Ypatinga vieta
Įkurtos 1937-aisiais, Petrašiūnų kapinės tapo daugelio žinomų kauniečių ir Lietuvai nusipelniusių žmonių, vienaip ar kitaip susijusių su Kaunu, amžinojo poilsio vieta. Ne veltui kapavietes lankančių žmonių lūpose kartkartėmis suskamba žodžiai – miręs Kaunas. Būtent taip pavadinta ir naujausia kino juosta, kurioje gidas, „Kauno detalių“ sumanytojas Laimonas Užomeckis pasakoja apie vienas iš didžiausių ir svarbiausių šalies kapinių.
„Kauno Petrašiūnų kapinės – unikali vieta, kur susitinka šiandiena ir istorinė atmintis. Kapinės nėra senos, tad kai kuriuos čia palaidotus žmones kauniečiai dar prisimena. Apie juos iš lūpų į lūpas sklinda pasakojimai. Vieni dar gyvi ir ryškūs, kiti – jau blėstantys, apipinti paslaptingomis legendomis ir mitais“, – pasivaikščiojimą po maždaug 9 ha teritoriją, kurioje yra apie 160 kultūros paminklų, pradėjo gidas.
Kauno Petrašiūnų kapinės suskirstytos į dvi dalis: panteoną ir jo prieigas. Šiose palaidoti Lietuvai nusipelnę žmonės: Vasario 16-osios Akto signatarai ir kiti svarbūs Nepriklausomybės veikėjai, kuriems sovietinio režimo laikais panteone neatsirado vietos. Vieni tokių – Mykolas Sleževičiaus ir jo brolis Kazys. Jų antkapis juoduoja iš tolo, o užrašas ant akmens liudija, kad čia palaidotas ne Lietuvos ministras pirmininkas, kuriuo net tris kartus buvo M. Sleževičiaus, o advokatas. Netoliese – Lazdynų Pelėdos, laisvės kovose kritusio Tito Masiulio kapai.
Įgarsintos istorijos
Kiekvienas kapas – atskira istorija, įgarsinta gido Laimono arba kitų žmonių lūpomis.
Antai, istorikas Alfonsas Eidintas priminė M. Sleževičiaus nuopelnus kovoje už šalies Nepriklausomybę ir generolo Stasio Raštikio šeimos dramą. Mikalojaus Konstantino Čiurlionio provaikaitis Džiugas Palukaitis pasakojo apie Petrašiūnų kapinėse palaidotą Sofiją Kymantaitę-Čiurlionienę ir savo mamą Dalią Oną Palukaitienę, kurios kurtos skulptūros papuošė ne vieną kapavietę. Etnologė, tautosakininkė Elena Bradūnaitė-Aglinskienė dalijosi prisiminimais apie vieną žymiausių pasaulio archeologių, baltų ir indoeuropiečių kultūros tyrinėtojų Mariją Birutę Alseikaitę-Gimbutienę. Eidama 73 metus, 1994 m. vasarį, ji mirė Los Andžele. Gegužę į Lietuvą buvo atgabenta urna su jos palaikais, o amžinojo poilsio vietą paženklino Vlado Vildžiūno darbas „Motina deivė“.
„O, kad pasaulyje būtų kuo daugiau tokių marijų gimbutienių!“ – iš ekrano į žiūrovus prabilo buvusi šviesuolės studentė E. Bradūnaitė-Aglinskienė.
Moteriškų formų skulptūrėlėse, kurias kai kurie mokslininkai laikė priešistorine pornografija, archeologė M. Gimbutienė matė Didžiosios Deivės garbinimo apraiškų, o kino juostoje įsiamžinusi jos studentė, žvelgdama į savo dėstytoją, – užsispyrusią, ambicingą, labai sunkiai ir daug dirbančią, savo tikslų turinčią ir jų siekiančią moterį.
Įtraukiantys pasakotojai
Muziejininkė Rasa Jonė Ruibienė atskleidė net kelias istorijas. Viena ryškiausių – Liudo Truikio ir Marijonos Rakauskaitės.
Scenografo ir operos primadonos meilė užgimė pirmojo susitikimo metu ir truko keturias dešimtis metų. Iki paskutinio Marijonos atodūsio. Menininkų ryšys, apie kurį sklinda legendos, ženklais atsispindi ir ant jų antkapio.
„L. Truikiui sunkiai sekėsi kurti scenografiją operai „Don Karlas“. Ilgėdamasis Marijonos, vieną naktį jis ją susapnavo, o pabudęs ryte ant grindų pamatė saulės spindulių pro langą nupieštą kryžių. Jį L. Truikys panaudojo operoje „Don Karlas“, – sujungęs visas scenas, kryžius po kurio laiko papuošė ir poros kapavietę. Tiesa, Marijona į Petrašiūnus buvo perlaidota po ilgų menininkų įkalbinėjimų. Buvę neišskiriami žemėje, daugumos įsitikinimu, drauge jie turėjo likti ir po mirties.
Dar viena asmenybė, kurią savo teatrališkais pasakojimais priminė muziejininkė R. J. Ruibienė, – Juozas Zikaras. Jo amžinojo poilsio vietą žymi paties skulptoriaus vienai medikei kurtas darbas „Sielvartas“. Kūrėjo dukra neabejojo, kad skulptūra ne tik atspindės jos būseną, bet ir puikiai įsilies į kapinių kraštovaizdį.
„J. Zikaras, visų pirma, ypatingas kaip skulptorius. Jis sukūrė „Laisvę“, paminklo žuvusiems už Lietuvos laisvę reljefą „Prie kapo“. Antra, jis buvo svarbus kaip dėstytojas. Ir trečia – kaip tėvas, žmogus. Savo vaikams jis nuolat diegė, kas yra tikrasis žmogiškumas, meilė Tėvynei ir tikrosios šaknys“, – pradėjusi nuo J. Zikaro vaikystės, kuri buvo pažymėta brolių netektimi, muziejininkė pasakojimą baigė kūrėjo mirtimi. Nenorėdamas būti ištremtas, jis išgėrė nuodų.
Išnykusios tradicijos
Petrašiūnų kapinės nėra labai senos, čia ilsisi skirtingų laikmečių žmonės. Laikotarpiu nuo jų gimimo iki mirties Lietuvoje keitėsi daug kas: ir politinės santvarkos, ir laidotuvių tradicijos, ir paminklai. Jų vaikščiojant po didžiausias Kauno kapines galima rasti pačių įvairiausių.
„Pagrindinis sovietmečiu suformuotas panteonas, žymių sovietinių veikėjų laidojimo vieta, buvo Antakalnis. Antra vieta – Petrašiūnai. Jei lygintume Kauną ir Vilnių, sostinės kapinės buvo skirtos nomenklatūros ir partiniams veikėjams, o Kauno kapinėse dominavo meno, mokslo žmonės“, – filosofė ir vertėja Nerija Putinaitė pastebėjo, kad jų atminimui buvo statomi kur kas didesni antkapiai nei Vilniuje. Savaime suprantama, jie ir kainuodavo daugiau. Taip, anot N. Putinaitės, Kauno vykdomasis komitetas tarsi konkuravo su sostine. Žymių veikėjų antkapiams buvo skiriama apie 3 tūkst. rublių, t. y. maždaug 30 darbininko atlyginimų. Vis dėlto dažnai ši suma buvo gerokai viršijama. Antkapiai buvo gaminami pagal individualius užsakymus, jiems buvo naudojamos brangios medžiagos. Viena įdomesnių istorijų, kurias prisiminė N. Putinaitė, susijusi su Antanu Žmuidzinavičiumi. Jo antkapio projekto sąmata siekė maždaug 17 tūkst. rublių. Galiausiai buvo sumažinta iki 10 tūkst. rublių. Gidas Laimonas pastebėjo, kad sovietmetis keitė ne tik antkapių dydį, bet ir laidojimo tradicijas.
„Labai viliuosi, kad kur nors tos senosios tradicijos dar gyvos“, – L. Užomeckis kelias jų priminė žiūrovams.
Šiaurės Lietuvoje laukdavo, kol alus subręs. Tik tada laidodavo velionį.
Mirus ūkio šeimininkui, šią žinią sužinodavo gyvūnai tvartuose ir bitės aviliuose. Šie pabeldus būdavo uždengiami drobe, kad miręs šeimininkas spiečiaus su savimi neišsivestų. Atsisveikinimo ceremonijos, į kurį susirinkdavo visa bendruomenė, trukdavo tris dienas. Po laidotuvių būdavo privalomi gedulingi pietūs.
„Šiaurės Lietuvoje laukdavo, kol alus subręs. Tik tada laidodavo velionį. Kitur į karstus dėdavo įvairių rakandų, kurie lydėjo žmogų per visą gyvenimą“, – su daiktais, anot L. Užomeckio, mirusiuosius iki šiol išlydi romai. Į karstus jie deda telefonus, kompiuterius, gėrimų.
Nuotraukos iš dėžutės
Sovietmečiu būta bandymų išstumti giesmes, vis dėlto dūdų orkestrams to nepavyko padaryti. Šarvojimo ir laidotuvių nuotraukų nebeliko jau Nepriklausomybės laikais.
„Viena iš daugybės mano kolekcionavimo temų – vadinamieji lavonėliai. Tai tarpukario, carinės Lietuvos, šiek tiek ir sovietinio laikotarpio laidotuvių nuotraukos. Visuomenėje jos nemėgstamos, slepiamos. Paprastai, mirus močiutei ar dar kam, deginamos. Man jų gaila, nes nuotraukos gana egzotiškos. Tarpukariu ar caro laikais žmonės dažnai nedarė daug nuotraukų, nes jos buvo brangios. Gimus ar susituokus buvo aišku, kad žmonės gyvens X metų, o mirus fotografija buvo paskutinis būdas pasilikti atsiminimą. Tas nuotraukas žmonės padaugindavo, išdalydavo kaimynams ir giminėms“, – istorikas, kolekcininkas Jonas Palys priešais filmavimo komandos kameras ėmė sklaidyti savo lobyną.
Antai, vienoje nuotraukoje antros laidos žiguliukas ir iš jo kyšantis karstas. Kitoje – artimųjų mėginimai pro pirmo aukšto langą iškelti velionį.
„Turiu nuotrauką su užlenktomis mirusiojo kojomis, kad tilptų į karstą. Turiu išguldytos šeimos nuotrauką. Neaišku, žuvo, apsinuodijo smalkėmis ar kokio grybo užvalgė. Yra nemažai nusišovusi žmonių nuotraukų, nes uždengtos galvos. Skaudžiausios nuotraukos, kuriose – vaikai“, – J. Palys užvertė medinę dėžutę, kurią įprastai slepia nuo visų, o atidaro tik tada, kai randa naują, kolekcijos vertą nuotrauką.
Panteono alėjos
Įspūdingiausia Petrašiūnų kapinių vieta – panteonas. Čia driekiasi alėjos, o garsenybės jose ilsisi pagal profesijas: aktoriai, teatro ir kino grandai, universitetų rektoriai, mokslininkai, dramaturgai, skulptoriai, sportininkai, treneriai, funkcionieriai
„Čia palaidotas Vytautas Bimba. Jis treniravo Kauno „Žalgirį“, buvo Lietuvos rinktinės treneris. Štai šioje vietoje ilsisi krepšininkas Tauras Stumbrys“, – L. Užomeckis priminė tragišką šio sportininko mirtį.
2004-aisiais, Kaune, per LKL rungtynes, įpusėjus antrajam kėliniui, 34-erių sportininkas pasijuto blogai. Atvykusiems medikams T. Stumbrio išgelbėti nepavyko. Simboliška, kad kitas, vos per kelis žingsnius esantis žemės kauburėlis, prie kurio stabtelėjo gidas, priglaudė krepšinio trenerį Kęstutį Obelevičių, ant kurio rankų, galima sakyti, ir mirė T. Stumbrys. Panteone ilsisi tragiškai žuvęs vienas iš trijų garsiausių šalies boksininkų Ričardas Tamulis. Aukso raidės ant netoliese esančio paminklo liudija, kad čia palaidotas ir jo mokytojas – bokso legenda Algirdas Šocikas.
„Šis antkapis – vienas įdomesnių. Esu matęs ir tiltų, ir sklandytuvų, bet futbolo aikštelės – niekada“, – L. Užomeckis akis nuleido žvelgdamas į buvusio Lietuvos futbolininko ir trenerio Henriko Markevičiaus kapą, o štai aukščiausioje panteono vietoje, ant kalnelio, jas kilstelėjo aukštyn.
Keli metrai virš praeivių galvų čia ilsisi į Dychtau viršūnę Kaukaze kopusių Lietuvos alpinizmo pradininkų Gedimino Akstino ir Vytauto Vosyliaus kirtikliai. Kiek tolėliau – dar vienas paminklas visiems žuvusiems kalnuose. Pasivaikščiojimą po kapines L. Užomeckis baigė ties stilizuota Kęstučio Navako vyno taure arba stalu – kaip kam atrodo. Sustoti prie jos gidas ragino ir kino juostos žiūrovus.
„Ateityje lankant kapą, manau, čia galima išgerti vyno...“ – istorijų pasakotojas neabejojo, kad poetas tam tikrai neprieštarautų.
Tęstinis ciklas
„Miręs Kaunas. Petrašiūnų kapinių istorijos“ – trečioji ciklo apie šalies kapines dalis. Pirmiausia dienos šviesą išvydo dokumentinė juosta „Miręs Vilnius. Rasų kapinių istorijos“, kiek vėliau – „Miręs Vilnius. Bernardinų kapinių istorijos“.
„Vos tik pabaigėme filmuoti Rasas, pagalvojome, kad kitos kapinės turėtų būti Petrašiūnai. Renkantis buvo svarbu ne tik vietos grožis, architektūra, bet ir epocha, kuri slepiasi“, – dokumentinės kino juostos scenarijaus autorė Agnė Verksnytė-Paulauskienė džiaugėsi L. Užomeckiu ir kitais pasakotojais, minėtai epochai suteikusiems dar daugiau spalvų. – Kadangi šios kapinės nėra labai senos, galėjome nufimuoti žmones, menančius herojus, apie kuriuos kalba. Tai labai žavu.“
Kūrybiniai darbai prasidėjo praėjusiais metais, per Vėlines. Pagreitį filmavimas įgavo pavasarį. Įpusėjus spaliui, kompanijos „Media 3“ ir LRT dokumentinė kino juosta pristatyta „Romuvoje“, o jau šį savaitgalį, lapkričio 1–2 d., 13 val. debiutuos LRT. Vėliau abi serijas bus galima pamatyti Mediatekoje. Dokumentinės kino juostos scenarijaus autorė – A. Verksnytė-Paulauskienė, režisierius – Andrius Lygnugaris, prodiuseris – Edmundas Jakilaitis, LRT prodiuserė – Lolita Bytautė.
„Ar verta pamatyti? Tikrai taip, – scenarijaus autorė patikino, kad juosta tinkama ir jautresnių nervų žiūrovams. – Žinote, filmai apie kapines gali būti ir linksmi. Kaip sakė ankstesnės kino juostos pasakotoja Vida Girininkienė, į kapines mes einame ne verkti dėl žmonių, kurie mirė prieš 100 metų. Mes ten einame pasidžiaugti jų darbais ir padėkoti už tai, kad buvo.“
Naujausi komentarai