S. Tamkevičius į tremties vietas Sibire sugrįžo po 30 metų

Kelionėje nepavyko išvengti ir įkyriųjų Sibiro uodų, nors tik keliose nuotraukose dvasininkas dėvi tinklelį, saugantį nuo šių vabzdžių. "Miestuose, kur mažai medžių, gatvėse, kur automobiliai, jų beveik nėra. Sibiro glūdumoje, kaimuose, kur miškai ir toli nuo miestų, uodų tikrai labai daug. Vėliau uodus pakeičia vadinamoji maška – mažos muselės, bet kai aš lankiausi, dar buvo uodų sezonas", – pasakojo S.Tamkevičius.

Pasigedo džiaugsmingų veidų

Arkivyskupas emeritas nepraleido progos aplankyti ir tų vietų, kuriose įamžinta tremtį išgyvenusių lietuvių istorija: Tomsko mieste, buvusiame NKVD tardymo kalėjime veikia memorialinis muziejus, Irkutske prie katedros pastatytas paminklas tremtiniams. S.Tamkevičius pasakojo, kad patys žmonės įamžino tuos įvykius, daug kur lietuviai yra pastatę kryžių ir paminklų, tačiau jis atkreipė dėmesį, kad ne viskas taip gražu.

"Valdžios pozicija nevienareikšmė. Pavyzdžiui, Tomske genocido muziejus įkurtas vietinės valdžios palaiminimu, bet tą pastatą leido privatizuoti, ir dabar laukiama, kol naujieji šeimininkai lieps išsikraustyti", – pasakojo dvasininkas. Jis prisiminė ir kitą muziejų Urale, kurio neaplankė šios kelionės. Pasak S.Tamkevičiaus, 36-ajame lageryje, kur kalėjo jis pats ir daug kitų lietuvių, yra įrengtas įdomus muziejus, kasmet vykdavo renginiai. "O dabar norima keisti jo pobūdį. Gal kas nors ir išliks, bet ne tiek, kiek turėtų būti", – pridūrė pašnekovas.

O kaip vietiniai rusai bendrauja su tenykščiais lietuviais, kaip priima iš Lietuvos atvykusiuosius? S.Tamkevičius sakė daugiausia bendravęs su rusais, susispietusiais aplink katalikų parapijas. "Priklausantieji parapijai visi labai geranoriški, nesvarbu, ar tai rusai, ar lietuviai, ar jakutai, ar buriatai, ar kitos tautybės žmonės. Rusijoje yra įvairių tautų katalikų. Nepajutau nė mažiausio priešiškumo. Kaip ten elgiasi ir žiūri į lietuvius ne katalikai ir kokia bendra nuotaika? Manau, kad gerokai kitokia", – šyptelėjo dvasininkas.

Jis atkreipė dėmesį, kad ten gyvenančių žmonių veiduose – maža džiaugsmo. "Kaunas – studentų miestas, o kur daug jaunimo, daug ir geros nuotaikos. Ten iš tikrųjų susidarė toks pat įspūdis, kaip ir pirmą kartą iš Amerikos sugrįžus į Maskvą: pamenu, tada važiuoju metro ir visų veiduose nė mažiausio džiaugsmo šešėlio. Panašiai pasijutau ir dabar vaikščiodamas po Sibiro miestus", – palygino arkivyskupas emeritas.

Akmuo Lietuvos kunigams

Labiausiai S.Tamkevičius gyrė Sibire gyvenančius katalikus ir sakė, kad ten kai kas netgi geriau negu pas mus, Lietuvoje. "Parapijose nėra tiek daug žmonių kaip Lietuvoje. Jeigu į šv. Mišias sekmadienį susirenka koks 100 žmonių, tai jau daug, bet tie žmonės, kurie ateina, yra aktyvūs, jie visi gieda per šv. Mišias. Pas mus dažniausiai tik vargonininkas ir kelios moterys gieda, o dauguma tyli. Ir tas tikinčiųjų aktyvumas iš tiesų krinta į akis", – pastebėjo Kauno arkivyskupas emeritas. Jis sakė išgirdęs daug gerų žodžių iš Irkutsko vyskupo apie tenykštę lietuvių bendruomenę.

"Buvo įdomu stebėti žmones ir jiems tarnaujančius kunigus. Labai praverstų tai pamatyti ir mūsų kunigams, gal tuomet kai kurie iš jų nesibaidytų Lietuvos kaimo parapijų, kur tarnavimas yra dešimt kartų lengvesnis nei Sibire", – tokiu pastebėjimu pasidalijo S.Tamkevičius savo paskyroje "Facebook" po apsilankymo Veršinos kaime, nutolusiame nuo Irkutsko 280 km. Negi Lietuvos kunigai labiau išlepę?

"Natūralu, kad žmonės apsipranta su gana geromis sąlygomis. Lietuvoje kai kurie kunigai, kai vyskupas juos paskiria į kokį nors kaimą, priima tai kaip tragediją: depresuoja, baiminasi, ką reikės daryti", – atvirai pasakojo arkivyskupas emeritas.

Anot jo, Sibire parapijos viena nuo kitos nutolusios ir per kelis šimtus kilometrų, o kunigai dirba ne tik dideliuose miestuose, kur taip pat tikinčiųjų nėra labai daug. "Ten taip pat galima pulti į depresiją ir kelti klausimą, kam aš siekiau kunigystės, jeigu šiokiadieniais ateina į  šv. Mišias tik penki žmonės, o sekmadienį – 50. Mačiau kunigų, kurie be savo pagrindinės bažnyčios, kurioje tarnauja, dar lanko apie dešimt maldos namų, kurie vieni nuo kitų nutolę 50, 100 ar daugiau kilometrų. Manau, kad mūsų kunigams šviesiau akyse pasidarytų, pamačius, kokiomis sąlygomis tarnauja kunigai Sibire", – įžvalgomis pasidalijo pašnekovas.

Lankydamasis Sibire, S.Tamkevičius pirmą kartą viešėjo budistų vienuolyne. Dvasininkas neslėpė, kad budistų vienuoliai padarė įspūdį. "Įdomi patirtis. Ilgokai stebėjau, kokie susikaupę ten žmonės, kad net savotiškas baltas pavydas suėmė. Tas jų susikaupimas krinta į akis. Ir tokie yra ne pavieniai žmonės, o dauguma. Įspūdis gražus. Žinoma, mūsų kultūrai tai gal šiek tiek svetima", – pastebėjo dvasininkas.

Įleido šaknis Sibire

O kuo ir kaip gyvena Sibiro lietuviai? Kokios jų nuotaikos? Ar jie kalba lietuviškai? Ar palaiko ryšius su Lietuva?

"Aš daugiausia bendravau su lietuviais, kurie yra prie parapijų. Lietuvybės ir lietuviškai kalbančiųjų čia jau labai nedaug. Dažniausiai bendravome rusų kalba. Kas jau norėjo, sugrįžo į Lietuvą, o daugelis likusiųjų čia yra sukūrę mišrias šeimas. O kai jau šeimos mišrios, neišvengiamas ir asimiliacijos procesas", – įžvalgomis dalijosi S.Tamkevičius.