„Kauno diena“ ta proga pasikalbėjo su M. Sabaičiu. Konkursui „Metų prokuroras“ jis buvo nominuotas už vadovavimą sudėtingam ir didelį atgarsį visuomenėje sukėlusiam ikiteisminiam tyrimui dėl pernai sausį Kaune pagrobtos mažametės mergaitės.

– Ar šis tyrimas jums buvo išskirtinis?

– Tikrai taip. Reikia pripažinti, kad pats ikiteisminis tyrimas buvo sudėtingas tiek dėl nukentėjusio asmens amžiaus, tiek dėl nusikaltimo aplinkybių. Be abejo, tokie tyrimai ilgam išlieka atmintyje. Tas išskirtinumas įsirėžė kiekvienam, dirbusiam prie šio tyrimo. Vėl dėlto noriu pabrėžti, kad tai – komandinis darbas, ne vieno ar dviejų žmonių nuopelnas, o visos ikiteisminio tyrimo  pareigūnų grupės. Bendras kokybiškas darbas ir lėmė rezultatą – byla jau nagrinėjama teisme.

– Kai sužinojote, kad jūs vadovausite šiam tyrimui, kada susidėliojote planą – važiuodamas į įvykio vietą ar jau nuvykęs į ją, kai surinkote pirminę informaciją?

– Pirminė informacija, kad pagrobta mergaitė, nebuvo išsami tiek, kad leistų daryti vienokią ar kitokią išvadą. Tyrimo pradžioje buvo keliamos įvairios galimos versijos ir bendro darbo metu kiekviena jų tiriama, tikrinama, renkama informacija, galėjusi patvirtinti ar paneigti bet kokią versiją. Taip po truputį, atmetimo būdu, viskas buvo tikrinama.

Versijos su variacijomis

– Ko gero normalu, kai tyrimo eigoje pirminis planas keičiasi. Prokurorai žurnalistams per spaudos konferencijas paprastai sako: „tiriamos kelios nusikaltimo versijos“. Abstraktus atsakymas, slepiantis tyrimui vadovaujančio prokuroro planą? Padėkite įsivaizduoti: jei, tarkime, tiriamos penkios versijos, kiek kiekviena versija turi krypčių, ieškant atsakymo?

– Tai versijos su galimomis variacijomis. Nekomentuojant konkrečių nusikaltimo aplinkybių, viena iš keliamų versijų buvo ir ta, kuri dabar nagrinėjama teisme, bet lygiagrečiai buvo keliamos ir kitos. Automatiškai ieškoma tų versijų variacijų, tikrinama informacija, kuri paneigtų vieną ar kitą variaciją, vieną ar kitą versiją. Turime susikoncentruoti į pirmomis valandomis labiausiai tikėtiną versiją, kurią patvirtina gauta informacija iki to momento, kai mes galime nustatyti visą įvykių grandinę.

– Mergaitės pagrobimo byloje kiek dar buvo krypčių, kuriomis dirbote? Sužinojote – dingo vaikas, bet gal pabėgo iš namų, gal pagrobė, gal nelaimingas atsitikimas. Kokios tos versijos buvo?

– Visos paminėtos. Kalbant apie tokio pobūdžio ikiteisminius tyrimus, kiekviena gauta menkiausia kruopelytė informacijos leidžia nustatyti labiausiai tikėtinas versija, atmesti kitas. Informacija buvo renkama ne tik iš vaizdo kamerų. Buvo apklausinėjami žmonės, artimieji, visi asmenys, susiję su nukentėjusiąja, informacijos gausa leido išsigryninti, kuri versija tuo metu galėjo būti labiausiai tikėtina ir ta kryptimi mesti didesnes pajėgas, nes kitos versijos dėl gaunamos informacijos buvo atmetamos.

Įvertinimas: mergaitės pagrobimo tyrimą M. Sabaitis vadina gerai atliktu komandiniu darbu. / Regimanto Zakšensko nuotr.

– O ar atsitinka taip, kad tyrimas vyksta, yra keletas galimų versijų ir kažkokia detalė, mintis lyg Šerlokui Holmsui ima ir pakeičia planus?

– Gyvenimas nėra filmų scenarijus ir nėra taip, kad staiga suveikė viena detalė ar kažkurį žmogų staiga ištiko nušvitimas. Tai yra kruopštus analitinis darbas su renkama informacija. Jos gausa nulemia ir į darbą įtrauktų žmonių kiekį. Kuo didesnė informacijos apimtis, tuo daugiau ją analizuojančių žmonių reikia. Vėlgi, sprendimai priimami atsižvelgiant į surinktos informacijos analizės duomenis.

Aišku, kiekvienas tyrimas yra specifinis, turi savo ypatumus, subtilumus. Be abejo, tikėtina, kad, suradus kažkokį pėdsaką ar svarbios informacijos šaltinį, ar objektą, kurį reikia ištirti, ar gavus specialisto išvadą, tyrimas gali pakrypti kita linkme. Tačiau šiuo atveju taip nebuvo.

– Bet šiaip vykdydamas tyrimus pasikliaujate savo intuicija?

– Kalbant apie intuiciją, tai ji yra neatsiejama nuo darbo patirties. Tokiuose ikiteisminiuose tyrimuose, sukeliančiuose didžiulį rezonansą visuomenėje, visada dirbama su pareigūnais, kurie turi ilgametę patirtį. Intuicija ir patirtis yra susiję tarpusavyje, toks derinys leidžia kokybiškai kelti versijas, kokybiškai jas analizuoti. Galų gale kokybiškai ieškoti informacijos šaltinių, nes vienas iš pagrindinių dalykų – žinoti, kur ir ko ieškoti, o paskui jau analizuoti tai, kas randama.

Valandų neskaičiavo

– Dvi paras pagrobtos mažametės ieškojo gausios policijos, kitų tarnybų ir savanorių pajėgos. Darbas, ko gero, buvo labai intensyvus. Kaip jūs tas dvi paras gyvenote? Miegojote naktimis?

– Darbo laikas nebuvo skaičiuojamas kaip įprastai – nuo aštuonių ryto iki penkių vakaro. Dirbome per naktį, buvo atliekami įvairūs procesiniai veiksmai. Kreipėmės ir į teismą dėl įvairių prievartos priemonių sankcionavimo, prokuroras savo nutarimais taip pat sankcionavo įvairias prievartos priemones. Tas dvi paras niekas nevažiavo namo. Dirbome taip, kad galiausiai suradome mergaitę gyvą.

– Mergaitės pagrobimo byla jau nagrinėjama teisme. Pagrobimu ir kitais nusikaltimais kaltinamas Gediminas Filipavičius sako neplanavęs pagrobimo, bet negali paaiškinti, kodėl taip padarė. Esą tik norėjo pavežėti, nes buvo šalta ir tamsu, bet viskas kažkaip pasikeitė.

– Mano komentaras bus trumpas. Šioje byloje aš palaikau valstybinį kaltinimą. Kiekvienas įtariamasis, kaltinamasis turi teisę teikti paaiškinimus arba atsisakyti tai daryti. Asmuo pats sprendžia, kaip paaiškinti savo veiksmus, tam tikras įvykio aplinkybes. Ar jo paaiškinimai atitinka faktines bylos aplinkybes, bus nustatyta teisiamajame posėdyje, ištyrus visus faktus.

Šiuo atveju, siekdamas nepažeisti nešališkumo, objektyvumo principų, nekomentuosiu asmens išsakytų savo veiksmų paaiškinimų. Savo požiūrį išsakysiu baigiamojoje kalboje teisme.

– Filmuose matome, kaip tyrėjai ant sienos pasidaro tokį, net nežinau kaip pavadinti, gal detalių versijų žemėlapį ir analizuoja. Darote šitaip?

– Tai priklauso nuo ikiteisminio tyrimo specifikos. Kai yra didesnis įtariamųjų asmenų ratas, didesnis tiriamų veikų skaičius ar kažkokios aplinkybės, verta įvykių seką schematiškai atvaizduoti lentoje ar kompiuterio ekrane, nes tai padeda geriau suprasti situaciją pasitarimų metu. Tokia praktika yra, taip daroma, kai reikia paaiškint asmenų tarpusavio ryšius, jei kalbame apie grupuotes. Schematiškas įvykių ar asmenų vaizdavimas galimas ir naudojamas.

Finalas: mergaitės pagrobimu kaltinamas G. Filipavičius jau teisiamas. / Regimanto Zakšensko nuotr.

Svarbi misija

– Esu ne kartą kalbėjusi su gydytojais, kad jų profesiją dažniausiai renkasi empatiški, norintys padėti žmonės. Kokia savybė svarbi prokurorams?

– Manau, teisingumo jausmas. Svarbiausia ne tik atskleisti nusikalstamas veikas, bet ir apginti žmonių teises ir interesus. Ir čia kalbu ne tik apie įtariamuosius ar kaltinamuosius. Nukentėjusiojo interesai neretai pamirštami. Akcentuojama, kokias teises turi įtariamasis, bet pamirštama, kad nukentėjusysis taip pat turi teises ir kad jos turi būti apgintos. Viena iš prokuroro funkcijų – užtikrinti nukentėjusiojo teisių gynimą, gerbiant įtariamojo ar kaltinamojo teises. Tokių dviejų priešingų aspektų suderinimas reikalauja tiek vidinės kontrolės, tiek ir gero baudžiamosios teisės, baudžiamojo proceso išmanymo ir vidinio teisingumo jausmo.

– Visuomenės požiūriu advokatai neretai yra geriečiai, nes jie padeda, gina. Kodėl visuomenėje vis dar vyrauja stereotipas, kad prokuroras tik baudžia, ir negalvojama, kad prokuroras yra nukentėjusių atstovas?

– Dalis visuomenės, kurios požiūris į prokuratūrą, prokurorą yra negatyvus, gal net nėra susidūrusi su pačia prokuratūra, jos darbu. Įsivaizdavimas būna nulemtas atskirų įvykių, atskirų ikiteisminių tyrimų rezultatų.

Prokuroras, palaikydamas valstybinį kaltinimą, išsakydamas savo poziciją teisme, prašo bausmių kaltinamajam. Akivaizdu, kad ne visiems kaltinamiesiems patinka jiems siūlomos bausmės, taip pat ir jų artimiesiems. Tad ir priešiškumas neišvengiamas.

Prokuratūra yra institucija, veikianti valstybės vardu ir prisidedanti prie valstybės saugomo teisingumo. Teisingumą vykdo teismas, bet toli gražu ne visi žmonės teigiamai vertina ir teismų darbą. Kiekviename procese yra kelios šalys. Taip nebūna, kad galutiniu sprendimu būtų patenkinti visi. Reiktų nepamiršti, kad teisingumas vykdomas valstybės vardu, vykdydami teisingumą veikiame pagal teisės aktus, kuriuos išleidžia įstatymų leidėjai, o įstatymų leidėjas yra išrinktas visų Lietuvos piliečiu.

Svarbus motyvas

– Ar svajojote būti kuo kitu, ne prokuroru?

– Niekas nei darželyje, nei mokykloje nesvajoja tapti prokuroru. Nelabai žinoma profesija tokiame amžiuje. Besimokydamas Vilniaus universitete Teisės fakultete susipažinau su baudžiamąja teise, baudžiamuoju procesu. Šios disciplinos man pasirodė gana patrauklios ir taip natūraliai susiklostė, kad ir toliau dirbu su šiomis disciplinomis, dirbu prokuroru.

– Negi nepagalvojote, kad gal geriau būčiau, tarkime, koks sodininkas?

– Kiekvienas sunkesniais momentais pamąsto, kad gal reikėjo pasirinkti kažkokį kitą darbą ar kitą profesiją. Bet stipresniu žmogų daro kasdienių iššūkių įveikimas ir, mano giliu įsitikinimu, negalima atsitraukti vien dėl to, kad tą dieną yra sunku arba tam tikras atvejis sunkus. Kiekvienas darbas turi būti padarytas kokybiškai. Turi susikaupti, dirbti, o, pasiekus rezultatą, galima pasidžiaugti sėkmingai atliktu darbu, sėkmingai pasiektu rezultatu.

Šokas: dvi paras Lietuvą kaustė nežinia dėl dingusios mažametės. / Regimanto Zakšensko nuotr.

– Ar džiaugiatės savo pasirinkimu?

– Taip. Manau, kad mano pasirinkimas teisingas. Darbas, kurį atlieku, svarbus, nes atskleidžiamos nusikalstamos veikos, užkardomi jas darantys asmenys. Be to, baudžiamojoje teisėje yra ir nukentėjusiųjų institutas, atskirais atvejais, kai nukentėjusysis yra fizinis asmuo, pavyksta apginti ir jo interesus, turtinės, neturtinės žalos atlyginimą. Tokie atvejai nuteikia teigiamai ir motyvuoja dirbti toliau.

– O jei tyrimas nepavyksta?

– Prokuroro darbe nepavykusių tyrimų nėra. Kiekvienas tyrimas yra įvykio ir aplinkybių nustatymas. Tai, kad, atliekant ikiteisminį tyrimą, paaiškėja, jog nebuvo padaryta nusikalstama veika, nėra neigiamas rezultatas. Baudžiamoji teisė yra tiesos nustatymo procesas. Jei paaiškėja, kad nusikalstama veika nebuvo padaryta, ikiteisminis tyrimas nutraukiamas. Bet tai reiškia, kad buvo aplinkybė, kuri kėlė kažkokių abejonių ir dėl jos pašalinimo buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas, ji buvo visapusiškai ištirta ir tai leido padaryti išvadą, kad nusikalstama veika nebuvo padaryta. Mano įsitikinimu, tai prisideda prie skaidresnės aplinkos.

– Ar tai reiškia, kad prokuroro darbo rezultatas visada teigiamas?

– Taip. Teigiamas prokuroro darbo rezultatas neturi būti siejamas tik su apkaltinamuoju nuosprendžiu.