Šeima iš Vilkijos, kurią sieja donkichotiška misija

Kartu dirbantys muziejininkai vilkijiečiai Vida ir Arūnas Sniečkai namo parsineša ir darbo problemas. Pora įsitikinusi: jei ne jos, kažin ar per 21 bendro gyvenimo metus jie būtų bent kartą susipykę.

Etnokultūrą atrado skirtingai

Asmeninis gyvenimas ir darbas šioje šeimoje taip susipynę, kad, kalbėdami apie šeimą, Antano ir Jono Juškų muziejaus Vilkijoje darbuotojai pasakoja ir muziejaus istoriją.

Etnokultūros puoselėtojai, etninių dainų konkursų, dūdmaišių festivalių organizatoriai Sniečkai senovės lietuvių dvasiniu palikimu pradėjo domėtis skirtingu metu. Arūnas prisipažįsta: jei būtų sutikęs Vidą 1983 m., kai ji įstojo į Vilniaus universitetą ir įsiliejo į Zitos Kelmickaitės vadovaujamo folkloro ansamblio "Ratilio" gretas, jie greičiausiai nebūtų radę bendros kalbos.

"Mano pasaulis tuomet buvo "Led Zeppelin", "Black Sabbath", "Nazareth". Į šį namelį įžengiau 1990 m. sausį, – pasakoja A.Sniečkus, žvelgdamas į medinuko, menančio tautosakos rinkėją kunigą Antaną Jušką, sienas. – Žinojau, kas buvo A.Juška, tačiau jo veikla tuomet manęs nelabai domino. Atėjau čia, nes tikėjausi sukurti tokį muziejų, kokį norėjau."

Vida ir Arūnas susitiko, kai A.Sniečkui per senąsias brolių Juškų surinktas dainas jau buvo ėmę vertis lietuvių tautos dvasiniai turtai. "Vakarais ėmiau klausytis A.Juškos surinktų dainų iš Daivos ir Evaldo Vyčinų įrašų ir pradėjau miegoti gerai. Iki tol dešimt metų, nuo tarnybos desantininku sovietų kariuomenėje laikų, naktimis mane persekiojo košmarai. Šis pokytis mane stipriai paveikė", – prisimena muziejininkas.

Angelas sargas miegojo?

Arūnas su Vida susipažino po nesėkmingo darbo susitikimo su Z.Kelmickaite. "Arūnas norėjo kurti tokią "New Vilkija", didelę dainų šventę rengti. Susitiko su Z.Kelmickaite, ji reagavo emocingai – kam čia reikia kaime dainų šventės? Trenkęs durimis Arūnas išėjo. Susitikome koridoriuje – guodžiau, sakiau, ką nors sugalvosime", – prisimena Vida.

"Blogiausia, kad susitikome, pašnekėjome – ir ji man neišeina iš galvos. Atsiuntė ji man į Vilkiją Vyčinų ansamblį, o pati tai, rupkė, neatvažiavo. Galvoju, kaip man ją dabar susirasti, sparną rėžt pradėti? – pažinties pradžią prisimena Arūnas. – Kartą paprašė dainininkė Veronika Povilionienė ją į Dainų šventės atranką Suvalkijoje nuvežti. Žiūriu – ir Vidutė ten. Taip apsidžiaugiau!"

"Kai mes susitikome, tavo angelas sargas miegojo. Atvažiavai iš Vilniaus, ir sėdi dabar Kukučių kaime", – juokiasi Arūnas. "Matyt, jau mums gimstant viskas gyvenime būna sudėliota. Kartais nuklystame klystkeliais, bet iš tiesų viskas vyksta taip, kaip ir turi vykti", – įsitikinusi V.Sniečkuvienė.

A.Sniečkui ši santuoka – antroji. "Mano pirmoji šeima labai norėjo Amerikos. Ir jie 1990 m. pasirinko Ameriką, o aš – šį namą, Vilkiją. Tada sau pasakiau: vesčiau nebent tą, kuri man įteiktų mažytį duonos kepaliuką. Atrodė beveik neįmanoma sąlyga, nes tais laikais delno dydžio kepaliukų nebuvo. O Vida priėjo ir man tokį įteikė, – vieną pirmųjų susitikimų prisimena Arūnas. – Grįžau namo su tuo kepaliuku ir galvoju: kur man jį dabar dėti? Išsitraukiau kaltus ir išdrožiau vienas pirmųjų medžio skulptūrų – save ir ją. Į jo delnus tą kepaliuką ir įdėjau."

Šios medžio skulptūrėlės – tarsi Sniečkų šeimos simbolis. Kita šeimos relikvija – du mediniai paukšteliai, kuriuos Arūno tėvas išdrožė savo šeiminio gyvenimo pradžioje. "Mama mirdama juos man paliko", – glostydamas paukštelius užsimena drožėjas.

A.Sniečkų pažinojusi V.Povilionienė prieš vestuves Vidą įspėjo: "Netekėk, jis laukinis." "Toks jau buvau. Jei kas nepatiko – išeinu nakvoti į mišką, net ir žiemą. Šuo prie šono – net miegmaišio nereikia", – prisimena A.Sniečkus.

"Mano pusbrolis Gintautas Trimakas (žinomas fotomenininkas – red. past.) per vestuves sako: Videle, tu čia viską pakeisi – kaip čia viskas laukiniškai atrodo. O aš galvoju: ką gi čia keisti?" – prisimena Vida. "Ji iš tiesų pakeitė: miške nebemiegu", – juokiasi Arūnas.

Vaikystėje jam didžiulį įspūdį paliko senukų pora, prisipažinusi, kad jie nė karto gyvenime nebuvo susipykę. "Aš tada pagalvojau: ir man taip bus. Neišėjo. Jei nebūtų darbo problemų, ko gero, mes nė karto nebūtume susipykę", – A.Sniečkus užsimena, kad darbu to, ką jie veikia, nesinori vadinti – juk tai širdžiai miela veikla.

Reikalavo per daug

Kilus šeimoje nedidelių pykčių, pirmoji taikosi Vida. Kažkiek taikytis Arūnas išmoko tik bėgant metams. "Mes kiaurą parą kartu – reta šeima tai ištvertų. Metų metais tęsėsi neaiškumas dėl muziejaus ateities. O kas kaip kempinė sugers? Žinoma, artimiausias žmogus. Jis turi išklausyti ir paguosti. Bet kai tai nuolatos kartojasi, pavargsta ir tas žmogus, – pasakoja šeimos galva. – Būdavo, susiburzgiame, bet tai trukdavo tik minutę dvi. Nueinu į katilinę, parūkau. Galvoju: ar aš kvailas? Kur dar vieną tokią sveikai kvailą rasiu? Vėliau supratau, kaip atsikratyti tų įtampų, neperduodant jų artimiesiems: einu ką nors kasti, grėbti. Žemė motina viską sugeria. Jau galima suprasti: jei aš lekiu arti į laukus, manyje tiek įtampos, kad aš galiu išsiveržti."