių kaštelionui Mykolui Jonui Gorskiui priklausę karaceniniai šarvai.

"Dėl vietos stokos matote tik antpečius. Jau išvalyti šarvų karvašai, šišakas ir antkaklė", – šviesdama specialia lempa eiliniam žmogui sunkiai suprantamais žodžiais kalbėjo V.Pangonienė. XVIII a. šarvų žalvarinės, sidabrinės ir auksuotos detalės, pasak restauratorės, anksčiau buvo gerokai aprūdijusios ir permirkusios tepalu. Kai kurios jų net išteptos storiu parafino sluoksniu.

Naudoja medikų įrankius

"Eime parodysiu, kaip vyksta valymo procesas. Manau, gerokai nustebsite", – ant rankų maudama gumines pirštines intrigavo V.Pangonienė.

Ant nediduko stalo išrikiuoti dėžutėse žvilgsnį kaustė įrankiai, kuriuos savo rankose dažniausiai gniaužia medikai ir dailininkai: įvairių ilgių ir storių teptukai, skalpeliai, dantų šepetukai, mediniai krapštukai, binto tamponai. Mikliu judesiu pagaliuką apvyniojusi vatos gabalėliu ir įmerkusi jį į specialų skystį, restauratorė brūkštelėjo per šarvų žvynelius.

"Matote, kiek nešvarumų dar likę?" – po lempa kyštelėjusi pajuodavusią vatą prisimerkė V.Pangonienė.

Klampi medžiaga metalines detales saugo, tačiau odai ir tekstilei ji yra ne mažesnis priešas nei dulkės. Šiuos fragmentus esą teks valyti chemiškai, rankiniu būdu dirbtuvių teritorijoje įrengtoje valykloje. Paruoštą tekstilę specialistė dubliuos, o vėliau surinks kaip mozaiką ir paleis antram gyvenimui.

"Sunku pasakyti, kiek laiko atima darbas prie vieno eksponato. Neskaičiuoju. Tačiau suprantate patys, kad tai reikalauja labai daug kruopštumo ir kantrybės", – apie darbo specifiką kalbėjo žinoma restauratorė.

Sustyguotas darbas

Toje pačioje patalpoje, tik prie kito stalo, triūsė dar viena restauratorė. Eglės Grigaitienės rankose tądien atsidūrė du karo muziejaus fondų eksponatai – siuvinėta vėliava ir granatų dėklas.

"Pirmiausia nuvalysiu rūdis. Tam prireiks stomatologų įrankio. Medžiagą valysiu cheminiu būdu, – gana drąsiai rankomis suspaudusi nediduką krepšelį, netrukus restauratorė atskleidė šio proceso subtilybes. – Darbas nėra pavojingas, kaip galvojate. Naudoju pirštines, veido apsaugą ir chalatą. Virš galvos dirba į gartraukį panašus įrenginys, o mane nuo cheminių tirpalų skiria stora plastikinė sienelė."

1917 m. lietuvių batalionui Vitebske įteiktos vėliavos būklė itin prasta, todėl prie jos, restauratorės tikinimu, teks ilgiau paplušėti. Ant siurblio antgalio pritvirtinus kelis kartu sulenktą marlės gabalėlį, nuo audinio jau nusiurbtos dulkės, be to, jis išvalytas chemiškai. Vėliau specialiomis medžiagomis bus sutvirtintos labiausiai trupančios vėliavos detalės.

"Tam naudosiu natūralaus šilko organzą, akrilinę dangą, plėvelę ir dažus. Skylutes užpildysiu dygsniuodama vilną arba specialiu restauraciniu dygsniu. Galiausiai imsiuosi iširusių kutų, kuriems naudosiu įvairių spalvų šilko siūlus", – apie laukiančius darbus pasakojo E.Grigaitienė. Auksarankė neslėpė, kad laukia ilgas ir sunkus darbas, tačiau jį atperka rezultatas, kuris esą matomas jau po pirmųjų prisilietimų.

"Mišrainių taip kruopščiai nepjaustau. Mėgstu krapštytis tik čia, bet ne virtuvėje", – nusijuokė kalbinta specialistė.