Kunigas: padaryk, ką gali, o ko negali pakeisti – susitaikyk

– Atrodo, kad mūsų pagrindiniai rūpesčiai advento metu yra labai materialūs – nupirkti dovanėles, papuošti eglutę.

– Aš manau, kad žmonės teisingai daro, galvodami apie dovanas – ir šeimai, ir bendradarbiams. Dovanojimas yra vienas iš advento ir Kalėdų pagrindų. Savęs dovanojimas, savęs peržengimas, galvojimas apie kitą. Būtų idealu, jei tai būtų ne tik materialios dovanos, nors jos ir yra meilės, dvasinio dalyko išraiška. Šiais laikais, nors yra vargšų, tačiau dauguma visko turime. Mums labiausiai reikia dėmesio, laiko pokalbiui, išklausymui, kad galėtume pasišnekėti vieni su kitais, nereikėtų eiti pas psichologą, mokėti už tai pinigų.

Per adventą mes niekur nepabėgame nuo savo pareigų. Visi tradiciniai ir naujai ateinantys dalykai, kuriais mes tuo metu rūpinamės – eglutė, vainikas, eilėraščiai, muzika, pakylėjimas, tiek religiniai, bažnytiniai reikalai, tiek įkultūrinta tikėjimo praktika, yra gerai. Svarbu, kad tai padėtų ramintis, nepervargti. Nėra baisiau ar liūdniau, kai ruošdamasis šventėms žmogus pervargsta, persitempia, susipyksta su artimaisiais, perdėtai viskuo rūpindamasis, norėdamas viską kontroliuoti, siekdamas, kad viskas būtų idealu. Arba, kas mažiau pasiturintis, būna, kenčia dėl to, pavydi, pyksta, kad negali turėti tiek, kiek kiti. Nesuvokdamas, kad didžiausia dovana yra dėmesys, laikas, pabuvimas su kitais, vienišų, pamirštų, nuskriaustų, žemesnio sluoksnio asmenų, net tų, su kuriais esame susipykę, lankymas. Advento centre – ilgesys, aistra, geismas, troškimas. Šias mintis neseniai skaičiau vieno Amerikos vienuolio apmąstymuose: adventui būdinga aistra, geismas kažko šventiško, kitokio nei paprastai, kažko, kuriančio laimę man ir artimui. Žinoma, tai, kad mes adventą paverčiame beveik Kalėdomis, yra trūkumas. Juk, atėjus tikrajai šventei, mums jau ir eglutė tampa nebeįdomi – ją nupuošiame iš karto po Naujųjų. O protėviai ją laikydavo iki Grabnyčių (švenčiama vasario 2 d. – red. past.) ar bent jau iki Trijų karalių.

Tai, kad norime švęsti dar neprasidėjus Kalėdoms, nėra taip ir blogai: tai liudija, kad žmogus – ne vien mašina, vergas ar darboholikas. Maži dalykai, ritualai, tokie kaip baltos staltiesės užtiesimas, jie svarbūs dėl to paties dvasinio nusiraminimo, susitaikymo su savimi, žmonėmis ir Dievu.

Galvojimas apie kitą, važiavimas, pirkimas, darymas, maisto ruošimas – be to žmogus netaps šventine būtybe, bendraujančia, besidalijančia. Kitaip jis stovės vietoje, galvos vien apie save.

Tačiau grįžtu prie to, kad reikia vengti kraštutinumų. Mes norime laimės kasdien. Norime valgyti pyragą kasdien, ko nedarė mūsų protėviai, norime išgerti alaus bokalą ar vyno taurę kasdien. Matome, prie ko priveda noras švęsti kasdien, neįdedant į tai darbo ir kančios. Kraštutiniais atvejais – prie degradavimo, asocialumo. Tai sargdina žmogų ir visuomenę. Jei kasdien norime, kad šalia būtų triukšminga linksma muzika, tai kuo kasdienybė skiriasi nuo šventės? O skirtumas turi būti.

– Kas asmeniškai jums būtų didžiausia dovana Kalėdų proga?

– Negalvojau apie tai. Svajonė, kad per Kalėdas šalia būtų tėvai, brolis su savo šeima, kiti mylimi žmonės. Tačiau dažniausiai kunigas per Kalėdas aukoja Mišias, turi kažkur dalyvauti. Aš pats Kūčių rytą važiavau pas mūsų dekanato dekaną, perpiet – kadangi šeštadienis – ketvirtinių, metinių mišios, o vakare jau lauks Bernelių Mišios. Reikėtų turėti lėktuvą, kad tą dieną galėčiau atsivežti iš Alytaus tėvus. Didžiausias noras tą dieną būtų, kad tai manęs neišbalansuotų, neskaldytų. Kad priimčiau natūraliai ir dėkingai tai, kad tėvai dar gyvi. Kad be įtampos padalyčiau save tarp šeimos ir tarnybos, tarp artimųjų ir tolimesniųjų, tarp dešimčių, kurie į tave kabinasi, viliasi ir yra dar vienišesni, tik gal nemoka su tuo susitaikyti – aš esu pašventintas vienatvei, aš pats ją pasirinkau. Tačiau daugelis su vienatve nesusitaiko. Norėčiau, kad ir aš pats, ir kiti suvoktume: padaryk, ką gali, o ko negali pakeisti – susitaikyk. Kad išsaugotume vidinę ramybę, susitaikymą su savimi pačiu, su kitais ir su Dievu.