Naujasis LSMU rektorius: stengsiuosi sugrąžinti Hipokrato priesaikos vertybes

COVID-19 pandemija pakoregavo ne tik inauguracijos iškilmių datą – jos numatytos pavasarį. Studijų procesas universitete persikelia į skaitmeninę erdvę, taip pat reikia spręsti, kaip būsimieji sveikatos ir gyvybės mokslų specialistai įgis praktinių įgūdžių. Pandemija suteikia ir naujų galimybių – rektoriaus įsitikinimu, universiteto mokslininkai gali padėti stabdyti COVID-19 ligos plitimą. Nors, prof. R.Benečio žodžiais, rektoriaus kadencija – penkeri metai – universiteto gyvenime yra labai nedaug, jis viliasi, kad per tą laiką pavyks pasiekti užsibrėžtus tikslus. Tarp jų – studijų kokybės gerinimas, užsienio studentų skaičiaus augimas, naujo Odontologijos fakulteto pastato statyba.

– Kokia yra jūsų universiteto vizija artimiausiems penkeriems metams?

– Universitetas gyvuoja jau apie 100 metų. Tai turintis savo kryptį, tradicijas, algoritmus specializuotas sveikatos mokslų universitetas, ir penkeri metai yra labai trumpas laikas kažką reikšmingo jame nuveikti ar pakeisti. LSMU – tai buvę Aukštieji kursai, paskui – Kauno medicinos institutas, Kauno medicinos akademija, dar vėliau – Kauno medicinos universitetas. Šią kaitą vainikavo prieš dešimt metų įvykęs Kauno medicinos universiteto ir Lietuvos veterinarijos akademijos susijungimas. Rektorius yra tik vienas asmenų, darančių įtaką universiteto raidai, vystymuisi. Yra Vyriausybė, kurios sprendimai labai svarbūs, yra universiteto senatas, taryba. Ir čia aš norėčiau būti kuklesnis – daugiau atsakomybės atiduoti pačiam universiteto kolektyvui, kuris perkopia 25 tūkst. asmenų skaičių. Tai dėstytojai, gydytojai, veterinarijos gydytojai, mokslininkai ir studentai, kurių šiuo metu yra apie 6,5 tūkst.

Vis dėlto tikiuosi, kad per artimiausius penkerius metus pavyks į pirmą planą sugrąžinti tas vertybes, kurias vyresnės kartos sieja su Hipokrato priesaika ir žmogiškosiomis vertybėmis. Joms nueinant į antrą planą, vis pasitaiko atvejų, kai pastebimas medikų nejautrumas, distancija tarp jų ir pacientų. Tai galbūt leidžia technologijos, bet taip prarandame žmogiškumo faktorių. Ateityje technologijos leis apskritai be kontakto ištirti ir galbūt net gydyti pacientą. Vis dėlto reikėtų grįžti prie senųjų vertybių. Ir čia daug kas priklauso nuo jaunesniosios kartos – studentų. Tikiuosi, kad bendradarbiavimas su jais visuose fakultetuose bus gerokai glaudesnis, kad mes suprastume vieni kitus.

Ignoruojant senas vertybes bus labai sunku sukurti kažką nauja – nebus pamato.

– Iš to, ką pasakėte, suprantu, kad Hipokrato priesaika, kaip pažadas tarnauti žmogui, sąžiningai, garbingai ir nesavanaudiškai gydyti visus be išimties, LSMU išliks?

– Ši priesaika svarbi – tai moralinių, etinių vertybių įtvirtinimas. Tai yra simbolis to, kam jaunas žmogus, eidamas studijuoti medicinos, turi būti pasiruošęs. Mes kalbame, kad medikas turi būti pasiaukojantis, tarnauti žmogui, tačiau atsiranda vis daugiau ir daugiau pragmatiškumo. Jaunam žmogui, kaip ir kiekvienam medikui, labai svarbu tam tikru momentu inventorizuoti moralines, etines vertybes. Nemanau, kad LSMU išliks labai tradicinis universitetas, jei jo studentai ir toliau duos Hipokrato priesaiką. Vis dėlto kai kurias tradicijas turėtume išsaugoti. O ignoruojant senas vertybes bus labai sunku sukurti kažką nauja – nebus pamato.

– Jūsų akimis, koks žmogus gali tapti mediku? Užtenka baigiant mokyklą puikiai mokėti biologiją ir chemiją, ar reikia ir tam tikrų savybių?

– Nėra tokio recepto, kad, sudėję 30 proc. chemijos, 30 proc. biologijos žinių ir dar šio to, gausime mediką. Medicinoje yra atskiros specialybės, kurių atstovams reikia tam tikrų psichofizinių savybių. Kai kuriose valstybėse šis procesas yra reglamentuotas. Ten studentas, dar prieš stodamas studijuoti tam tikrą medicinos sritį, gali pasitikrinti, ar jis tam darbui tiks. Gali būti, kad greitai universitete svarstysime galimybę teikti tam tikras konsultacijas ruošiantis stoti į mediciną, kad jaunas žmogus galėtų pasitikrinti, ar jis tinkamas, pavyzdžiui, chirurgo darbui. Tiesa, dirbti akių chirurgu yra viena, o neurochirurgu, kardiochirurgu – visai kas kita. Čia vien noro neužtenka – reikia ir tam tikrų savybių.

– Kokie kiti jūsų planai?

– LSMU stovi ant trijų banginių: studijos, praktinis klinikinis darbas ir mokslas. Visos šios sritys svarbios. Daug dėmesio skirsiu mokslo pritaikomumui, ypač klinikinėse praktikose – tiek medicinos, tiek veterinarijos. Gyvūnai dabar yra itin arti žmogaus. Ir dėmesys gyvūnams, jų sveikatos priežiūrai yra vienas pagrindinių momentų.

Šiemet šventėme atkurtos nepriklausomybės 30-metį. Lygiai tiek metų mes priimame studijuoti ir užsienio studentus. Šiuo metu kas penktas mūsų studentas yra užsienietis. Skirsiu daug dėmesio plečiant užsienio studentų skaičių, tai galima pasiekti tik pagerinus studijų proceso kokybę.

– Vadinasi, užsienio studentų dalis universitete augs?

– Universitetas tikrai didins studentų skaičių, ir greičiausiai dėl užsienio studentų. Nes ir šiandien universitetas pasirenka pačius gabiausius studentus, tačiau dėl gyventojų skaičiaus mažėjimo šalyje nėra kaip užtikrinti stabilų studentų skaičių universitete. Daug vilčių dedu ir į universiteto klinikines bazes, ir į podiplomines studijas, klinikinio mokymo segmentą, skirtą ir užsieniečiams. Galvojame apie ilgalaikes stažuotes metams kažkurioje srityje, pavyzdžiui, neurochirurgijos ar kardiologijos. Tam poreikis yra gana didelis, ir taip atlikti tarptautinę misiją universitetui yra ypač svarbu. Nes ateina paruošti, subrendę žmonės, ir tai yra procesas, reikalaujantis ir mūsų, vietinių dėstytojų, pakankamai aukšto lygio, tačiau tą lygį, kokybę reikėtų dar kelti, kad universitetas šioje srityje būtų visa galva aukštesnis už panašius užsienio universitetus. Taip pasiekiami du tikslai: tai ir finansiškai naudinga universitetui, ir auga universiteto žinomumas, prestižas tarptautinėje erdvėje. Be to, įsijungia vidinis mechanizmas, skatinantis mokymo procesų kokybę, tobulėjimą.

– Šiais metais po universiteto sparnu prisiglaudė dar viena ligoninė – į LSMU Kauno ligoninę sujungtos Kauno klinikinė ligoninė ir Respublikinė Kauno ligoninė.

– Įvykus ligoninių bazių reformai, Kaunas tapo pirmuoju miestu Lietuvoje, turinčiu dvi sujungtas klinikines bazes. Tai, kad universitetas tapo vienu iš šios ligoninės steigėjų, buvo labai toliaregiškas sprendimas. Tačiau tai nėra pakliuvimas po universiteto sparnu – mes išliekame lygiaverčiai partneriai. Tikiu, kad pavyks šias dvi bazes moderuoti jų sveikai konkurencijai, veiklų koordinavimui. Universitetas čia mato galimybę sustiprinti ir pagerinti klinikinių studijų dalį. Turėtų nebelikti butelio kakliuko fenomeno, kai trūkdavo rezidentūros vietų ir bazių – jų atsiranda daug daugiau. Tai turėtų pakelti ir tų ligoninių pedagoginį, ir akademinį lygį, ir profesionalumą. Be abejo, taip pagerės ir studijų procesas, daugiau studentų ir rezidentų galės mokytis tose bazėse. Be to, tose įstaigose turėtų pagerėti ligonių tyrimų, gydymo kokybė.

– Kurios krypties studijos šiuo metu universitete stipriausios, o kurias reikėtų tobulinti?

– Skirtingų universiteto fakultetų pajėgumas nėra visiškai vienodas. Norėtųsi daugiau dėmesio skirti farmacijos studijų krypčiai. Kalbant apie Odontologijos fakultetą, jis turėtų tapti konsoliduota mokymo baze, kur būtų galima sujungti ir mokslą, ir eksperimentinę veiklą, ir mūsų specialistų mokymą. Norėtųsi įgyvendinti naujo šiuolaikiško Odontologijos fakulteto pastato statybos projektą.

Medicina – nuolatos besikeičiantis procesas. Tai yra judančių taikinių gaudymas. Radiologinės tarnybos, branduolinės medicinos atsiradimas Kauno klinikose duos postūmį ir studijų programai, ir specialistų ruošimui, ir diagnostinėms galimybėms, ir mokslui. Ir ne tik medicinoje – ir fizikos mokslų srityje. Dėsime didžiules pastangas, kad Branduolinių medicinos tyrimų centras būtų vystomas toliau.

– Iki šiol vadovavote Kauno klinikų Širdies, krūtinės ir kraujagyslių chirurgijos klinikai ir LSMU Kardiologijos institutui, esate kardiochirurgas. Ar tai reiškia, kad dabar universitete šiai sričiai bus skiriama daugiau dėmesio?

– Kaip rektorius, nesiruošiu kardiochirurgijos sąskaita diskriminuoti visų kitų sričių, kurios yra vienodai svarbios. Tačiau kardiochirurgija šiandien stipri tuo, kad prasideda nauji, šiuolaikiniai projektai, arba – rytojaus dienos projektai. Man tik reikės užtikrinti, kad klinikos ir instituto kolektyvas neprarastų entuziazmo ir potencijos, kurią jie turi.

– Liksite praktikuojančiu kardiochirurgu ir eidamas rektoriaus pareigas?

– Įstatymas leidžia tai daryti. Be to, tai susiję su mokslu, liečia klinikinę praktiką ir pedagogiką. Be abejo, didžioji mano laiko dalis bus skiriama universitetui administruoti – operuosiu daug mažiau.

– Esate stažavęsis, mokslinius pranešimus skaitęs nemažai užsienio šalių, turbūt galite palyginti medicinos mokslą ir studijas ten ir Lietuvoje. Ar šios studijos atitinka pasaulinį lygį? Kaip šiame kontekste atrodo LSMU mokslininkų pasiekimai?

– Man pasisekė, aš turėjau galimybę ir dirbti, ir mokytis ne Lietuvoje keletą metų. Gerai pažįstu Skandinavijos specialistų ruošimo ir mokymo sistemą, taip pat Belgijos, Vokietijos, Didžiosios Britanijos. Deja, mokslas priklausomas nuo valstybės skiriamo finansavimo. Lietuvos rinka nėra tokia didžiulė, kad vidiniai partneriai galėtų užsakyti, finansuoti ar tapti sudėtingų medicininių mokslinių tyrimų rėmėjais. Dažniausiai remiami pritaikomojo praktikinio pobūdžio tyrimai, finansavimas dažniausiai konkursinis valstybinis ir per ES fondus. Šioje srityje mes, be abejo, gerokai atsiliekame nuo Vakarų kaimynų.

Vis dėlto galiu pasidžiaugti tiek universiteto, tiek Kauno klinikų mokslininkų darbais. LSMU jau daug metų yra tarp pagal mokslinių publikacijų skaičių pirmaujančių universitetų. Tos publikacijos spausdinamos užsienio mokslo leidiniuose, cituojamos.

Kaip minėjau, kitų sričių nediskriminuosiu kardiochirurgijos sąskaita, bet šios srities pasiekimais pasinaudosiu. Šiuo metu LSMU vyksta septynios transkateterinių vožtuvų implantacijos studijos. Čia mes esame pirmieji, vieninteliai pasaulyje, turintys tokią didelę šių vožtuvų implantavimo, jų įvedimo patirtį. Čia daromi žingsniai į ateities mediciną, kai, pasinaudojant IT, operuojant nebebus reikalingas žmogaus, gydytojo, kontaktas.

O studijų apimtys ir kokybė priklauso daugiau nuo pedagoginio personalo, jo kompetencijos, naudojamų priemonių. Šiandien jos mums prieinamos ir pasiekiamos labai panašiai kaip Vakarų valstybėse, čia mes nelabai skiriamės. Klinikiniame mokyme mes mažai atsiliekame. Skirtumas toks, kad pas mus daugiau laiko ir erdvės skiriama mokymuisi ir rezidentūrai. Vakaruose rezidentas kartu yra ir mokinys, ir darbo jėga.

Aukštą mūsų studijų lygį rodo ir užsienio studentų laimėjimai. Iš užsieniečių LSMU daugiausia mokosi Izraelio piliečiai – jų šiais mokslo metais turime beveik 100. Izraelyje reikalaujama, kad baigusieji medicinos studijas užsienyje išlaikytų valstybinį specialybės egzaminą, kuriam keliami labai aukšti reikalavimai. Ir 98 proc. LSMU medicinos studijas baigusių studentų iš Izraelio šį egzaminą išlaiko iš pirmo karto. Tai labai aukštas rezultatas.

– Dėl COVID-19 grėsmės studijos universitete vyksta didžiąja dalimi nuotoliniu būdu. Ar galima būsimuosius medikus išmokyti gydyti ligonius jų nematant, liaudiškai tariant, nepačiupinėjant?

– Yra dalykų, kurių be fizinio kontakto medicinos studentų neišmokysi. Perskaičius šūsnį knygų ar mokslinių žurnalų, gydytojais netampama. Reikalingi muliažai, simuliacijos. Mums labai reikalingas kontaktas su studentais ir dėstytojais, reikia, kad dėstytojai mokėtų naudotis IT. Tačiau net ir turint tokius dėstytojus, jei bus visiškai sustabdytas kontaktinis mokymas, manau, tam tikrų problemų universitetui iškils.

– COVID-19 pandemija parodė, kaip susijusios žmogaus ir gyvūno sveikatos problemos. Kokie iššūkiai laukia šiose srityse? Gal universitetas numato būdus šiems iššūkiams spręsti, gal bus papildomos ar modernizuojamos veterinarinės medicinos, gyvūnų mokslų studijos?

– Per veterinariją LSMU gali daryti didžiulę įtaką visuomenei, jos sveikatai. Tai susiję su valstybės sienų apsauga, maisto ir veterinarine kontrole, įvežamais produktais ir pan. Prisiminkime kiaulių maro plitimą Lietuvoje. Kol šernai krito, tai lyg ir toleruojama buvo, bet kai pradėjo tas maras į kiaulides veržtis, iš karto visi pajuto ir politinę, ir ekonominę šios problemos pusę.

Universitetas yra supratęs ir pajutęs, kad kai kurios ligos gimsta gyvūnijos ir žmonijos sandūroje. Galbūt pas mus nėra infekciją nešiojančių šikšnosparnių, bet yra nemažai kitų gyvūnų platinamų infekcijų. Žmonija daro didžiulį spaudimą gyvajai gamtai: plečiasi miestai, gyvenamosios teritorijos keliasi į paupius, pamiškes, kur žmogaus ir gyvūnų keliai vis dažniau susikerta – ten gali rastis ir plisti naujos infekcijos, platinamos laukinių gyvūnų. Šiais laikais, kai vis dažniau pasitaiko gyvūnų žmogui perduodamų ligų, vis dažniau pasitelkiamos ir konsoliduotos žmogaus ir gyvūnų medicinos pajėgos, šios sritys tampa artimesnės. Universiteto mokslininkai fiksuoja aktualiausias problemas, kylančias žmogaus ir gyvosios gamtos santykyje. Juk COVID-19 taip pat atsirado žmonijos santykyje su gyvąja gamta.

– Valstybės vadovai neseniai pakvietė mokslininkus tartis, kaip suvaldyti COVID-19 plitimą Lietuvoje. Ar LSMU mokslininkai gali padėti tai padaryti?

– Aš manau, kad mišri komanda – mokslininkų ir specialistų (epidemiologų, infekcinių ligų, visuomenės sveikatos specialistų) – geriausiai galėtų visuomenei patarti, kaip elgtis šios pandemijos akivaizdoje. O kitiems liktų tik tų rekomendacijų klausytis. Deja, dažai matome, kad visuomenės nariai rekomendacijų nesilaiko.