Pasakų namas keis savo apdarą: vizijas teikė ir muziejaus lankytojai – vaikai

Išlaisvino fantaziją

Iki gegužės 20 d. Vaikų literatūros muziejus laukė pasiūlymų, kaip po rekonstrukcijos galėtų atrodyti šis Maironio lietuvių literatūros muziejaus skyrius. Ne vienus metus buvęs rašytojo Petro Cvirkos muziejus per 30 metų buvo dailintas tik kosmetiškai, atnaujintas parketas, o žadėti kapitaliniai darbai vis buvo atidedami.

Vaikų literatūros muziejus įsikūręs tarpukariu statytame teisininko ir politiko Mykolo Sleževičiaus name Kaune, K.Donelaičio gatvėje. Iš išorės namas gal ir nėra koks nors labai ypatingas, tačiau vidaus erdvių išdėstymas, židinys, arkos, nišos, laiptai leidžia išnaudoti kiekvieną kampą nepaprastiems pasakų namams sukurti.

Gavusios patvirtinimą, kad Vaikų literatūros muziejaus rekonstrukcijai tikrai bus skirta lėšų, muziejaus sielos: skyriaus vedėja Daiva Šarkanauskaitė ir muziejininkė Danguolė Vilma Petrikienė – išskleidė fantazijos sparnus.

D.Šarkanauskaitė (tamsiais plaukais) ir D.V.Petrikienė nestokoja idėjų, kaip galėtų pasikeisti Vaikų literatūros muziejus. (Justinos Lasauskaitės nuotr.)

Moterys piešia eskizus, fantazuoja, kuria, kaip Vaikų literatūros muziejus jau iš lauko galėtų patraukti dėmesį. Svarsto, kad paties tarpukario pastato greičiausiai niekas neleis išpiešti vaikus patraukiančiais piešiniais, todėl jau sumąsčiusios išnaudoti šiuolaikines technologijas – projekcijas, kurios vakarais galėtų sekti pasakas praeinantiems ar pravažiuojantiems K.Donelaičio gatve.

Kiek kitaip vizijose atrodo ir langas virš stogelio prie lauko įeigos. "Jau nuo įėjimo, nuo gatvės, matytųsi, kad tai įspūdingas, keistas namas ir nusidriektų eilės patekti į vidų, kaip prie Madame Tussauds muziejaus", – ambicijų tapti geidžiamiausiu muziejumi neslepia D.V.Petrikienė.

Personažai atsiskleistų ir įgalintų lankytoją patį kurti, kad jis per žaidimą norėtų tarsi tęsti tą kūrinį.

Paslaptingasis rūsys

Didelių vilčių muziejaus darbuotojos deda į pastato rūsius – jau mato vizijas, kaip galės instaliuoti pasakas, o gal netgi įrengti visą pasakų tunelį. Po laiptais esančius apvalius kambarius, vieną kurių metus nuomojosi rašytojas Petras Cvirka ir čia parašė pirmą satyrinį romaną "Frank Kruk", geriausia būtų skirti sovietinių laikų vaikų literatūros ekspozicijai. Šalia kambarėlyje įsivaizduojama poezijos erdvė.

Kiti kambarėliai – be langų. Juose galėtų apsigyventi siaubo pasakos, kurių, beje, vaikai labai nori. "Matėme Hagos bibliotekos Vaikų literatūros skyrių, kuriame iš vieno kambarėlio turi pralįsti į kitą ir tolyn. Na, mums gal niekas neleis čia tų sienų griauti ir daryti angų, tačiau net ir kambarėliais būtų galima keliauti iš vienos pasakos į kitą", – svajoja muziejininkės.

Dabar pirmame aukšte esantį kosminį laivą, vieną mėgstamiausių vaikų vietų, svarsto perkelti į rūsyje esantį šiluminį mazgą. Dėl jame esančių įspūdingų vamzdžių tai būtų tinkama vieta kosminiam pasauliui.

Muziejininkės pasakoja, kad kuriant kosminį laivą važiavo į senų automobilių aikštelę, kur smarkiai nusiderėjusios pirko automobilio sėdynes, ant kurių atsisėsti kosminio laivo viduje galima tik patekus per specialią angą. "Konsultavomės Aviacijos muziejuje, kaip įrengti kosminį laivą, bet jie sakė, kad tokių patirčių neturi", – juokėsi D.Šarkanauskaitė.

Erdvė paaugliams

Pastato palėpė – atskira muziejininkių vizija. Stogo konstrukciją laiko daug didelių sijų, todėl svajoja ten įtaisyti sūpuokles. "Kaip pasaka gimė? Kai mama migdydavo vaiką, jį sūpuodavo ir sekdavo. Tad geriausia pasakos klausytis arba gulint, arba supantis", – įsitikinusi D.V.Petrikienė.

Tad muziejaus palėpėje tikisi atidaryti patogaus klausymosi ir gulėjimo kampelį, kuriame tilptų visa klasė. "Sekame, inscenizuojame, skaitome ir toje erdvėje pasijuntame kaip pasakoje", – papildė D.Šarkanauskaitė.

Muziejininkės laikosi lankytojų amžiaus cenzo – laukiami visi nuo 2 iki 102 metų. Išsikėlusios misiją į muziejų pritraukti paauglius, muziejininkės tiki, kad palėpės erdvė turėtų patikti augesniam jaunimui. Mintija palėpės erdvę pavadinti paauglių pamėgtos rašytojos Rebekos Unos knygos pavadinimu "Atjunk".

"Arba "Atsijunk", kai mobiliuosius telefonus padedame į šoną. Esame rengę edukacijų, kai telefonai pamirštami, ir tai pasiteisino", – kad muziejuje nereikia kasdieniame gyvenime įprastų priemonių, jau patyrė muziejininkės.

Vos keli eksponatai Vaikų literatūros muziejuje yra neliečiami, kiti čia esantys žaislai, daiktai skirti vaikams džiaugtis. (Justinos Lasauskaitės nuotr.)

Skaitymai ir žaidimai

Vaikų literatūros muziejaus darbuotojos pasakojo, kad rengdavo garsinius pasakų skaitymus. Šeimas kviesdavo šeštadieniais, tačiau karantinas suvaržė šią prasmingą pramogą. "Paprastai skaitome tuos rašytojus, kurių jubiliejiniai metai, – lengva pasirinkti ir aktualizuoti. Šiems metams suplanavome tris tokius skaitymus, tačiau reikia laukti, kada lankytojams bus leidžiama ateiti į vidų", – dalijosi D.Šarkanauskaitė.

Praėjusią vasarą dar suspėta surengti Gendručio Morkūno knygų skaitymus, o vienas skyrius vadinosi "Muilo burbulų šventė". Kadangi vaikams labai patinka keisti veiklą, po skaitymų visi persikėlė į gatvę. Vaikai buvo atsinešę muilo burbulų ir K.Donelaičio gatvėje pasklido daugeliui mielus vaikystės prisiminimus keliantys burbulai.

Tiesa, muziejininkės buvo maloniai nustebintos, kai, sušvelninus karantino reikalavimus, į muziejaus vidų galėjo pakviesti vieną šeimos ūkį. Štai tada, nemokamą muziejų lankymo dieną, prie muziejaus nusidriekė norinčiųjų čia apsilankyti eilė. Ir nors vesti kiekvieną šeimą atskirai per pasakų pasaulį nebuvo lengviausia patirtis, tačiau tas poreikis liudijo, kaip vaikai ir jų tėvai pasiilgę nekasdienės aplinkos, knygos, pasakos.

Vaikų lūkesčiai

O kokio muziejaus norėtų vaikai? "Vaikai parašė savo lūkesčius, ko norėtų muziejuje: raganų parko, požeminio siaubo kambario "Giltinės alsavimas", kažkas dar norėtų saldumynų namelio. Viena mergaitė parašė, kad reikėtų "Roboto ir peteliškės" kambario pagal Vytautės Žilinskaitės knygą. Ji net pabrėžė, kad su tuo robotu būtinai reikėtų pasikalbėti", – vaikų įsitraukimu į būsimus Vaikų literatūros muziejaus pokyčius džiaugėsi D.Šarkanauskaitė.

Muziejininkės išskiria knygų iliustracijų svarbą. Juk ne tik tekstas veikia skaitytoją, o muziejus fonduose – daug knygų iliustracijų, todėl planuojama įrengti iliustracijų sieną, kurioje mėgstamų pasakų iliustracijas rastų kelios lankytojų kartos, kaip pačios šeimininkės juokauja, – tie nuo 2 metų iki 102 knygų mylėtojai.

"Iliustruotojai irgi sako, kad atiduotų iliustracijas muziejui, bet kad padeda jas į fondus ir niekas jų nemato", – dėmesio iliustruotojams ir jų darbui norėtų skirti muziejininkės.

Iš Portugalijos muziejaus Lisabonoje D.V.Petrikienė parsivežė idėją padaryti visų vaikų literatūros rašytojų koliažą, kuriam būtų atrinktos ne oficialios, portretinės rašytojų nuotraukos, o meniškos, užsisvajojusių ar dar kažkokios nuotraukos.

"Fonduose yra šimtai tūkstančių eksponatų ir dešimtys tūkstančių nuotraukų, kurios gali parodyti rašytoją visiškai kitokį, nei matome vadovėliuose. Mes susitinkame su rašytojų giminaičiais, kurių išsiklausinėjame, koks tas rašytojas buvo vaikystėje, ar pokštų prikrėsdavo. Juk vaikams tokie dalykai labai patinka", – koliažo idėja dalijosi D.V.Petrikienė.

"Rašytojo archyvas, kuris atkeliauja į muziejų, leidžia asmenybę labai gerai pažinti", – kolegę papildė D.Šarkanauskaitė.

Persirengti ir pasinerti

Vaikų literatūros muziejuje vyksta ne tik įvairios edukacijos, literatūros pamokos. Čia galima švęsti ir gimtadienius, persirengus pasakų herojų kostiumais, tapti pasakos dalimi.

"Kartą gimtadienį Vaikų literatūros muziejuje šventė 20-metė anūkė su savo 60-mete močiute. Visas penkias viešnias aprengėme princesių suknelėmis ir šventėme pagal Birutės Mar knygą "Princesių sala". Vėliau jos sakė, kad taip įdomiai gimtadienio dar nebuvo šventusios", – prisiminimais dalijosi muziejaus darbuotojos.

Mes tiek turime idėjų, kad tik leiskite jas įgyvendinti.

Persirengimo atrakcijas muziejuje pradėjusios dar 2009 m., D.Šarkanauskaitė ir D.V.Petrikienė mano, kad tai padarė pirmos. Dabar daugelyje muziejų populiarios edukacijos persirengus programoje minimo laikmečio drabužiais.

"Pagal persirengtą pasakos personažą dalyvis gauna pasakos ištrauką, kurią pats pristato. Taip skatinama vėliau perskaityti tą pasaką. Per dvylika metų mūsų personažų kostiumai labai susinešiojo, o kainos gerokai pakilo nuo tada, kai pradėjome. Visada deramės, kad kuo pigiau galėtume įsigyti ir kuo daugiau visko įrengti", – dėl menko finansavimo kone savomis rankomis priverstos realizuoti idėjas muziejininkės.

Kiekvienas muziejaus kampas, niša, židinys išnaudoti vaikams skirtai literatūrai pristatyti. (Justinos Lasauskaitės nuotr.)

Prasminga pramoga

Iš archyve rasto vaizdo įrašo muziejininkės atrado, kad M.Sleževičiaus laikais kiemelyje buvo rožynas. Dvi rožės kieme jau auga. Muziejininkės tikisi atgaivinti ir tarpukariu populiarias arbatėles kieme šalia rožių. Kiemelis tinkamas tiek pasakoms skaityti, pasakoti, tiek poezijos vakarams ar pavasarėliams rengti.

Muziejininkių siekiamybė – kad pasakų namas lankytojus užburtų savo nepaprastumu. Nerealiai atmosferai pasiekti būtų pasitelkti kvapai, garsai, skoniai. Ir iki šiol muziejuje yra vos keli eksponatai, kurių vaikai negali paliesti, o lytėjimas, pajautimas – viena iš sudedamųjų pasakiškos atmosferos kūrimo dalių.

Kaip teatras prasideda nuo drabužinės, taip muziejus – nuo jo prižiūrėtojos, kuri taip pat galėtų būti ne šiaip kokia teta, kažką leidžianti ir drausminanti, o sėdinti kokiame nors soste.

Bilietai į Vaikų literatūros muziejų taip pat galėtų būti ypatingi, kuriuos vaikai net norėtų išsaugoti. Bilietas galėtų būti, tarkime, kaip knygos skirtukas, kuris skaitančiam vaikui vėliau vis primintų jo vizitą į Vaikų literatūros muziejų.

"Siekiamybė – sukurti prasmingą pramogą įvairaus amžiaus lankytojui, kad susipažinę su muziejuje esančiais kūriniais, jie patys norėtų kurti. Čia turėtų būti edukacinis centras ir vaikų lietuvių literatūra, personažai atsiskleistų ir įgalintų lankytoją patį kurti, kad jis per žaidimą norėtų tarsi tęsti tą kūrinį. Pasaka, eilėraštis, drama – muziejuje telpa visi žanrai. Ir visi jie gali būti pristatyti", – tiki D.Šarkanauskaitė.

"Mums reikia dar ir kito namo. Mes tiek turime idėjų, kad tik leiskite jas įgyvendinti", – juokėsi moterys.