M.K. Čiurlionio koncertų centro konkurse triumfavęs R. Palekas: Kaune – ypatinga aura

Daugelyje tarptautinių konkursų aukštus įvertinimus pelniusios „Paleko archstudijos“ įkūrėjas ir vadovas neslepia šįkart su komanda kūriniui skyręs daugiau laiko bei pastangų nei įprastai. To reikalavo išskirtinė objekto svarba. Jų pasiūlytoje architektūrinėje idėjoje dominuoja pagrindinis motyvas – atspindys. Būsimasis koncertų centras kairiajame Nemuno krante, netoli Vytauto Didžiojo tilto Aleksote projektuojamas su stiklo fasadu, iš kelių pusių tarsi skalaujamas upės.

Simboliška, kad vizualizacijose numatytas ir nedidelis uostas, o tuo metu, kai buvo paskelbti konkurso rezultatai, žinia apie pergalę architektą R. Paleką pasiekė jam būnant jūroje.

– Kaip reagavote sužinojęs apie laimėjimą M. K. Čiurlionio koncertų centro architektūriniame konkurse? Rezultatų paskelbimo dieną buriavote Egėjo jūroje. Galbūt šis pomėgis atsispindėjo ir Jūsų pateiktoje M. K. Čiurlionio koncertų centro architektūrinėje idėjoje?

– Tokiais momentais neišvengiamai užplūsta malonios emocijos. Tai ne pirmas mūsų laimėtas konkursas, bet šis – iš tikrųjų ypatingas. Žinant jo svorį, reikšmę ir dalyvių kiekį bei pajėgumą, tikrai reagavau labai emocingai. Ypač džiaugiuosi savo jaunaisiais bendradarbiais – žmonėmis, kurie per vasarą įdėjo daug darbo ir tai tapo pirmuoju jų laimėjimu.

Dar vasarą mane kvietė į šio konkurso žiuri komisiją ir buvau beveik sutikęs, bet kalendoriuje pamačiau, kad kaip tik ta savaitė suplanuota buriavimui su kolegomis architektais. Tai jau 17 metų besitęsianti kasmetinė tradicija. Viskas buvo suderinta, nupirkti bilietai, todėl teko atsisakyti dalyvauti vertinimo komisijoje. Vėliau susiklostė taip, kad kartu su komanda tapome konkurso dalyviais.

Man nekyla jokių abejonių, kad Kaunas turi savo dvasią, savitą atmosferą ir ypatingą aurą.

Marinistinė tematika mūsų projekte tiesiogiai su pomėgiu buriuoti nesusijusi, tačiau perkeltine prasme veikiausiai yra kažkokių sąsajų. Jei tokiam kultūros centrui lemta būti Nemuno krantinėje, pamanėme, kodėl gi nepaieškoti santykio su vandeniu. Taip natūraliai ir nusipiešė nedidelis uostas, tarsi jaukus priedas visam Aleksotui.

Galvojant apie „čiurlioniškumo“ diskursą, kuris konkurso užsakovams labai svarbus, nesinorėjo tiesmukų interpretacijų, todėl pasirinkome atspindžio metaforą. Atspindys vandenyje šiuo atveju iš tikrųjų yra labai svarbi, integrali mūsų pasiūlytos architektūrinės idėjos dalis.

– Konkurso organizatorių ir vertinimo komisijos pirmininką Malcolmą Readingą sužavėjo pastato išmanumas, elegantiškumas ir susitapatinimas su aplinka, esą statinys tarsi yra, bet tuo pačiu jo ir nėra. Ką manote apie tokias vertintojų įžvalgas?

– Visada įdomu girdėti konstruktyvią architektūrinę kritiką ir malonu sulaukti teigiamų įvertinimų. Galbūt patys kurdami mąstėme vienaip, o vertintojai įžvelgia dar kažką naujo.

Mums pasirodė, kad šitoje vietoje pastato tūris neturėtų būti itin didelis. Todėl siekėme kompaktiškumo, o tai nulemia ir kitus teigiamus aspektus, kurie aktualūs šiandien – energetinį efektyvumą, mažesnius eksploatacinius kaštus ir panašiai. Kita vertus, ir urbanistine, kompozicine prasme šalia Aleksoto namelių buvo labai svarbu „neišsipūsti“ į pernelyg didelę masę.

Atlikome nedidelį tyrimą ir pateikėme schemą, kuri parodė, kad naujasis pastatas savo gabaritais būtų panašus į kitus žymius Kauno kultūrinius objektus – Muzikinį teatrą, Karo muziejų arba keturių gatvelių ribojamą Senamiesčio kvartalą. Kitaip tariant, pastatas atitiktų kaunietišką urbanistinį audinį.

O tą skaidrumo įspūdį galbūt kuria mūsų pasirinkta fasado medžiaga – pasiūlėme derinti skaidrų ir „pieniškąjį“ stiklą. Ten, kur lankytojui reikia pamatyti gražias panoramas, būtų naudojamas skaidrus, o ten, kur reikia tik jausti aplinką, matyti šviesą-tamsą ar siluetus, pasiteisintų matinis stiklas.

– Kiek laiko ir žmogiškųjų išteklių pareikalavo šios architektūrinės idėjos parengimas konkursui?

– Šią vasarą taip susiklostė, kad kai kurių suplanuotų darbų pradžia nusikėlė, tad visą liepą ir rugpjūtį jėgas skyrėme būtent šitam konkursui. Taigi žmogiškųjų resursų prasme, šiam darbui buvo skirta daug energijos. Tačiau dirbome su malonumu. Viešėjome Kaune, gyvai įvertinome situaciją, išdiskutavome, po to dar kartą aplankėme Nacionalinį M. K. Čiurlionio dailės muziejų. Paprastai konkursams neskiriame tiek laiko, kiek tai darėme šįkart. Tiesiog užduotis ir jos reikšmė savaime reikalavo visapusiško atsidavimo tokiam darbui.

– Ar nuo pat pradžių tikėjote, kad šis darbas gali būti geriausias?

– Išties nejaučiame nepilnavertiškumo komplekso. Mūsų ankstesni darbai jau ne kartą buvo pastebėti, tad visada tikiesi, bet tuo pačiu ir blaiviai vertini situaciją. O ji yra tokia, kad šiame konkurse dalyvavo tikrai daug labai profesionalių kolektyvų iš viso pasaulio. Be to, vertinimo komisijos pirmininkas ir didesnė dalis narių buvo užsieniečiai, todėl sunku nusakyti jų architektūrinius prioritetus bei vertybes. Konkursas visada yra tam tikra loterija ir šiuo atveju tas faktorius irgi veikė. Kad ir kokį darbą parengtum, negali būti niekuo užtikrintas, bet vis pagalvodavau, kad itin džiaugčiausi patekęs į geriausiųjų trejetuką.

– Esate kilęs iš Šilalės rajono, Kvėdarnos, mokyklą baigėte Tauragėje, o paskutinius 36 metus gyvenate Vilniuje. Kiek Jums artimas Kaunas?

– Pirmiausia Kauną prisimenu iš vaikystės. Antroje klasėje, per rudens atostogas, tėvai nusprendė, kad esu pakankamai didelis ir leido autobusu iš Tauragės vienam atvykti į Kauną. Pasitiko tuomet čia gyvenusi teta. Visą savaitę buvau globojamas, visur vedžiojamas, kultūrinamas. Buvau gal aštuonerių, bet tas įvykis man labai įstrigo. Grįžau namo labai pakylėtas. Nedaug detalių jau beatsimenu, nes tai buvo labai seniai, bet tas jausmas išliko iki šių dienų. Tai buvo tikras miestas, kažkas labai tikro...

Nuo pat jaunystės iki šiol, vykstant maršrutu Vilnius-Žemaitija ir atgal, mano kelias driekiasi būtent pro Kauną. Nors aš ir visa mano šeima esame vilniečiai, bet ryšys su Kaunu irgi išlieka. Nežinau, ar galima turėti kažkokią vieną nuomonę apie miestą, nes tai yra labai kompleksiškas ir gyvas organizmas. Tačiau man nekyla jokių abejonių, kad Kaunas turi savo dvasią, savitą atmosferą ir ypatingą aurą.

Jausčiau didelę atsakomybę prieš šį miestą, jei vis tik atsitiktų taip, kad derybų metu mus pasirinktų toliau tęsti M. K. Čiurliono koncertų centro projektavimą.

– Esate eilės prestižinių architektūrinių konkursų laureatas ne tik nacionaliniu, bet ir tarptautiniu mastu. Kokią vietą tarp visų savo ligšiolinių laimėjimų skirtumėte šiai pergalei M. K. Čiurlionio koncertų centro architektūriniame konkurse?

– Manau, šį mūsų studijos pasiekimą nedvejodamas galiu statyti į pirmą vietą. Esame laimėję ir Lietuvoje, ir tarptautinių konkursų. Vis tik manau, jie nebuvo tokio kalibro ir tokios reikšmės. Nemažai pastatyta ir Vilniuje. Pavyzdžiui, naujoji Vilniaus universiteto biblioteka – labai svarbus objektas, bet jis yra miesto pakraštyje. O čia, Kaune – vis dėlto tokia išskirtinė kultūrinė tema, vieta, reikšmė miestovaizdžiui... Tai neabejotinai suteikia šiam projektui ypatingos svarbos.