A. Palionis: turi užaugti karta, nepatyrusi smurto

– Andriau, nedvejodamas sutikai pasikalbėti ir pasidalyti savo požiūriu į smurtą. Kokias mintis ar emocijas tau kelia žinojimas, kad šis reiškinys egzistuoja mūsų visuomenėje?

– Labai neigiamas mintis ir emocijas. Vienokiu ar kitokiu pavidalu skirtingu amžiaus tarpsniu tikriausiai visi mes esame patyrę smurtą ar patyčias – mokykloje, kieme, gatvėje. Lažinuosi, kad nė vienam ta patirtis nesukėlė teigiamų emocijų, o ir prisiminti nėra smagu.

– Paminėjai mokyklą, gatvę... O smurtas artimoje aplinkoje?

– Šis apibūdinimas mano ausims skamba iš viso žiauriai. Tiksliau man net suvokti sunku, kaip toks reiškinys gali egzistuoti ir kokios psichologinės būsenos žmonės gali elgtis taip žiauriai su savo artimiausiais žmonėmis – mušti, terorizuoti, žeminti, tyčiotis iš savo tėvų, vaikų, žmonų ar vyrų. Betgi žinau, kad šis reiškinys egzistuoja.

– Kaip tu tai vertini?

– Mano požiūriu, tai nepriimtina ir smerktina. Smurtas man yra trumparegiškumo ir bendražmogiškos kultūros stoka. Esu tvirtai įsitikinęs, kad tardamiesi, kalbėdamiesi, gerbdami vieni kitus, kurdami geras emocijas aplinkui save galime pasiekti daugiau nei smurtaudami.

– Andriau, ar nori pasakyti, kad pyktis tau visai svetimas?

– Jokiu būdu. Pyktis, kaip ir kitos emocijos, būdingos, manau, visiems žmonėms. Man taip pat. O ir kovos ar konkuravimo skonį pažįstu – augome kartu su broliu ir kartkartėmis tekdavo berniukiškai parungtyniauti ir tarpusavyje išbandyti fizines jėgas. Bet tai tam tikras brendimo procesas ir jokiu būdu smurtu tai nepavadinsi. O tas smurtas, kuris yra tyčinis, siekiant kitą įskaudinti, pažeminti, ir nuolat besikartojantis, man nesuvokiamas dalykas. Aš iš esmės nepritariu bet kokios rūšies smurtui ir apskritai netikiu, kad smurtas gali duoti rezultatą ar atnešti kokios nors naudos (jei tokios sieki smurtaudamas). Atvirkščiai, manau, kad tai tik sukelia priešišką reakciją ir formuoja neigiamą nuomonę apie smurtaujantįjį.

– Ar aš teisingai tave supratau – ir pats esi patyręs smurtą?

– Vaikystėje yra tekę pajusti patyčių rykštę. Patyčios ar smurtas, kad ir koks jis būtų, iš tikrųjų žmogų priverčia užsisklęsti, užsidaryti. Įneša tam tikrą nepasitikėjimo jausmą. Nėra lengva kažkam pasipasakoti ar ieškoti paramos. Tai yra didelis psichologinis išbandymas, o kai jis tenka vaikui, padariniai gali būti ilgalaikiai ir skaudesni. Kaip vaikai tai išgyvena, priklauso nuo to, ar jie apskritai turi užnugarį (čia svarbiausi yra tėvai, kiti artimieji). Be abejo, tie, kurie sugeba psichologiškai atsilaikyti, patvirtina sau ir kitiems, kad yra stipri asmenybė. Deja, ne visiems pasiseka, ir man gaila žmonių, kuriuos patyčios vienu ar kitu gyvenimo momentu palaužė arba pakeitė juos į neigiamą pusę, išmokė nepriimtino visuomenėje elgesio.

– Andriau, pagal tai, ką mes skaitome viešojoje erdvėje, atrodo, kad visuomenėje smurto be galo daug. Kieno tai atsakomybė, tavo nuomone?

– Tai sudėtingas reiškinys. Manau, kad tai nėra vieno asmens ar vienos institucijos atsakomybės klausimas. Už tai esame atsakingi visi mes ir kiekvienas atskirai. Kokią aplinką mes kuriame savo namuose, savo darbe, draugų, pažįstamų rate. Kaip auginame, auklėjame savo vaikus ir kokį pavyzdį jiems rodome. Kokioms vertybėms ir normoms pritariame, o kurias smerkiame. Ar turime pakankamai bendravimo įgūdžių ir pagarbos vienas kitam. Ir tai apima absoliučiai visas erdves, kuriose esame, – namus, darbovietę, mokyklą, visas institucijas.

– Aš vis pabrėžiu, kad dauguma žmonių kartais pykstasi, ginčijasi. Bet juk ne visi ginčai baigiasi smurtu. Nuo ko tai priklauso?

– Manau, kad tai priklauso ir nuo asmeninių, ir nuo psichologinių savybių. Vieni išmoksta jausti ribą, kiti – ne. Vieni yra impulsyvesni, kiti – ramesni. Vieni moka susitaikyti su tuo, kad ne viskas vyksta kaip norisi, kiti – ne. Deja, čia nesu didelis ekspertas. Bet tikiu, kad ir kokiomis savybėmis žmogus pasižymi, tol, kol jis jaučia pagarbą bet kuriam kitam asmeniui, apskritai pagarbą gyvai būtybei, tol jis niekada nedrįs pakelti rankos.