Rinkosi autentiškoje aplinkoje

Laikantis saloninio bendravimo tradicijų, čia surengta popietė gamtininko dukrai istorikei, publicistei Danutei Vailionytei atminti. "Mūsų bute Vilijampolėje mama rengdavo salonus dar sovietmečiu. Tai buvo intelektualių žmonių sambūriai, kurių dalyviai apmąstydavo įvairias idėjas", – prisiminė D.Vailionytės dukra menotyrininkė Algė Gylienė.

Vėliau, D.Vailionytei persikėlus gyventi į nedidelį dvarelį primenančią tėvo sodybą pakaunėje, čia rengti ir sambūriai. Tęsiant tradiciją, nusiteikusios intelektualiai pasikalbėti, interjeru į tarpukarį ir ankstesnius laikus nukeliančioje D.Vailionytės namų svetainėje neseniai rinkosi jos suburto Universitetinių moterų sambūrio narės, tarptautinių moterų organizacijų Lietuvos padalinių atstovės: LUMA Vilniaus II skyriaus, Vilniaus klubo "Zonta International", Soroptimisčių Kauno klubo narės, kiti kviestiniai svečiai.

Susitikime aptartos keletą amžių besitęsiančios saloninio bendravimo tradicijos. Pranešimą parengusi socialinių mokslų daktarė, docentė Ina Dagytė-Mituzienė priminė, kad aristokratai į salonus rinkdavosi jau XVI a., bet saloninis bendravimas suklestėjo XVIII a. Ypač aktyvios buvo kilmingos prancūzės – žymiuose Paryžiaus rūmuose organizuojamų salonų šeimininkės. Jos tam tikrą dieną ir valandą suburdavo kviestinius svečius, vadovaudavo diskusijoms įvairiais meno ir filosofijos, visuomeninio gyvenimo klausimais, pristatydavo talentingus kūrėjus, juos palaikydavo.

Patiekti vaišes ir prie stalo pasišnekučiuoti – tai dar ne salonas.

"Patiekti vaišes ir prie stalo pasišnekučiuoti – tai dar ne salonas. Salono šeimininkė užduodavo tam tikrą temą, kuria jo dalyviai rengdavo pranešimus ir diskutuodavo. Sakoma, kad net Prancūzijos revoliucijos idėja kilo moterų salonuose. To meto vakarietiškoje sostinėje Paryžiuje plėtojosi viešosios komunikacijos ir kavos kultūra, kūrėsi kavinės, į kurias rinkdavosi bohemiška publika, taip pat vykdavo diskusijos. Tačiau į saloną negalėjai užsukti nekviestas. Tai – vienas esminių skirtumų, lyginant intelektualaus dvasingo bendravimo salonus ir išprususių žmonių susibūrimus kavinėje, kur prie to paties stalelio galėjo susėsti nepažįstami ir diskusija įsižiebti netikėtai", – atkreipė dėmesį I.Dagytė-Mituzienė.

Prisimintos ir arčiau Lietuvos esančių šalių salonų įkvėpėjos – pirmojo Švedijos salono šeimininkė Sophia Elisabet Brenner, žymiausia Danijos ir Norvegijos salono savininkė Charlotte Schimmelmann.

Sunaikino ne vien sovietmetis

Prisimindama XX a. Lietuvos salonus, docentė pabrėžė, kad tai yra miestiškosios kultūros dalis. Kaune jie suklestėjo tarpukariu. Tuo metu veikė Antano ir Marijos Žmuidzinavičių, Adelės ir Pauliaus Galaunių, Liudo Truikio ir Marijonos Rakauskaitės, Honoratos ir Tado Ivanauskų salonai, Sofijos Kymantaitės–Čiurlionienės literatūriniai šeštadieniai ir kiti.

"Daugelį lietuviškų salonų kuravo abu sutuoktiniai. Pavyzdžiui, dainininkė Adelė Nezabitauskaitė-Galaunienė salonams teikė gyvybės vienaip, dailininkas P.Galaunė – kitaip. Klasikinio salono kriterijams artima buvo XXVII Knygos mylėtojų draugija – kiekvienas narys kartą metuose turėjo parengti pranešimą, taip buvo tvirtinamas vienas svarbiausių klasikinio salono tikslų – tobulėjimas, – atkreipė dėmesį pranešėja. – Beje, S.Čiurlionienės literatūriniuose šeštadieniuose daugiausia dėmesio buvo skiriama literatūrinės kalbos, vertimo kokybės dalykams, o Žmuidzinavičių salone buvo daugiau improvizacijos, proginių susitikimų."

Kalbant apie salonų nykimo priežastis, konstatuota, kad juos sunaikino ne vien sovietmetis – iš esmės sumažėjo ir visuomenės poreikis. Kita priežastis – vienam žmogui per sunku užsikrauti visą jų organizavimo intelektualinę ir materialinę naštą ant savo pečių, garantuoti įdomų laiko praleidimą kitiems.

"Tam, kad salonų kultūra atsigautų ir vėl suklestėtų, reikia ne tik ryškių asmenybių. Šiais laikais salonų kultūrai trukdo per didelis dėmesys sau ir noras tiesiog gerai praleisti laiką – trūksta noro duoti kitiems, tarnauti visuomenei. O juk garsios XVIII a. Paryžiaus salono savininkės Marie Therese Geoffrin mėgstamas posakis buvo "Duok ir būsi išganytas" – užbaigė pranešimą I.Dagytė-Mituzienė.

"O mūsų mama, Obelynės salono šeimininkės H.Ivanauskienės tradicijų tęsėja, dažnai kartodavo tarpukario šviesuolių pamėgtą posakį: švieskis ir šviesk kitus, juo vadovavosi", – prisiminė A.Gylienė.

Neoficialių susitikimų laisvė

Kita L.Vailionio anūkė psichiatrė psichoterapeutė Giedrė Bulotienė priminė, kad istorijos bėgyje būta ne tik meninių, bet ir politinių ar psichologinių salonų. "Šių salonų pradžia yra XIX a. Viena. Psichoanalizė kaip srovė gimė būtent Zigmundo Freudo namų salone. Čia rinkdavosi grupelė jo bendraminčių, kalbėdavosi apie pasąmonę, erotinius sapnus, troškimus. Tai buvo drąsu, nepripažinta, nauja – apie tai iš pradžių jie drįso kalbėti tik namų aplinkoje, – pasak G.Bulotienės, tik vėliau Z.Freudas jas skleidė plačiau. – Dar vėliau psichologinius salonus savo namuose Šveicarijoje organizavo Karlas Gustavas Jungas. 1961 m. jis mirė, o jau apie 1970 m. tokius salonus savo namuose Vilniuje, Antakalnyje, organizavo iš Zapyškio kilusi ekonomistė, sociologė Aušra Augustinavičiūtė. Remdamasi K.G.Jungo išskirtais psichologiniais tipais, ji sukūrė socionikos mokslą – intertipinių santykių teoriją."

G.Bulotienės žodžiais, A.Augustinavičiūtė kruopščiai atrinkdavo į salonus kviečiamus žmones, taip vieną vakarą rinkdavosi vienas kitą papildančių psichologinių tipų atstovai.

Sovietmečio laikų salonus Kaune prisiminė juose lankydavusis žurnalistė, redaktorė Ramutė Vaitiekūnaitė. Ji pacitavo kultūrologą Vytautą Jakelaitį, teigusį, kad Vilniaus kultūriniame gyvenime vyrauja vieši renginiai, o Kauno gyventojai mieliau buriasi į kamerines erdves. "Iš tokių kamerinių susitikimų labai vertingi buvo vykdavusieji poligloto poeto, vertėjo, romanisto Vaclovo Šiugždinio namuose, – šis Vytauto Didžiojo ir Nansi (Nancy) universitetų absolventas, pasak žurnalistės, apie 1970 m. buvo tyliai ignoruojamas. – Jis vertė visą prancūzų literatūros klasiką, tačiau jo pavardė knygose nefigūruodavo. Tačiau jis sugebėjo aplink save suburti jaunimą, kuris rinkdavosi V.Šiugždinio inteligentiškuose, bet labai kukliuose (nenoriu sakyti skurdžiuose) namuose. Tuose susitikimuose dalyvaudavo viena mistiška figūra – vadindavome jį Don Pedro. Tai buvo antikvaras – žmogus, sugebėdavęs gauti pačios naujausios užsienyje išleistos literatūros."

R.Vaitiekūnaitė prisiminė: kai Prancūzijoje buvo išleista Oskaro Milašiaus kūrybaos knyga, jau po savaitės Don Pedro ją gavo, netrukus leidinys buvo aptartas pas V.Šiugždinį. Intelektualų susitikimai vykdavo ir Stasės bei Raimundo Samulevičių namuose. Į tautodailininkės, kailinių žvėrelių kūrėjos Stasės ir jos sūnaus rašytojo Raimundo namus Žaliakalnio Vaisių gatvėje taip pat reikėjo būti pakviestam – atėjęs nekviestas, galėjai būti neįleistas. "R.Samulevičius turėjo daug pažinčių teatro pasaulyje, žiūrėti spektaklių jis važiuodavo ir į Maskvą, ir į Lenkiją. Parsiveždavo autentiškų įspūdžių. Bendrai, ir susitikimai pas V.Šiugždinį, ir Samulevičių namuose, ir Danutės salonai buvo tikra atgaiva. Juk tais laikais oficialiuose renginiuose ne viską galėdavai sakyti, ne apie viską klausti. Susitikimuose namų aplinkoje mes jausdavomės daug laisviau", – apibendrino žurnalistė.

D.Vailionytę ji gyrė kaip puikią moderatorę. "Iš vieno klausimo galėdavo išvystyti visą temą. Be to, į nieką nežiūrėjo kaip į kvailį – galėjai klausti bet ko. Pasyvių stebėtojų nebūdavo: visi dalyvaudavo, klausdavo. Danutė labai gerai mokėjo išspręsti ir vaišių problemą: patiekdavo makaronų su padažu, šiek tiek vyno – ir visiems užtekdavo. Žinoma, svarbiausia būdavo ne vaišės, o pokalbis", – akcentavo R.Vaitiekūnaitė.

Dabartinė sodybos Obelynės kaimynystėje šeimininkė Dalia Narkevičiūtė pažadėjo mamos D.Vailionytės salonų tradiciją tęsti.