Puošiant kapus svarbiausia – saikas ir harmonija

Tvarumo tendencija

Kapaviečių įrengimo ir rekonstravimo specialistė Vilma Osipovič sako pastebinti tendenciją, kad vis daugiau žmonių ima rūpintis kapų tvarumu: augalus stengiasi sodinti daugiamečius, vietoj daugybės žvakių kapavietėje pastatomas vienas ar du specialiai tam skirti žibintai, gyvos gėlės merkiamos į specialiai tam skirtas vazas, dirbtines gėles stengiamasi pirkti kokybiškas, tokios tarnaus ne vieną sezoną.

Puošiant kapavietes, pasitaiko ir klaidų. Kaip teigia specialistė, pagrindinė klaida – saiko neturėjimas.

„Žmonės stengiasi, kad kapavietė atrodytų prižiūrėta, todėl joje prisodina įvairių skirtingų augalų, atneša daugybę žvakių, prismaigsto pigių dirbtinių gėlių ir kitų puošybos elementų, kurie ne visada dera tarpusavyje arba jų būna tiesiog per daug. Harmonija slypi mažose, bet tinkamai suderintose detalėse. Ją kapavietėje kuria suderintos akmens, kapo apdailos ir skaldos spalvos, subtiliai suformuotos augalų zonos, tinkamai parinkti augalai, elegantiški kapų aksesuarai“, – sako V.Osipovič.

Kokius augalus rinktis

Kapavietės – neįsivaizduojamos ir be gyvų augalų. Prieš nusprendžiant, kokius augalus rinktis, V.Osipovič siūlo įvertinti, kiek laiko bus skiriama jų puoselėjimui. Pavyzdžiui, rudens sezonu puikiai tinka tokie augalai kaip viržiai ar astrai, chrizantemos, taip pat įvairių rūšių spygliuočiai: pušys, kiparisai, kadagiai, maumedžiai, juos tarpusavyje derinti nesudėtinga.

„Viržiai yra vienas populiariausių rudens augalų kapuose. Jų galima rasti pačių įvairiausių spalvų ir rūšių, todėl tikrai nesudėtinga įkomponuoti kapavietėje. Jie puikiai dera su astrais, šilokais ar chrizantemomis. Dažniausiai žmonės viržius pasodina rudenį, o pavasarį juos išrauna, tačiau iš tikrųjų tai daugiamečiai augalai. Jiems būtina rūgšti žemė, o tokia dažniausiai vyrauja ten, kur auga spygliuočiai“, – teigia V.Osipovič.

Astrai kapinėms ypač tinka dėl savo atsparumo. Vienintelė būtina jų auginimo sąlyga – derlingas dirvožemis. Puikus pasirinkimas kapams rudenį yra ir šilokai, nereiklus daugiametis augalas, reikalaujantis minimalios priežiūros. Dauguma šilokų žydi vasarą, tačiau yra ir vėlyvesnio žydėjimo veislių, kurios papuoš kapavietę savo žiedais ir per Vėlines.

Simbolinė žvakučių deginimo tradicijos esmė nepakis, jei uždegsime vieną žvakelę ant kapo užuot nukrovę jį stiklainiais su kilogramais parafino.

Vienos populiariausių vienmečių rudeninių gėlių, anot specialistės, yra chrizantemos. Tai labai puošniai žydinčios gėlės, kurios puikiai tinka kapui dekoruoti artėjant Vėlinėms. Spalį pasodintos chrizantemos paprastai išsilaiko iki lapkričio vidurio, o kartais net ir ilgiau.

„Taip pat reikėtų nepamiršti ir puikaus rudeninio lapinio augalo – alūnės, – pataria V.Osipovič. – Ji yra puikus pavyzdys, kad lapai ant kapavietės gali atrodyti ne mažiau dekoratyviai ir puošniai, kaip ir gėlės žiedai. Galima rinktis iš daugybės skirtingų šio augalo lapų atspalvių, tad galima nesunkiai šiuo augalu papildyti bendrą kapo kompoziciją.“

Ekologija ir rūpestis gamta

Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) docentas, etnologas dr. Arūnas Vaicekauskas pabrėžia, kad senosios Vėlinių tradicijos buvo itin ekologiškos ir išlaikančios žmogaus ryšį su gamta.

Arūnas Vaicekauskas. / Asmeninio arch. nuotr.

„Pirmą kartą Vėlinių žvakutės paminėtos net ne Lietuvos, o JAV lietuvių laikraštyje, kur buvo rašoma apie 1880 m. kapinėse deginamas žvakutes Akmens kaime prie Senosios Varėnos. Visoje Lietuvoje ši tradicija paplito tik pokariu. Seniausioji lietuvių Vėlinių tradicija buvo kur kas ekologiškesnė, nei siūlo dabartiniai ekologiniai judėjimai, o svarbiausia buvo saikas. Simbolinė žvakučių deginimo tradicijos esmė nepakis, jei uždegsime vieną žvakelę ant kapo užuot nukrovę jį stiklainiais su kilogramais parafino“, – pasakoja A.Vaicekauskas.

Didelis dėmesys kapų grožiui ir priežiūrai formavosi tik praėjusiame amžiuje, tai buvo susiję su nacionaliniu tapatumu, valstybės politika ir menininkų veikla. Iki tol pagrindinė pagarbos mirusiems išraiška buvo kapinėse paliekamas maistas – auka protėvių vėlėms.

Anot A.Vaicekausko, net ir laidotuvių metu į kapines mirusįjį veždavo nedidelė palyda, o šeima ir artimieji palydėdavo tik iki kaimo ribos. Kapus žymėdavo nedideli kryželiai, dar seniau – figūrinės medinės skulptūros, vadinamieji krikštai. Gėlių, akmeninių antkapinių paminklų nedėdavo, augalų nesodindavo ir nepuoselėdavo.

„Lietuvių kultūroje dominuojanti linija yra ryšys su gamta, todėl atsiranda puošimas augalais, medžių sodinimas, gėlynai ant kapų – ir tai labai gražu. Aš visuomet pirmenybę teikčiau gyvam augalui, džiugu, kad dirbtinių augalų nešimo į kapines mada jau praeina. Senoji lietuvių kultūra natūraliai buvo praktiškai be atliekų, viskas buvo iš natūralių medžiagų, todėl neteršė aplinkos“, – teigia A.Vaicekauskas.