„Netekome žmogaus, kuris savo tikėjimu bei nuolankia ir gailestinga širdimi maloniai sutiko kiekvieną. Jaunimo vadovas, karitatyvinės veiklos puoselėtojas, gailestingumo darbų pavyzdys, talentingas smuikininkas bei Jėzaus liudytojas. Gavęs ne vieną padėką, apdovanojimą už nuopelnus, rodant tiek jaunuoliams, tiek vyresnėliams Dievo prasmę mūsų gyvenimuose. Nei viena kalba ar žodynas neturi pakankamo kiekio žodžių išreikšti Vytauto globėjiškumui. Tačiau visų širdys jaučia vieną – netekome šviesos bei tikėjimo nešėjo“, – pranešė parapijos bendruomenė.

Velionis buvo pašarvotas birželio 20 d. Kauno Palaimintojo J. Matulaičio parapijos laidojimo salėje. Laidotuvės vyks Domeikavos Romaškių kapinėse birželio 22 d., sekmadienį. Karstas išnešamas 13.40val. 

14 val. bus aukojamos Šv, Mišios.

Kaip teigiama, V.  Strioga buvo apdovanotas Šiluvos Dievo Motinos medaliu – aukščiausiu arkivyskupijos garbės ženklu. Toks apdovanojimas skiriamas tik patiems uoliausiems krikščioniškojo tikėjimo bei gyvenimo iniciatoriams ir pavyzdžiams.

„Šiomis dienomis vis neapleidžia mintis mąstant apie Viešpaties valią pasišaukti mūsų ištikimą bendradarbį Vytautą į amžinybę. Mes, kaip krikščionys, suprantame, kad Dangaus Karalystė yra tikrieji mūsų namai ir mūsų žemiškojo gyvenimo tikslas. Ir visgi mums atrodo, kad Vytauto mirtis, per anksti. Tačiau, pasak Šv. Rašto, Viešpats mums kalba: „Mano mintys – ne jūsų mintys, ir mano keliai – ne jūsų keliai.“ (Iz 55) Tai – slėpinys, prieš kurį turime nusilenkti ir priimti Viešpaties valią.

Vytautą nuolat matydavau apsuptą jaunimo, pilną entuziazmo ir troškimo skelbti Gerąją Naujieną jaunoms širdims. Nuostabu buvo matyti, kaip jis suburdavo jaunus žmones giedoti kartu šv. Mišiose, kaip vedė įvairias maldos grupes, susibūrimus, kaip daug savęs dovanojo organizuodamas įvairius renginius, kalbėdamas konferencijose, rengdamas jaunimą sakramentams. Dabar, žvelgiant iš perspektyvos atrodo, kad jis tarsi skubėjo gyventi ir padaryti kuo daugiau gero, padovanoti Viešpaties artumo džiaugsmą visiems kurie jį sutiko. Jo troškimas perteikti tikėjimo grožį ir gelmę tapo įspūdingu jauno krikščionio gyvenimo liudijimu. Ir sukūręs šeimą, jis drauge su savo žmona Sandra dosniai save dovanojo Viešpaties misijai, kuriai jis atsivėrė – šaukti jaunimą pas mylintį Tėvą. Turbūt jau buvo viską atlikęs, ką Viešpats jam buvo patikėjęs... Todėl šiandien jam meldžiame, kad tas Dangaus Karalystės džiaugsmas, apie kurį jis liudijo savo gyvenimu, taptų amžinojo gyvenimo tikrove mylinčio Dangaus Tėvo namuose! Su malda už visą Vytauto šeimą“ – prisiminimais dalijosi Arkivyskupas Kęstutis Kėvalas.

Netektis ne tik artimiesiems, bet ir visai Bažnyčiai

„Apie Vytautą girdėdavau dar nuo Panevėžio jaunimo centro laikų, o artimiau teko bendrauti jam persikėlus į Kauną. Tuo metu, kai dirbome parapijose su jaunimu, dažnai kviesdavome Vytautą padėti šlovinimo renginiuose. Tačiau geriausiai jį pažinau paskutiniais metais, kai jis pradėjo dirbti Kauno arkivyskupijos jaunimo centre. Būtent tada jis man „padovanojo“ Sandrą kaip bendradarbę į Kauno arkivyskupijos kurijos sielovados skyrių.

Vytauto gebėjimas matyti ir įvertinti situaciją mane žavėjo. Vieno darbo pokalbio metu jis nuoširdžiai pasakė: „Šitą dalį galėčiau daryti aš, bet man atrodo, mano žmona jums tiktų labiau.“ Jų šeima man visada buvo pavyzdys, kaip galima drauge tarnauti Dievui, Bažnyčiai ir jaunimui. Kartais net juokaudavome: „Priimk į darbą vieną – gausi du.“

Šiandien jaučiu gilią padėką Sandrai ir Vytautui – už kiekvieną žodį, pasakytą vaikams, jaunimui, už jų užsidegimą dėl Dievo ir Bažnyčios, už džiaugsmingą tikėjimo liudijimą, už jų jaunatvišką širdį, uolumą ir troškimą viską atlikti gražiai, nuoširdžiai, kad per jų darbus sklistų žinia apie Dievo buvimą, Jo kuriamą grožį ir gėrį.

Vytautas daugelį metų dovanojo save kitiems. Gal čia ir slypi atsakymas – tartum nujausdamas, kad šioje žemėje ilgai negyvens, jis gyveno dėl kitų. Per savo 35 metus kaip pasaulietis ir vyras jis tapo pavyzdžiu daugeliui – kaip dovanoti save, kaip gyventi dėl Dievo ir Bažnyčios. Tiek, kiek Vytautas nuveikė per trumpą laiką, kitiems nepavyksta per visą gyvenimą. Tikiu, kad šiandien jis yra Tėvo namuose ir užtaria mus iš ten“ – sakė Kauno arkivyskupijos sielovados skyriaus vadovė Vaida Spangelevičiūtė-Kneižienė.

„2025 m. birželis Švč. Kristaus Kūno ir Kraujo iškilmė. Kalbėti apie mūsų Vytautą šiandien jau lengviau, nes tik sužinojus, jog taip staiga Viešpats jį pasikvietė, labai sunku buvo suvokti. Tarytum sustojo laikas. Bet Dievui nėra laiko, o mes gyvename laike.

Prieš šešerius metus šv. Mišių metu dar Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo, vargdienių seserų vienuolyno koplyčioje, kur glaudėsi mūsų Palaimintojo Jurgio Matulaičio parapija, pirmą kartą sutikome Vytautą. Kaip sakome atėjo pas mus „į žentus“, stovėjo drauge su mūsų parapijiete, bendruomenės sielos dalele Sandra. Jų negalima nepastebėti, aukšti, gražūs, jauni žmonės iš pirmo žvilgsnio pasakysi skirti vienas kitam. Taip ir prigijo „dvi puselės“. Tokia buvo pradžia.

Vytautas ramus, visada mandagus, tyliai, bet tvirtai įsijungė į mūsų bendruomenę. Kaip stebuklingai Dievas veda savo žmones. Aplink Vytautą būrėsi jaunimas, vaikai, suaugę ir net pagyvenę (kaip mes) jautėmės labai saugiai ir jaunesni. Jis turėjo Dievo dovaną kiekviename žmoguje matyti Jėzų, todėl manau bendravime su skirtingo amžiaus žmonėmis amžiaus skirtumo ir nejautėme.

Kiek žinome jau nuo mažens Vytautas buvo pašauktas Viešpaties tarnystei ir išliko iki pat savo neilgo, bet pilnatviško gyvenimo pabaigos. Į mūsų parapijos bendruomenę įsijungė lengvai, vedė mūsų Sandrą. Labai trūks mums ir man asmeniškai Vytauto ramaus, pagarbaus balso kalbant, o kur dar giedant giesmes, jo nuolankaus žvilgsnio, jo buvimo kartu.

Kaip džiugu buvo matyti Vytautą visada kartu su Sandrute, nuostabus pavyzdys jaunimui jų abiejų bendravimas, pagarba ir meilė. Sakoma, nepakeičiamu nėra, bet pakeisti Vytautą Bažnyčios tarnystėje bus sunku, tikimės, Vytautai, tavo pagalbos.

Visiems buvo tikras šokas sužinojus apie Vytauto mirtį, įvardinu dabar taip, kaip dauguma žmonių suvokią, tačiau tikinčiajam Viešpaties Prisikėlimu, tai ne mirtis, kuri baigiasi žemiškajame gyvenime, tai didžiulė viltis ir tikėjimas, jog Vytautas gyvas pas Tėvą. Jo staigus išėjimas sujudino mus, Dangus kviečia mus pabusti, kviečia maldai, kviečia bendrystei. Vytautas sukvietė mus aplink save išlydėti jį į Tėvo namus daugybę žmonių, kiek jaunimo, kiek dvasininkų, vienuolių, kiek įvairaus amžiaus žmonių susirinkę vieni kitus stipriai apkabino, kiek maldų kilo į Dangų. Tai ir yra Gyvoji Bažnyčia ir Vytautas mus visus išjudino.

Dabar galim pridėti prie jo vardo a. a. Amžiną Atilsį Vytautai, tu per 35-erius metus šioje žemėje nuveikei daugiau už mus. Visada išliksi mūsų širdyse draugu, katechetu, vargonininku, Sandrutės sutuoktiniu, tėvams sūnumi, sesėms broliu, tiesiog jaunu vyru, kuris išliks mums pavyzdžiu. Ačiū Dievui už dovaną tave pažinti. Ilsėkis ramybėje mūsų a. a. Vytautai“ – širdį veriančius žodžius atsimindami V. Striogą skyrė Palaimintojo Jurgio Matulaičio parapijos referentė bei zakristijonas Jolanta ir Gintautas Jančiukai.