Pilkieji greitosios pagalbos kardinolai

Priima sprendimus

Jei reikėtų vienu sakiniu apibūdinti Greitosios pagalbos pamainos vyresniosios gydytojos darbą, tai lyg koordinatorė, atsakinga už tinkamai organizuotą greitosios medicinos pagalbos brigadų darbą. Tačiau šis vienas sakinys niekaip neatspindi visos jų darbo dienos.

Ant pamainos vyresniosios gydytojos darbo stalo – trys monitoriai, kuriuose – nuolat kintanti informacija apie iškvietimus, išvykusias ar vykstančias į iškvietimo vietą brigadas, trys telefonai, dvi radijo stotelės. Už nugaros – lentyna, kurioje ne tik darbui reikalingi segtuvai, bet ir  padėkos, pagyrimai.

Kauno miesto greitosios medicinos pagalbos stotyje dirba trys pamainos vyresniosios gydytojos, kurios keičiasi kas parą. Vidutiniškai per parą joms tenka koordinuoti apie 300 iškvietimų.

"Laba diena. Esu greitosios pagalbos vyresnioji gydytoja. Matau, kad šiuo metu Kauno rajone nėra laisvų greitųjų, todėl noriu pasakyti, kad tikrai atvažiuosime, vos atsilaisvins pirma brigada. O kiek laiko jums skauda mentį? – pacientą suskumba raminti pamainos vyresnioji gydytoja Rima Gudėnienė. – Gal jums stuburo išvarža? Galite nusakyti skausmą? – klauso atsakymų. – Įkvėpkite giliai. Labiau skauda? Laukite – kai tik bus laisva brigada, iš karto pas jus atsiųsime."

R.Gudėnienė kuklinasi – esą nėra čia ką pasakoti apie pamainos vyresniosios darbą. Tačiau netylantys skambučiai liudija, kokia svarbi ir reikalinga ši gydytoja.

"Senelių namai? Nekovidinis pacientas? Skirkite mūsų brigadą", – trumpai ir aiškiai dėlioja akcentus R.Gudėnienė. Kviečiant į senelių namus buvo nurodyta, kad pacientas nekvėpuoja. Ir nors iškvietimas – į Kauno rajoną, tačiau siunčiama miesto brigada, nes visos rajono greitosios užimtos.

Pajusti žmogų

Kol su pamainos vyresniąja kalbamės apie darbo specifiką, sistemoje jau atsiranda paciento iš senelių namų kardiograma, gaivinimo protokolas, informacija, kiek, kokiu stiprumu masažuota krūtinės ląsta, kiek elektrošoko impulsų prireikė. Pacientas keliamas į greitosios medicinos pagalbos automobilį, o pamainos vyresnioji tuo metu susisiekia su ligonine, praneša, po kiek laiko ir kokios būklės pacientas bus atvežtas.

Vėl skambutis. "Duok 15 l deguonies ir vežk į infekcinę. O kas tau neramu? – telefonu su kita išvykusia brigada kalbasi R.Gudėnienė. – Palauk minutėlę, – susisiekia su ligonine. – Tu būsi antras eilėje. Gali vežti."

"Mes – kaip pilkieji kardinolai, – šypsosi R.Gudėnienės kolegė, vyresnioji gydytoja Alfreda Tuomenienė, ir tęsia: – Turime patikrinti iškvietimų korteles. Tarkime, vakar buvo 300 iškvietimų, važiuota į 272, apie 40 žmonių buvo konsultuojama telefonu."

Taip jau būna, kad kartais pakanka su žmonėmis pasikalbėti, patarti, ką jiems daryti, kartais ir situacija pagerėja, kol susisiekiama su kvietusiuoju greitąją. Neretai žmonės skambina tik pasikonsultuoti, netgi sako, kad greitosios jiems nereikia, – taigi ir vėl kalbėti telefonu tenka pamainos vyresniajai.

"Per tuos savo darbo metus išmokome, kalbėdami telefonu su žmogumi, suprasti jį, pajusti. Jaučiame, kad kitąkart skambina vienišas žmogus, kuriam labai trūksta artimo. Dirbant greitojoje – labai tvirtas noras padėti. Ir tai matyti žvelgiant į visus kolegas, kai kalbame, diskutuojame. Labai svarbu jausti, kad esi reikalingas", – mintimis dalijasi Kauno greitosios medicinos pagalbos stoties pamainos vyresnioji gydytoja Virginija Barankevičienė.

Virginija Barankevičienė: per savo darbo metus išmokome, kalbėdami telefonu su žmogumi,  suprasti jį, pajusti. Asmeninio archyvo nuotr.

Pokalbį ir vėl nutraukia skambutis. "Kur? Mašinoje? – R.Gudėnienė kalba su brigados personalu. – Pernešėte atgal iš mašinos?" Kita ranka pamainos vyresnioji jau renka ligoninės, į kurią buvo sutarta vežti pacientą iš senelių namų, numerį: "Čia iš greitosios. Neatvešime paciento iš senelių namų. Nebereikia." Stoja tyla.

Patirties bagažas

Visos trys pamainos vyresniosios gydytojos karjerą greitojoje medicinos pagalboje pradėjo dirbdamos brigadose. Ten sukaupta patirtis leidžia iš esmės suprasti, kas laukia važiuojančių pagal vieną ar kitą iškvietimą medikų.

"Aš myliu savo brigadų žmones. Noriu kuo daugiau informacijos jiems suteikti dar važiuojant, kad būtų pasiruošę. Aš juk žinau jų visų kompetencijas, charakterius, įnorius ir norisi jiems padėti, kad nuvažiavę į vietą būtų drąsūs, kompetentingi. O kuo daugiau žinos apie situaciją, tuo tvirčiau jausis ir suteiks geresnę pagalbą", – įsitikinusi R.Gudėnienė.

Didelį patirties bagažą sukaupusios dirbdamos brigadose, pamainos vyresniosios gydytojos labai gerai žino, ko gali prireikti važiuojančiai komandai. Ir nors pagrindinę informaciją važiuojanti brigada jau turi, tačiau pamainos vyresnioji dar tikslina, kaip paciento situacija keičiasi, kol jie važiuoja.

"Taip atrodo, kad greitoji atvažiavo, atliko savo darbą ir išvažiavo, tačiau yra specifika, kurią reikia perprasti, – kolegės mintį tęsia V.Barankevičienė. – Gal kitą kartą žmonės nepagalvoja, kad gydytojai prisimena jų situacijas, bet taip yra."

V.Barankevičienė iki šiol prisimena Geležinkelio stotyje gelbėtą vyrą, kurio kojas pervažiavo traukinys. Visam gyvenimui atmintyje išliko ir pirmas atgaivintas pacientas. "Visokie tie prisiminimai, bet vis tiek mielas darbas ir todėl nė neskaičiuoji, kiek čia dirbi. Dar, žinoma, labai svarbu, kad labai geras kolektyvas. Tiek daug nuoširdžių gerų žmonių – aš visų tiesiog pasiilgstu", – kalba trumpam į sanatoriją pailsėti pabėgusi V.Barankevičienė.

Dėmesys: R.Gudėnienė (kairėje) ir A.Tuomenienė stengiasi brigadai surinkti kuo daugiau informacijos apie pacientą, kad brigada pasitikėtų savimi, o tada ir paslauga būna gera. Justinos Lasauskaitės nuotr.

Atėjo trumpam

Tris Kauno greitosios medicinos pagalbos stoties vyresniąsias gydytojas vienija vienas bendras bruožas – visos čia dirbti atėjo iš karto baigusios mokslus.

"Baigusi gavau paskyrimą į Panevėžį, o Kaune buvo galimybė eiti dirbti į greitąją. Nenorėjau išvažiuoti ir atėjau čia. Maniau, daugiausia metus čia padirbsiu, o likau iki šiol", – šypsosi R.Gudėnienė.

Kitos pamainos gydytojos pritariamai linkčioja, kad jų kelias buvęs labai panašus, esą ir jos atėjo į greitąją trumpam, o liko visam gyvenimui. "Dukra buvo mažutė, man labai tiko, kad galėjau dirbti pamainomis ir tik naktį. Būdavo, grįžtu ryte namo ir taip miego norisi, o dukra prašo: mama, tu miegok žiūrėdama į mane", – juokiasi A.Tuomenienė.

Panaši ir V.Barankevičienės istorija. "Gavau paskyrimą. Labai tiko, nes sūnus buvo mažas, o budėjimo grafikai – man palankūs. Negalvojau, kuriam laikui atėjau, bet, matyt, taip patiko, kad likau visam gyvenimui", – tik porai metų V.Barankevičienė buvo išėjusi į Krašto apsaugos sistemą dirbti gydytoja, tačiau supratusi, kad jos vieta greitojoje, grįžo ir skaičiuoja čia 38-uosius darbo metus.

Daug sumaišties ir įtampos pamainos vyresniųjų darbe radosi dėl COVID-19 pandemijos. Ir ne tik dėl to, kad perpildytos pacientų  ligoninės ne visada tuoj pat gali priimti ligonius, dažnai tenka spręsti, kur vežti sergantį žmogų. Gydytojos pastebi didelę žmones apėmusią įtampą ir baimę.

Viena, kai apie COVID-19 ligą skaitai ar girdi statistiką, ir visai kas kita, kai žmogus sužino, kad COVID-19 liga diagnozuota jam. Kai kuriais atvejais jau nepakanka pokalbio telefonu su dispečeriu, pamainos vyresniajai tenka dar ir raminti, o kartais – siųsti brigadą gyvai pabendrauti su ligoniu vien tam, kad jį nuramintų.