Aklumas – ne nuosprendis. Gali jausti, bendrauti, klausytis ir gyventi kaip kiti. Nematau spalvų, bet gyvenimas dėl to nesibaigia. Taip kalba prieš dešimtmetį neregiu tapęs Kauno sporto baro "Startas" savininkas Antanas Padegimas.

Sprogo oro pagalvė

Nepaisant gyvenimo istorijos, kuri daugeliui turbūt atrodytų dramatiška, linksmas, pokštus ir muziką mėgstantis 30-metis vyras netiki likimu. "Kiekvienas gauna tai, ko link veržiasi, – įsitikinęs A.Padegimas. – Jei kiši galvą po traukiniu – pakiši, jei ko nors sieksi – pasieksi."

Nejaugi jo istorija – ne likimas? Antanas gūžtelėja: "Visur lėkdavau, skubėdavau. Turbūt todėl gyvenimas ir pristabdė."

Savo bare vyras mums pagamino arbatos, sau – kavos ir įsitaisė prie stalo.

Apie tą lemtingą dieną jis kalbėjo drąsiai ir ramiai. Tiesa, Antanas nepamena tikslios datos, kada viskas įvyko: 2005 m., regis, vasaris.

"Vakaras, šlapdriba, tamsu. Savanorių pr. stačiau automobilį –  aikštelėje prie "Pizza Jazz", – pasakojo gurkštelėjęs latės kavos. – Amerikietiškai rinkai skirtas automobilis "Honda CRV" šiek tiek prisiglaudė prie gėlių vazonų. Ir suveikė davikliai – pokštelėjo oro pagalvės. Smūgis – kaip su plyta į kaktą. Beje, ta oro pagalvių partija, kaip vėliau sužinojau, buvo brokuota, jos gamyba vėliau buvo nutraukta."

Per vėlu padėti

Žinomo medicinos profesoriaus Bernardo Padegimo anūkas, odontologų sūnus tuomet pajuto tik stiprų smūgį. Greitai jam pradėjo skaudėti galvą ir pamažu temti akyse.

"Medikai priežasčių nerado. Apakau labai greitai –  per du mėnesius, – pasakojo Antanas. – Iš Rusijos buvo atvykęs žinomas netradicinės medicinos specialistas. Jo vienas pirmųjų klausimų buvo – kur kaklo nuotrauka? Jos niekas nebuvo padaręs."

"Paaiškėjo, kad man kaklo srityje buvo užspaustas stuburo slankstelis, sutrikusi kraujotaka. Padėti buvo vėlu", – ramiai, be tragiškų be emocijų prisiminė A.Padegimas.

Ilgos savęs paieškos

Gyvenimas iki to ir po to? Ar po nelaimės viskas apvirto aukštyn kojomis? A.Padegimas nelaimės nesureikšmina.

Artimųjų keliu žengusiam ir medicinos besimokiusiam Antanui prasidėjus anatomijos pamokoms, lavonų apžiūroms, meilė šiam mokslui išgaravo.

"Stojau į Vytauto Didžiojo universitetą – aplinkotyrą, tačiau antrame kurse prasidėjus chemijos ir fizikos laboratoriniams darbams teko baigti mokslus, – Antanas šyptelėjo. – Pernelyg brangu jiems buvo įsirengti laboratoriją, tad nenorėjo rizikuoti. Baigiau viešąjį administravimą, buvo įdomu politika, verslas, praktikavausi savivaldybėje, tačiau biurokratu nenoriu būti."

Savęs ieškodamas vyras dar baigė masažo kursus, o galiausiai, prieš beveik pusantrų metų, įrengė išsvajotą sporto barą "Startas".

Apatija truko mėnesį

"Kažkada Juodkrantėje padėdamas draugui dirbau barmenu – patiko", – tuomet ir kilo svajonė kada nors turėti savo barą.

Vėl gurkšnodami gėrimus prisiminėme nelaimę.

Ar iškart po apakimo A.Padegimas jautė didelę depresiją, pyktį, ieškojo kaltų?

"Pasaulio pabaigos nebuvo. Na, tik pradžioje. Tai truko mėnesį, ne ilgiau, – Antanas neslėpė, kad bendravo ir su psichologu. – Taip, buvo ir tradicinis klausimas – kodėl man? Kaip į jį atsakiau? Skubėjau gyventi, buvau pernelyg aktyvus, neskirdavau sau dėmesio, nesiilsėdavau, buvau šiek tiek vėjavaikis. Gyvenimas pristabdė. Nors ir dabar vėl skubu, lekiu, noriu dirbti, važiuoti, ką nors veikti. Man viskas turi būti padaryta vakar."

Padėjo mergina

Antanas neslepia, kad mokytis Brailio rašto, kurį šiuo metu jau kiek primiršo, buvo nelengva. Iš pradžių nejauku ir keista buvo laikyti rankose baltąją neregio lazdelę. Po miestą vaikščioti vienas jis pradėjo tik prieš pusmetį.

"Važiuodavau taksi, kur nors eidavau su draugais, tėvais, – pasakojo A.Padegimas. Ne, paniškos baimės jis nejuto, nors neslepia – pirmasis žingsnis nebuvo lengvas. – Labai padėjo buvusi simpatija, taip pat neregė. Ji išmokė labai daug dalykų. Ir žengti į priekį."

Antanas nusijuokė: taip, buvo ir daug mėlynių, ir net gumbų, kai skubėdamas trinktelėdavo į spintą, sieną, duris.

Užuojautos nereikia

Pirma savarankiška jo kelionė po Kauną buvo nuo Kęstučio g. vidurio iki Senamiesčio. Be nuotykių, nors kuriozų iš pradžių beveik visada pasitaikydavo.

"Kartą taksistas nuvežė ne į Kęstučio, bet į Vytauto g., – pasakojo Antanas. Pirmą akimirką jį apėmė panika, nes išgirdo, kad gatve vyksta dvipusis eismas ir suprato, kad jį atvežė ne ten, kur prašė. – Išsikviečiau taksi ir nuvažiavau, kur reikia."

"Būna, kalbu su pašnekovu, jis nueina, o aš dar kalbu", – šyptelėjo vyras.

Antanas juokiasi iš kurioziškų situacijų ir, kaip dauguma jo likimo žmonių, neprašo užuojautos.

"Nesu pirmas, nesu paskutinis, kuriam taip nutiko. Suprantu, kad regintieji nežino, kaip elgtis su mumis, nuoširdžiai gailisi. Bet geriausiai elgtis kaip niekur nieko. Jei reikės pagalbos, paprašysime. Jei pamatysite, kad žmogus blaškosi, patiria stresą, veidas perkreiptas iš nevilties – tiesiog jo paklauskite, kokios bėdos, – kaip elgtis su neregiais patarė A.Padegimas. – Tik netampykite, neblaškykite, nes mes žinome savo maršrutą, o užuojauta niekuo nepadės."

Naudojasi "Facebook"

Apakimas – ne nuosprendis, dar kartą pabrėžė Antanas ir priminė, kad jis taip pat bendrauja, kvailioja, stengiasi nepraleisti įdomių renginių ir to, ką siūlo gyvenimas.
"Dėl šiuolaikinių technologijų neregiai gali skaityti, rašyti kompiuteriu, naršyti internete", – vardijo A.Padegimas. Jis turi savo paskyrą socialiniame tinkle "Facebook".

Antanas negyvena praėjusia diena. Gyvena dabar ir galvoja apie rytojų. Vis dar nori visko greitai.

Lietuvių dejonės dėl smulkmenų? Antanas gūžtelėjo.

"Ir aš dejuoju, kai nesiseka, būna, kad užklumpa prasta nuotaika, bet turbūt labiausiai pykstu ant valstybės", – atsiduso, prisimindamas neseniai jo bare nuskambėjusią istoriją.

Valstybės spyris

Paskaitęs apie šaunų į Lietuvą misionieriaus Hermano Šulco iš Ruandos atvežtą juodaodį, kuris turi pragyventi už beveik 20 eurų per mėnesį, A.Padegimas norėjo jam padėti ir įdarbino.

"Puikus žmogus, paliko gerą įspūdį. Nunešiau į "Sodrą" dokumentus, turėjome registruotas sutartis, darbo grafiką, kelis mėnesius mokėme, kas yra alkoholis, kokios jo rūšys, nes vyrukas jo nevartojo, pasakojome apie arbatos, kavos rūšis", – aiškino Antanas.

"Sodroje" mums niekas nieko nepasakė, neperspėjo, kad jam dar trūksta darbo vizos, – nusivylęs biurokratišku elgesiu kalbėjo A.Padegimas. – Tad atrodė viskas gerai, o jau po kelių dienų atėjo iš darbo inspekcijos. Su sankcijomis."

"Tokie valstybės veiksmai – spyris atgal", – tarė neregys.

Atsisijojo draugai

Kaip jam pavyksta dirbti bare? Buhalterė sutvarko dokumentus, jam tereikia pasirašyti. Nors pats drąsiai eina ir į "Sodrą", ir į savivaldybę, ir į kitas valstybines institucijas.
Ar kada nors jis buvo apgautas?

"Dažniausiai žmogų apgausi vieną kartą, – įsitikinęs Antanas. – Tapus neregiu sumažėjo draugų, viskas išsigrynino. Nors kai kurie tiesiog nežinojo, kaip su manimi elgtis. Apsilankę bare, pabendravę, įsitikino, kad niekas nepasikeitė. Niekas."

"Dabar turiu daug pažįstamų ir penkis ar šešis gerus draugus. Tiesa, seniau Laisvės al. eidavau nekišdamas rankos į kišenę – nuolat sveikindavausi", – prisiminė vyras.
Apakęs jis atrado kantrybę, nors ir skubėdamas – neskubėjimą. Ir garsus. Dar labiau – deep hausas, naujojo disko stiliaus muziką. Tai Antanui suteikia didelį malonumą.

Paaštrėjo klausa

"Klausa labai paaštrėjo. Dar prie miesto rotušės suskamba krišnaitų būgnai, o aš sėdėdamas bare juos jau girdžiu. Aplinkiniai nustemba, kai pasakau apie artėjančią procesiją", – šypsojosi  A.Padegimas.

Dabar jis jaučia ir nelygias, duobėtas gatves, šaligatvius. Krypuodamas kaip ančiukas (taip apie savo eiseną juokauja Antanas) jau žino, kiek yra ne vietoje įrengtų stulpų, bortelių, šulinių. Laimė, paliktų atdarų šulinių jis dar neužfiksavo.

"Labai myliu Kauną, jis jaukesnis, mielesnis už Vilnių. Deja, daug metų nesikeičia, – metė akmenėlį mūsų miesto valdžiai Antanas. – Miestas pagyvėja tik savaitgalį, bet ne valdininkų, o rengiančių pramogas, daug barų įsteigusių verslininkų dėka."

Didelės ar mažos krūtys?

O moterys, mylimoji?

Barą jis atsidarė ne dėl moterų. Su širdies drauge iš Vilniaus išsiskyrė dėl atstumo.

"Sovietmečiu buvo įprasta, kad privalai iki tam tikro laiko susituokti, susilaukti vaikų. Dabar kiti laikai, kaip bus – taip", – filosofiškai nusiteikęs Antanas. Po akimirkos šyptelėjo: "Žinau, kad nesu svajonių jaunikis."

Dabar jis kitaip vertina ir moteris. Aukšta ar žema? Blondinė ar brunetė? Didelės ar mažos krūtys? Tai dabar neturi jokio skirtumo.

"Nematau, bet labai gerai jaučiu žmones, jų nuotaikas. O mes juk bendraujame ir gyventi turime ne su išvaizda, – įsitikinęs A.Padegimas. – Pamenu, kad kadaise buvo keista, kai mama vaikščiojo žilais plaukais ir jų neslėpė. Dabar suprantu, kad esmė – ne tai. Svarbu, ne kaip tu atrodai, o koks esi žmogus, koks tavo vidinis pasaulis."