Nujautė karinius veiksmus
2022-ųjų vasario 24-osios įvykiai Ukrainoje A. Kumpiui, priešingai nei daugumai kitų, kurie vijo mintis apie karą, nebuvo netikėti. Vyras jiems ruošėsi ne vienus metus.
„Kam drožti pieštuką, jei negalvoji juo rašyti? Visi ženklai liudijo, kad karas bus. Tai buvo akivaizdu, tačiau ne visi norėjo matyti realybę. Dėl to buvo skaudžių netekčių, nes nepasiruošė karui, neįvertino priešo“, – kalbėjo kovotojas A. Kumpis, karo nuojauta gyvenęs nuo 2014-ųjų.
Kai beveik prieš pusantrų metų sulaukė pirmųjų signalų iš Ukrainos, parašė prašymą išeiti iš Krašto apsaugos savanoriškųjų pajėgų (KASP) ir ėmė ruošti dokumentus kelionei. Dvejonių, kaip elgtis nebuvo, nes kaip sako Arūnas, jo kraujyje užkoduotas kovotojo genas.
„Kai kurie žmonės neturi pasirinkimo. Aš taip pat jo neturėjau. Mano šeimoje buvo tokios tradicijos. Senelis, jo brolis kovojo už Lietuvos nepriklausomybę, tėtis partizanavo, todėl aš buvau auklėtas tokia pačia dvasia“, – pokalbį tęsė A. Kumpis.
Iš savo lėšų Arūnas įsigijo būtiniausių priemonių, o kai prie jo prisijungė dar trys bendraminčiai, pagalbos kreipėsi į organizaciją „Blue / Yellow“ ir Joną Ohmaną. Šis aprūpino likusius kovotojus.
Įvertinimas: tie, kurie skaitė knygą, dėkojo autoriui už jo atvirumą. Justinos Lasauskaitės nuotr.
Nori likti nepriklausomas
Į pirmą misiją Ukrainoje vyko keturi lietuviai. Į antrą Arūnas keliavo vienas.
„Artilerija apnuogina sielas. Išgirdome nemalonią žinią – dar vienas mūsų kolega, su kuriuo atvykome iš Lietuvos, atseit staiga prisiminė turįs neatidėliotinų reikalų namuose. Dabar jis rinkosi daiktus ir ketino tuoj pat išvykti iš Dnipro“, – kolegų, kurie nusprendė gręžtis atgal, A. Kumpis nesmerkė.
Kiekvienas, anot jo, pašauktas vykdyti skirtingas misijas. Savąją Arūnas puikiai žino, todėl, grįžęs į Lietuvą, neskuba traukti šlepečių iš po lovos – ruošiasi naujai misijai. Paklaustas, kiek jų buvo, vyras juokavo, kad sulig aštuntąja misija jis nustojo skaičiuoti. Įvertinę tai, ką lietuvis daro dėl Ukrainos laisvės, vietiniai Arūnui siūlė pildyti dokumentus ir tapti teritorinės gynybos savanoriu. Tai jam esą garantuotų socialines garantijas, atlyginimą. Vis dėlto lietuvis to atsisakė dėl dviejų priežasčių.
„Pirma, nelabai noriu imti pinigus iš kariaujančios šalies biudžeto. Antras momentas – nepriklausomybė. Supratau, kad, jei pasirašysiu sutartį, mane kaustys tiek laikas, tiek kryptys, prie kurių dirbsiu, keliausiu“, – savo sprendimą motyvavo savanoris.
Kam drožti pieštuką, jei negalvoji juo rašyti? Visi ženklai liudijo, kad karas bus.
Belaisviai – opi tema
Arūnas visą laiką vyko į karščiausius taškus. Žvalgybos ir diversijų padalinio sudėtyje lietuvis vykdė užduotis Chersono, Donbaso, Charkivo fronto ruožuose. Į pastarąjį jis pateko antrąją pirmosios misijos dieną. Trečią dieną patyrė pirmąjį apšaudymą. Naikintuvai, bombonešiai, artilerija, balistinės raketos ir žūtbūtinė kova – visa tai tapo ne tik Ukrainos kovotojų, bet ir lietuvio Arūno kasdienybe. Jo akyse griuvo namai, tiltai. Ausis kurtino sprogimai, sužeistųjų aimanos ir panikuojantys balsai.
„Per radijo stotelę gana jaunas karys šaukia: čia visi žuvę arba sužeisti! Likome dviese, tai mano pirmas mūšis! Ką man daryti, ką man daryti?! Vyresnysis karininkas, akivaizdžiai girtas, jam rėkia: tavo porininkas tik galvoja, kad jis kontūzytas! Dink iš ten!.. Visoje toje užvirusioje košėje bataliono vadas kažkuriuo metu liovėsi palaikyti ryšį ir dingo kaip į vandenį“, – A. Kumpis neslėpė, kad karo lauke įvykiai neretai rutuliojasi tragiškai.
Kariai čia nuolat žūsta, kiti patenka į priešų nelaisvę. Ši tema, anot kovotojo, išlieka jautri ir opi.
„Paprastai viena ir kita kariaujanti pusė neigia pažeidžianti kalinimo ir elgesio su belaisviais normas, tačiau interneto žiniasklaidos kanalai tiesiog lūžta nuo šokiruojančių ir nežmoniško elgesio vaizdų. Tikrovėje vyrauja dar viduramžiais galiojusi praktika, kad belaisvis vertas tik tiek, kiek už jį gali atgauti saviškių arba gauti išpirkos. Smurtas gimdo smurtą, ir nieko daugiau“, – A. Kumpis kalbėjo be užuolankų.
Išmoko vyti mintis
Apie karo mėsmalę Arūnas galėtų pasakoti daug, kaip ir vietiniai pirmųjų linijų kovotojai. Vieni jų tebesikauna, kiti paaukojo savo gyvybę, treti liko suluošinti visam gyvenimui. Tiek fiziškai, tiek dvasiškai. Antai, vienam kariui viešajame transporte susimaišęs metalinio turėklo ir jo delno prakaito kvapas priminė kraujo tvaiką, kuris jį persekiojo kiekvieną vakarą vandens žarna plaunant grindinį. Kitą Druskininkuose reabilitaciją atliekantį Ukrainos karį panikos priepuolis ištiko, kai jis išgirdo kavinėje ant žemės krintančio peilio garsą. Tai priminė dieną, kai jis buvo sužalotas. Karį teko skubiai gabenti į ligoninę, kur buvo suleista raminamųjų vaistų.
„Atsimenu, į reabilitacijos ligoninę atvyko JAV specialiųjų pajėgų vieneto karių, vadinamųjų žaliųjų berečių. Rodo jie Ukrainos kovotojams vaizdus iš misijų Irake, Afganistane, pasakoja, ką ten patyrė. Ukrainiečiai žiūri ir šypsosi. Kai jie papasakojo savo istorijas, amerikiečiai pripažino, kad viskas, ką jie patyrė iki tol, realiai buvo niekai“, – A. Kumpiui antrino pokalbio moderatorius dr. J. Basanavičiaus Karių reabilitacijos centro specialistas Ramūnas Šerpatauskas.
Per pastaruosius metus jis bendravo su daugybe Druskininkuose besigydančių ukrainiečių, todėl geriau nei kas kitas žino, kaip skirtingai karo padarinius jaučia kovotojai.
„Būna, pasireiškia po pusmečio, būna – po metų“, – R. Šerpatauskas į A. Kumpio klausė, kaip šiam per visą laiką Ukrainoje pavyko išlikti tvirtam ir nepalūžti.
Kovotojas neslėpė, kad teko su savimi padirbėti. Apsikrauti nereikalingomis mintimis, anot jo, neverta, nes ir be jų tenka atlaikyti nemenką naštą – kovotojai tempia ginklą, amuniciją, dėvi sunkią liemenę.
„Turbūt visi supranta, kad mintys ne tik kad neateina, jos paprasčiausiai neišeina iš galvos. Po kurio laiko tik apsipranti, nes kare psichologija pakeičia kryptis ir pradedi gyventi nežiūrėdamas labai toli į ateitį – stengiesi išgyventi iki vakaro, o naktį pailsėti ir neapkrauti galvos klausimais, kas bus, jeigu?..“ – kalbėjo vyras.
Publika: į knygos pristatymą Vytauto Didžiojo karo muziejuje susirinko kelios dešimtys miestiečių. Justinos Lasauskaitės nuotr.
Planuose ir antra knyga
Visus pastarųjų metų įvykius ir su jais susijusius išgyvenimus Arūnas kiekvieną dieną guldė savo dienoraščio puslapiuose. Laiko tam esą visada būdavo, kartais tik pristigdavo noro. Pavasarį vyro dienoraštis virto knyga „Ukrainos karo audrose. Savanorio iš Lietuvos dienoraštis“. Ją išleido leidykla „Briedis“.
Nepagražintus kovotojo pasakojimus knygoje papildo autentiškos nuotraukos iš mūšio lauko, žemėlapiai, iš okupantų perimtos pokalbių išklotinės ir nuorodos į įvairius vaizdo įrašus. Tie, kurie skaitė leidinį, negailėjo autoriui pagyrų už jo tiesų žodį ir detalumą. Vienas pirmųjų, į kurio rankas pateko A. Kumpio knyga, buvo J. Ohmanas.
„Autentiškai, nuoširdžiai, provokuojamai rašoma apie tikrąjį karą Ukrainoje. Privaloma perskaityti visiems Lietuvos piliečiams“, – leidinį įvertino „Blue / Yellow“ organizacijos įkūrėjas ir vadovas, iki šiol palaikantis tvirtus ryšius su A. Kumpiu.
Išleidęs vieną knygą, savanoris neatmeta minties, kad ateityje pasirodys ir antroji. Tiesa, ji bus ne apie karo įvykius, o apie etapą, kuris laukia Ukrainos, kai karas baigsis.
