Sergančio vaiko tėvas pagalbos neprašo – maldauja jos nebyliai

Atvedė liga ir viltis

Veidas baltas kaip popierius. Taip sakoma apie išblyškusius žmones. Kai toks – dvylikamečio berniuko veidas, akivaizdu, kad kažkas negerai.

"Lietuvoje geriau nei Ukrainoje. Čia švaru ir žmonės labai draugiški, Kaunas labai gražus", – ištaria tvirtu balsu.

Paklausus vardo, sako esąs Kostia.

"Konstantinas", – patikslina berniuko tėtis Mikolas.

Tai, kad "i" – trumpoji, paaiškėja, kai Konstantinas užrašo tėčio vardą ant popieriaus lapo. Užrašo, beje, kaire ranka. Jų pavardė nelengvai ištariama: Makukha. Mamos vardas – Tetiana. Jie – iš Ukrainos, Poltavos apskrities. Prieš tris savaites mama su sūnumi atvažiavo į Lietuvą todėl, kad Konstantinas serga sunkia onkologine liga, o Kaune jau metai dirba jo tėtis.

"Tai, ko Ukrainos medikai nepadarė per visus metus, Kauno klinikose mums buvo atlikta per dvi dienas", – nustebina berniuko mama Tetiana, o jos akyse sumišusi ir nuoskauda, ir džiaugsmas.

Tačiau dvylikamečio berniuko tėvams labai reikia ne tik medikų, bet ir visų Lietuvos žmonių pagalbos. Ši šeima – ne iš ES, o iš trečiosios šalies, o jos piliečiams gydymas mūsų gydymo įstaigose nėra kompensuojamas. Gimtojoje šalyje, tvirtina ukrainiečiai, nėra jokių galimybių išgelbėti Konstantino sveikatą ir gyvybę. Tačiau tėvai kupini ryžto kovoti su sūnaus liga.

"Su pirma karo banga brolis išėjo į frontą, vidurinysis sūnus mokosi karo mokykloje, bus tankistas ir eis ginti tėvynės", – Mikolo giminės ir šeimos genuose – kovos dvasia.

Visi susirgę visaip renka pinigus ir važiuoja, kur akys mato, nes iš besigydančiųjų pas mus mažai kas išgyvena.

Antra vertus, kas galėtų nieko nedaryti dėl sergančio vaiko?

Uždirbo 100 eurų

Iki šiol Tetiana su Konstantinu gyveno gimtinėje, o vyriausiasis 25-erių sūnus kartu su tėčiu prieš metus atvyko į Lietuvą, nes  Ukrainoje jie teuždirbdavo po 100 eurų per mėnesį. Kursantas vidurinėlis gauna stipendijos septynis eurus. Mokytis liko dar metai. Tetiana serga epilepsija, jos neįgalumo pensija – 50 eurų per mėnesį.

"Kaip išgyventi, gaunant tokias pajamas?" – retoriškai klausia Mikolas, tarsi teisindamasis, kodėl jis dirba Kaune.

Kai sužinojo, kad susirgo jauniausias sūnus, nusviro rankos, norėjosi viską mesti ir bėgte bėgti namo. O ir tikroji diagnozė paaiškėjo labai pavėluotai, po ilgų tyrimų ir, kaip dabar tėvai žino, nereikalingo įvairių organų gydymo.

Nugarą ir kairįjį šoną Konstantinui pradėjo skaudėti prieš metus. Mama nuvedė sūnų pas nedidelio karinio miesto, kuriame gyvena, gydytojus.

"Ištyrė kraują, peršvietė plaučius. Gydė ir širdį, kepenis, buvo diagnozavę osteochondrozę. Niekas neįtarė vėžio, nenustatė tikrosios ligos visus metus", – apgailestauja T.Makukha.

Konstantinas patvirtina, kad jam labai skaudėdavo nugarą, karščiuodavo. Savijautai pagerėjus, eidavo į mokyklą. Berniukas – penktokas, yra labai pareigingas, labai gerai besimokantis mokinys.

Prasidėjo nuo šonkaulio

"Tik tada, kai išaugo guzas ant kairiojo peties, Poltavos apskrities ligoninėje Kostiai diagnozavo Ewingo sarkomą. Tai – vėžys, prasidėjęs nuo aštunto šonkaulio", – liūdnai kalba moteris.

Šios ligos diagnozė ne iš karto patvirtinta Kijevo onkologijos institute, kur buvo atlikti tyrimai, iš jų ir kompiuterinės tomografijos, magnetinio rezonanso metodais. Atlikta punkcija, dėl ko vaikas ilgai negalėjo gulėti ant nugaros.

"Tik antrą kartą nuvykus į Kijevą viskas išaiškėjo", – priduria Tetiana.

Ji ir Mikolas labai apgailestauja, kad negalėjo sūnaus gydyti tėvynėje. Poltavos apskrities ligoninės onkologai jiems pasakė, kad sarkomų negydo.

"Sakė, važiuokite į Kijevą. O sostinėje išgirdome: gydykitės pagal savo gyvenamąją vietą. Susidūrėme su beviltiška situacija. Kur eiti? Nusprendėme ilgiau nebegaišti laiko, ir taip daug jo praradome", – Konstantino tėtis Mikolas ryžosi atsivežti sūnų į Kauną, nors jis neturi sveikatos draudimo.

Ir ne tik todėl, kad pats dirba šiame mieste. Taip sutapo, ar iš tiesų yra rimta priežastis, kad onkologine liga – sarkoma – susirgo ne tik Konstantinas, bet ir jo klasės draugė. Tuo pačiu metu. Tetiana numoja ranka į priežastis, nes jai dabar svarbiausia sūnaus gydymas. Klasės draugės tėvai išvežė dukrą gydytis į Baltarusiją, šios šalies ir Austrijos kliniką, bet ten iš karto reikia mokėti visą gydymo sumą. Tai labai dideli pinigai, Tetiana ir Mikolas jų neturi.

"Kaune mus suprato, leido mokėti dalimis, kol neturime visos sumos, kad negaištume laiko", – Tetiana vertina kiekvieną paguodos žodį ir paramos gestą.

Ukrainos medikais nebepasitiki

Tačiau argi išties nėra jokių galimybių gydytis Ukrainoje, kur už gydymą nereikėtų mokėti?

Tetiana liūdnai šypteli: Konstantinui paskyrė analgino. Be to, ligonio tėvai visiškai prarado pasitikėjimą gimtosios šalies medikais dėl to, kad, metus laiko nesugebėjus nustatyti diagnozės, liga smarkiai progresavo.

"Sudėtinga vaikams nustatyti onkologines ligas, bet Konstantinas jau metus gyveno su augliu. Jam skaudėjo nugarą, buvo sunku kvėpuoti. Nenoriu kaltinti kolegų ukrainiečių, bet daugybė simptomų rodo, kad liga galėjo būti diagnozuota anksčiau, kol dar nebuvo išplitusi", – tai patvirtino mokslų daktarė Giedrė Rutkauskienė, Vaikų onkologijos ir hematologijos sektoriaus vadovė, kai su Konstantinu ir jo mama susitikome Kauno klinikose.

T.Makukha tvirtina, kad susirgę visi bėga iš Ukrainos.

"Aš nepasitikiu Ukrainos medikais. Visi susirgę įvairiais būdais renka pinigus ir važiuoja, kur akys mato, nes iš besigydančiųjų pas mus mažai kas išgyvena. Aš, kaip mama, jaučiu, kur daugiau galimybių išgelbėti sūnų", – ryžtingai aiškino moteris, jau nuo pirmų sūnaus gydymo Kauno klinikose dienų garbinanti Lietuvos medikus.

Pastebėjus, kad pas mus daug kas juos peikia, Mikolas ironiškai šypteli: "Yra žmonių, kurie nori žvaigždžių nuo dangaus. Jūsų gydytojai geranoriški, atsakingi."

Tetiana papildo, kad mūsų šalies medikai dieviški: kas pusę valandos sūnaus klausinėja, kaip jis jaučiasi, ar valgė, gėrė.

Gydyti teks ilgai

Paklaustas, kaip jaučiasi, Konstantinas į klausimą atsako klausimu: "Prieš chemoterapiją ar dabar?"

Berniukas jau patyrė pirmą chemoterapijos kursą. Vaistai lašėjo keturias paras. Ne tik nuo vėžio, bet ir dėl profilaktikos, stimuliuojantys kaulų čiulpų gamybą.

"Sarkoma išplitusi krūtinės ląstoje, peraugusi į kairįjį plautį, kvėpuojamojo paviršiaus labai nedaug. Pradėjęs augti aštuntame šonkaulyje, vėžys pažeidė ir šeštą stuburo slankstelį", – tėvams sutikus, paciento ligą komentuoja gydytoja G.Rutkauskienė.

Metastazės aptiktos pozitronų emisijos metodu. Kai kurių tyrimų, atliktų Ukrainoje, Kauno klinikų medikai nekartojo, taupydami ligonio tėvų lėšas.

"Bet labai daug tyrimų trūko. Teko pakartotinai atlikti biopsiją, siekiant išsiaiškinti, ar vėžys išsivystė ne dėl genų mutacijos", – mokslų daktarė G.Rutkauskienė aiškina, kaip svarbu tiksliai nustatyti diagnozę ir ligos priežastis.

Visa tai išsiaiškinus, pradėtas gydymas. Po pirmojo laukia dar penki chemoterapijos seansai, paskui – operacija, kurią atliks ir adominaliniai chirurgai, ir neurochirurgai, paskui vėl chemoterapija, galbūt ir spindulinis gydymas.

"Ewingo sarkoma lengvai pasiduoda gydymui, kai ji nustatoma pirmos stadijos. Tikimės, kad prognozės bus neblogos. Kiekvienas atvejis yra individualus", – su didžiule viltimi apie Konstantiną kalba nuoširdumu ir meile vaikams spinduliuojanti gydytoja G.Rutkauskienė.

Ligonio tėvai visiškai prarado pasitikėjimą gimtosios šalies medikais dėl to, kad metus laiko nesugebėjus nustatyti diagnozės liga smarkiai progresavo.

Džiugina tai, kad berniuko kraujo tyrimai, kurie po chemoterapijos atliekami kas antrą dieną, geri. Gydytoja aiškina, kad chemoterapija veikia ir sveikas ląsteles, ypač kraujo, todėl akylai stebima, kad neprasidėtų komplikacijų: neišsivystytų anemija, nenusilptų imunitetas, nesumažėtų trombocitų.

Konstantinui taikoma labai stipri chemoterapija. Biologinių vaistų nuo sarkomos kol kas nėra, sako gydytoja G.Rutkauskienė ir patvirtina, kad šia liga serga ir Lietuvos vaikai bei paaugliai. Gydytoja kasmet turi po tris keturis pacientus.

Ieško, kur gyventi

Lietuvos vaikams gydymas kompensuojamas.

"Kompensuojamas ir Ukrainoje, bet tik popieriuje", – pastebi M.Makukha.

Jis sako, kad politikai žadėjo finansuoti Konstantino gydymą Lietuvoje, sūnų net per televiziją rodė, nes tai, kad du vaikai iš vieno kolektyvo tokia sunkia liga susirgtų vienu metu, yra retenybė. Tačiau pažadai ir liko tik pažadais. Pirmąją įmoką – 5200 eurų – tėvai Kauno klinikoms sumokėjo, šią sumą surinkus paprastiems tautiečiams.

Gal padės ukrainiečių tautai draugiški lietuviai? Jie jau padeda. Pirmieji, pradėję ieškoti finansinės paramos – Mikolo bendradarbiai. Jie prašė negarsinti nei jų, nei įmonės, kurioje dirba.

"Mikolas dirba presuotoju. Jis labai darbštus, atsakingas, ir labai geros širdies", – taip kolegą apibūdino bendradarbė.

Ji ir kiti darbuotojai jau paprašė "Carito", "Mamų unijos", "LDK Palikuonių", Kitataučių diasporos pagalbos: pinigų reikės dar labai daug.

"Klinikos padeda, kiek gali. Visiems. Palaikome ryšį su labdaros fondais, pasakome, ko trūksta, koks gydymas nėra kompensuojamas, ir padeda. Labdaros fondas "Rugutė" nupirko centrinės venos kateterių. Jie labai brangūs, vienas kainuoja apie 500–600 eurų, ir tokį įvedėme Konstantinui", – pateikė pavyzdį gydytoja G.Rutkauskienė.

Konstantinas labai santūrus. Iki kitos chemoterapijos, kai tėvai sukaups reikiamą sumą, būdamas namuose per skaipą bendrauja su klasės draugais, žiūri televizorių. Ir miega, nes jam truputį silpna. Beje, tie namai – laikinas būstas. Ukrainiečių šeima ieško, kur jį išsinuomoti kuo palankesne kaina ir kuo arčiau Kauno klinikų, kurios tampa antraisiais Konstantino ir jo mamos namais. Gal kas gali ką pasiūlyti? Ir padėti finansiškai: juk Konstantinui – tik dvylika metų.

Apie tai kalbant, Mikolo akys prisipildo ašarų. Jam labai sunku, dvigubai: ir dėl sūnaus ligos, ir dėl to, kad neturi pinigų. Ukraina jokios pagalbos neteikia.

"Jų širdys labai didelės", – Mikolo mosteli ranka į bendradarbius.

Bet juk visų kauniečių ir lietuvių širdys didelės?

Tetiana Makukha atsidarė sąskaitą Šiaulių banke: LT427180900024726724.

Natalija Jelenskienė, Valstybinės ligonių kasos prie Sveikatos apsaugos ministerijos Draudžiamųjų Privalomuoju sveikatos draudimu registro skyriaus vedėja

Suprantame ir užjaučiame tėvus, kurių vaikutis susirgo šia sunkia liga. Privalomuoju sveikatos draudimu (PSD) neapdraustiems užsieniečiams, atvykusiems iš trečiųjų šalių, net ir būtinosios medicinos paslaugos Lietuvoje yra mokamos – taip numatyta įstatyme.

Verta žinoti, kad trečiųjų šalių užsieniečių dalyvavimas Lietuvos PSD sistemoje yra susijęs su gyventojo statuso buvimu, leidimo nuolat arba laikinai gyventi turėjimu, o laikinai gyvenantiems – taip pat ir su darbinės veiklos vykdymo laikotarpiu.

Užsieniečiai, turintys nacionalinę D vizą, gali atvykti į Lietuvą ir būti šalyje vizoje nurodytą laiką. Tokia viza išduodama pateikus privatų sveikatos draudimą patvirtinantį dokumentą, kuris turi garantuoti būtinosios medicinos pagalbos išlaidų ir kitų sveikatos priežiūros išlaidų apmokėjimą.

Trečiųjų šalių piliečiai, dirbantys Lietuvoje nacionalinės D vizos pagrindu, prie PSD fondo biudžeto formavimo savo mokesčiais neprisideda ir, atitinkamai, iš šio fondo kompensuojamų sveikatos priežiūros paslaugų gauti negali. Tokie užsieniečiai turi visas galimybes gauti asmens sveikatos priežiūros paslaugas tokia apimtimi ir tvarka, kokia nustatyta jų privataus sveikatos draudimo sutarties, jei ją turi, sąlygose. Kitaip tariant, jų sveikatos išlaidas pagal numatytas sąlygas dengia privataus sveikatos draudimo bendrovės.

Trečiųjų šalių užsieniečiai, kuriems suteiktas Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimas gyventi ES (leidimas nuolat gyventi Lietuvoje), pradeda dalyvauti Lietuvos PSD sistemoje nuo minėto leidimo išdavimo datos. Nuolat gyvenantys Lietuvoje užsieniečiai, kaip ir nuolatiniai Lietuvos gyventojai, turi prievolę kiekvieną mėnesį mokėti PSD įmokas ir teisę į draudimą valstybės lėšomis, jeigu patenka į valstybės lėšomis draudžiamų gyventojų grupes (nepilnamečių vaikų, neįgalių gyventojų, socialinių pašalpų gavėjų ir kt.).

Bet kokiu atveju teisę į draudimą valstybės lėšomis turėtų laikinai gyvenanti užsieniečio žmona, jei jos darbinės veiklos laikotarpis Lietuvoje būtų ne trumpesnis kaip 6 mėnesiai ir ji būtų registruota Užimtumo tarnyboje, kaip turinti bedarbio statusą. Atitinkamam laikotarpiui būtų apdraustas ir jos nepilnametis vaikas, kuriam taip pat turėtų būti suteiktas leidimas laikinai gyventi.