Namai, kur nebaisi senatvė

Didelės permainos

Nuo mažo iki seno – kaip pasakytų kiekvienas užkalbintas Kauno kartų namų darbuotojas, čia sukasi gyvenimo ratas. Savaitės pradžioje užsukę vidun tuo įsitikinome ir patys. Kol mažieji su keliomis savanorėmis krykštavo lauke, o mamos virtuvėje ruošė pietus, po skirtingus aukštus išsibarstę čia gyvenantys arba į dienos centro užsiėmimus atėję senoliai užsiėmė skirtingomis veiklomis. Vieni žaidė stalo žaidimus, iš popieriaus skiaučių kūrė dekoratyvinius medelius, griežė smuiku ir dainavo, kiti prie puodelio arbatos gvildeno įvairias temas. Kaip pasakojo įstaigos vadovė Ilona Veronika Klimantavičienė, ketvirtį amžiaus gyvuojantys Kauno kartų namai turi du – senelių globos ir pagalbos šeimai padalinius. Tiesa, į pastarąjį šįsyk nėjome. Kur kas smalsiau buvo dirstelėti į priestatą, kuris čia atsirado įgyvendinus iš ES struktūrinių fondų lėšų bendrai finansuojamą projektą „Kauno kartų namų infrastruktūros modernizavimas ir pritaikymas senyvo amžiaus asmenims“.

Įgyvendinus projektą, atnaujinta ir išplėsta infrastruktūra, pagerinta teikiamų paslaugų kokybė ir gyvenimo sąlygos. Rekonstruoti pirmojo aukšto gyvenamieji kambariai, laisvalaikio zonos, virtuvės ir skalbyklos patalpos, įrengtas liftas. Pastatytas priestatas, sutvarkyta lauko teritorija, kurioje mielai taisosi ir mamos su vaikais, ir senjorai.

„Mūsų įstaigos tikslas – tapti viena moderniausių socialinės globos įstaigų vidurio Lietuvoje. Atnaujinome pastatą, o dabar didžiausias siekis efektyviai organizuoti veiklą, gerinti teikiamų paslaugų kokybę, derintis prie kintančių visuomenės poreikių ir ES keliamų standartų“, – prieš pasivaikščiojimą po priestatą, kalbėjo I.V.Klimantavičienė.

I.V.Klimantavičienė ir S.Stonaitytė pasiilgo ankstesnio šurmulio Kauno kartų namuose. (Vilmanto Raupelio nuotr.)

Turi savo koplytėlę

„Eime, drauge apsidairysime, kaip dabar gyvena mūsų seneliai“, – ekskursiją pradėjusi nuo trečio priestato aukšto, įstaigos vadovė pirmiausia pravėrė koplytėlės duris.

Kauno kartų namuose šv.Mišios buvo aukojamos valgomojo patalpose, į kurią kelis kartus per metus rinkdavosi visi čia gyvenantys žmonės. Naujoji koplytėlė skirta būtent senoliams. Tik kol kas joje nėra altorėlio, apie kokį svajoja garbaus amžiaus kauniečiai, o ir suolų vietoje stovi kėdės su minkštais atlošais.

„Baldų dar nėra. Sudėjome tai, ką turėjome. Viskas bus su laiku“, – nors koplytėlės vaizdas dar ne galutinis, direktorės pavaduotoja socialiniams reikalams Sigita Stonaitytė džiaugėsi vykstančia veikla.

Patalpos duris reguliariai varsto ir į pokalbius buria sielovadininkė. Čia vyksta ir šv.Mišios.

Kitoje patalpoje, atskirtoje stumdomosiomis durimis, – kineziterapijos salė, esant poreikiui virstanti renginiams skirta erdve. Joje, kol kalbėjome su direktore ir padėjėja, girdėjosi gerai žinomos Marijono Mikutavičiaus dainos žodžiai, sulig kuriais senjorai miklino ir rankas, ir kojas.

„Šiuo metu čia vyksta mankšta. Anksčiau koncertavo keli kolektyvai. Turėjo atvykti ir iliuzionistas Mantas Wizard, bet karantinas visus planus sugriovė“, – atsargiai užvėrusi duris, kad neblaškytų besimankštinančių senjorų dėmesio, direktorė tęsė pasivaikščiojimą.

Rankdarbių magija

Nusileidusios laiptais žemyn Kauno kartų namų darbuotojos mus pakvietė į antro aukšto valgomąją erdvę. Likus kelioms valandoms iki pietų, čia kvepėjo ne sriuba ir daržovių troškiniu, kurį tuo metu jau ruošė virtuvės darbštuolės, o tarp pirštų kaistančiais vilnoniais siūlais. Kol kelios garbaus amžiaus damos ir vienintelis vyrukas Jonas iš jų rišo spalvotas pynes, likusioji auksarankių grupelės dalis palinkusi prie stalo adatomis badė medžiagos skiautes.

Anksčiau koncertavo keli kolektyvai. Turėjo atvykti ir iliuzionistas Mantas Wizard, bet karantinas visus planus sugriovė.

„Iš pynių dėliosime augalus, iš dirbtinės odos karpysime lapelius. Tada viską komponuosime ant audinio, o kai baigsime – paveikslą pakabinsime virš sofutės koridoriuje. Dabar ten kabo menininko darbas, tad jį pakeisime savu“, – kūrybinį procesą koordinuojanti Kauno kartų darbuotoja neabejojo, kad galutinis rezultatas bus stulbinantis.

Prie audeklo dirbantys senoliai tikino, kad toks užsiėmimas – puikus laiko praleidimo būdas, rankų miklinimas ir nervų nuraminimas.

„Geriau užsiimti menu, nei bartis!“ – akis nuo audinio trumpam kilstelėjo viena pano bendraautorių Danutė.

Netrukus sužinojome ir apie kitus jos gabumus. Nors sėdi neįgaliojo vežimėlyje ir nevaldo kojų, senolės rankos greitos kaip paauglės. Danutė atidžiai skaičiuoja karoliukus ir kruopščiai iš jų veria dekoratyvinius medelius.

„Iš namų baigiame išnešti paskutinius karoliukus“, – į ausį sušnabždėjo direktorės pavaduotoja.

Veiklos Kauno kartų namuose yra ir nuolatiniams gyventojams, ir dienos centro lankytojams. (Vilmanto Raupelio nuotr.)

Daugiau darbuotojų

Kiekviename priestato aukšte įrengta po aštuonis kambarius su tualetu ir dušo patalpomis. Kambariai visiškai pritaikyti senolių poreikiams. Vieni skirti silpniau vaikštantiems, slaugomiems seneliams. Dviejuose Kauno kartų namų gyventojų kambariuose įrengti lubiniai keltuvai. Antrame aukšte apgyvendinti garbaus amžiaus žmonės, sergantys demencija.

„Turime šešis vienviečius kambarius. Likusieji yra dviviečiai. Prie kiekvieno kambario yra lentelės su vardais. Galvojame dar apie tam tikrus spalvinius sprendimus, nes demencija sergantiems žmonėms lengviau orientuotis į juos, nei į lenteles“, – S.Stonaitytė skaičiavo, kad naujai įrengtos patalpos skirtos 40 žmonių. Šiuo metu laisvos tik aštuonios vietos.

„Pas mus galima ilgalaikė ir trumpalaikė globa. Pastaroji trunka iki šešių mėnesių, bet labai dažnai jai besibaigiant žmonės prasitęsia“, – pašnekovė džiaugėsi, kad Kauno kartų namai čia apsistojusiems primena tikruosius namus, kuriuose dėl tam tikrų priežasčių jie paprasčiausiai nebegali būti. O ir pati šeima dabar esą kur kas gausesnė nei anksčiau. Tarkim, dar praėjusiais metais senoliais rūpinosi šešios slaugytojos-padėjėjos. Dabar jų dvigubai tiek. Ir nors užsienio modelio, kur vienam darbuotojui tenka du senoliai, Kauno kartų namai nepasivijo, vadovė džiaugėsi, kad su papildomomis rankomis kur kas lengviau nei anksčiau.

Jauku kaip namie

Akimirką likus mudviem dviem, S.Stonaitytė prasitarė, kad įrengdama seneliams skirtą priestatą direktorė I.V.Klimantavičienė paaukojo ne vieną savo asmeninio laiko valandą. Pati ieškojo grindų ir sienų plytelių, medžiagos užuolaidoms, kurios storomis raukšlėmis krenta ant erdvių langų. Rūpinosi baldais ir galvojo, kaip iš masinės gamybos daiktų sukurti unikalius, skirtus būtent šiai vietai.

Tarkim, padėvėtus fotelius ir minkštasuolius iš Panemunės Kauno kartų namų vadovė nusprendė restauruoti – pervilko skirtingų spalvų veliūru, todėl dabar visi baldai primena Antano Smetonos laikų palikimą.

„Senoliai čia valgo, žaidžia. Paskutiniu metu labai populiarios „Uno“, paprastos kortos ir domino. Smagu žiūrėti“, – S. Stonaitytė pasakojo, kad žaidimai įtraukia ir darbuotojus, todėl neretai jie prisėda prie stalo domino partijai.

Senoliai džiaugėsi įstaigos administracija ir bendraminčiais, kurių čia rado ne vieną. (Vilmanto Raupelio nuotr.)

Kiekvieną aukštą puošia gėlių puokštės, paveikslai, pritvirtinti prie specialių konstrukcijų. Ateityje jų čia turėtų būti dar daugiau.

„Jei jau užsiminėme apie tolesnius planus, juose – lauko terasa trečiame aukšte. Ją įrengus atsivertų nuostabus vaizdas. Galėtų sau seneliai sėdėti ir žiūrėti“, – kalbėdama apie svajones, direktorė I.V.Klimantavičienė nepamiršo pasidžiaugti ir tuo, ką turi. Tarkim, pastačius priestatą pagaliau buvo įrengtas ir liftas, ir patalpa, kurioje dabar kur kas lengviau prausti nevaikštančius namų gyventojus. Atsirado daugiau erdvių personalui.

Pasiilgo žmonių

Kauno kartų namai – ne tik laikina ar nuolatinė senolių globa, bet ir dienos centras tiems, kuriuos slegia nieko neveikimas tarp keturių namų sienų. Pavaduotoja pasakojo, kad iki karantino Pagyvenusių žmonių dienos centro veiklos spektras buvo labai platus. Senoliai mokėsi kompiuterinio raštingumo, užsienio kalbų, šoko, dainavo, kūrė rankdarbius, stebino savo meniniais pasirodymais. Ilgą laiką Kauno kartų namų senjorus lankė žolininkas Marius Lasinskas.

„Karantinas mums tikras širdies sopulys. Žiemą sėdėjome uždaryti, o kai ir vėl atvėrėme duris, žmonės jau ne taip aktyviai ir noriai ėjo. Pavyzdžiui, anksčiau sąraše buvo 25 žmonės, dabar jų liko apie septyniolika. Džiaugiamės, jei ateina bent septyni, – anot pašnekovių, vieni per karantininį laikotarpį įprato būti namuose, kiti baimindamiesi užsikrėsti virusu paprasčiausiai ėmė vengti didesnio susibūrimo vietų. – Taip norime, kad veikla atsigautų, vėl atsirastų žmonių. Dalijame ir skrajutes, ir atvirų dieną surengėme.“

Atsivertusi šios savaitės veiklų planą direktorė pasakojo, kad dienos centro lankytojams kasdien numatyta įdomi programa. Antai, savaitę senjorai pradėjo sveikatingumo valandėle, antradienį – dainavo, trečiadienį ruošėsi kelionei į Šilavotą ir Budvyčius, o savaitę žadėjo užbaigti Aleksandro Žarskaus paskaita ir psichologijos valandėle.

„Žinoma, rudens, kaip ir visi, laukiame su nerimu, tačiau esame iš tų, kurie tikisi geriausio. Mes visuomet turime likti optimistais. Todėl labai kviečiame visus namuose nuobodžiaujančius vyresnio amžiaus kauniečius apsilankyti mūsų Pagyvenusių žmonių dienos centre ir įsitraukti į siūlomus užsiėmimus“, – įstaigos vadovė I.V.Klimantavičienė vylėsi, kad netrukus gyvenimas grįš į senąsias vėžes.