Iš noro artimiau susipažinti su kaimynais Šančiuose gyvenančiai menininkei Vidai Gelūnienei kilo mintis surengti galeriją po atviru dangumi – juk kūrybinis procesas – lengviausias pažinties būdas. Taip atsirado Kranto 18-osios gatvės projektas "Langai". Gatvės gyventojai entuziastingai ėmėsi užduoties ir atvėrė savo nuotraukų archyvus, paniro į prisiminimus.
Atverkime langus ir pasivaikščiokime po gatvelę. Istorija prasideda nuo pirmųjų namų, kur apytiksliai prieš 100 metų įsikūrė pirmieji naujakuriai (Oškiniai ir Volkai). Pardavinėjo jiems priklausančius sklypus naujiesiems gyventojams – Kranto 18-osios gatvės ištakų reikėtų ieškoti apie 1920-uosius.
Vienas pirmųjų namų pasitinka menine instaliacija, kuri puikiai atspindi ne tik parodos idėją, bet subtiliai palieka vietos kylančioms mintims, apie tai, kas laukia toliau.
Netoliese esančio žalio namo languose – dvi nuotraukos. Vienoje – ant namo stogo sėdintis vyras, kitoje – laidotuvės. Iš nuotraukų matyti, kad ir dabartinis namas beveik nepakitęs.
Žingsniai gatvele žemyn atveda prie namo priestato, ant kurio iškabinti obuoliukai, o kiemas išpuoštas įrankiais. Šio namo gyventojų šaknys nesiekia gilių Kranto 18-osios sluoksnių, tačiau šeimos istorija įdomi. Eksponuojami įrankiai – senelio kalvio palikimas. Karo metais kalvis galėjo važiuoti ir pardavinėti savo darbus į kaimą – mainydavo juos į maistą, kurį atveždavo į savąją gatvelę.
Nešamas kaimynams maisto kalvis pastebėjo, jog viename gyvenusi pora – vargonininkas su žmona pirkdavo dviem žmonėms akivaizdžiai per didelį kiekį maisto. Paslaptis, dėl kurios kaimynai laužė galvą, paaiškėjo gerokai vėliau: vargonininkas namuose slėpė žydų šeimą.
Kitame lange – panaši istorija. Už stiklo – visa knygų biblioteka. Jos byloja apie dabartinių gyventojų senelį, kuris vokiečių laikais slapstėsi rūsyje. Jo niekas nematė, jis buvo paskelbtas dingusiu. Tiesą žinojo tik žmona, su kuria šis susitikdavo naktimis. Knygos – kaip simbolis: slėpdamasis rūsyje vyras skaitydavo knygas.
Žingsniuodami gatvele tolyn sutinkame dailininkę Bronę, kuri su savo vyru darbavosi itin išpuoselėtame sodelyje. Moteris laisvalaikiu tapo gėles. Dažniausiai – dovanų gautas ar pražydusias jos išpuoselėtame sodelyje. Pieša, kad niekad nenuvystų, prisipažįsta šančiškė.
Paroda ne tik kviečia kaimynus susipažinti – tai galimybė grįžti istorijos vingiais. Kad prisiminę savo artimuosius, dar kartą – galbūt kitomis akimis – pažvelgtume į jų gyvenimus. V.Gelūnienė tiki: galerija po atviru stogu tikrai neužsidarė – ji vėl veiks, galbūt kitąmet.
Naujausi komentarai