Kunigas: padaryk, ką gali, o ko negali pakeisti – susitaikyk

Kairuoliškų pažiūrų socialiniu kritiku vadinamas S.Kandratavičius aptarnauja dvi parapijas – Vandžiogalos ir Labūnavos. Nors Vandžiogalos parapija – didesnė, klebonas dažniau reziduoja Labūnavoje, mat čia įsikūrusi klebonija. O prie Vandžiogalos bažnyčios esantis klebonijos pastatas – seniai nebenaudojamas, avarinės būklės. Iš anksto susitarę su klebonu susitikti prie Vandžiogalos Švč.Trejybės bažnyčios, sutartu laiku sulaukiame jo skambučio: atsiprašo vėluosiąs – į apleistą vietinės klebonijos pastatą laužėsi chuliganai. Pasivaikščioję po Vandžiogalos bažnyčią supančias senąsias kapines su dominuojančiais lenkiškais užrašais antkapiuose, siekiančiuose ir XIX a., vėliau nei sutarta, sulaukiame ir kunigo, ir zakristijono. "Aš neturiu bažnyčios rakto, – tarsi teisinasi kunigas. – Gal taip ir geriau: mūsų zakristijonas Ričardas Jankauskas vietinis, vandžiogališkis, jis visada čia, o aš – kartais Labūnavoje, kartais – mieste."

"Reikia kreiptis į policiją – negalima taip palikti. Paskui chuliganai visai suįžūlės", – pranešti policijai apie įsilaužimą į apleistą klebonijos pastatą S.Kandratavičių ragina R.Jankauskas. Tačiau pats čia pat gūžteli pečiais suabejodamas, ar policija kuo padės: viešąja tvarka ir vietos žmonių saugumu turi rūpintis už keliolikos kilometrų įsikūrusių Lapių policininkai.

Užsukame į bažnyčią. Ši 1830 m. iškilusi medinė šventovė nėra paveldo objektas, tačiau joje daug kultūros vertybių. Šildymo sistemos neturinčioje bažnyčioje šalta. "Taip Mišias atlaikėme, kad net prakaitas išmušė", – seną vietos kunigo naudotą posakį prisimena R.Jankauskas, Lietuvos lenkų sąjungos Vandžiogalos skyriaus pirmininkas. Pokalbio su kunigu užsukame į Vandžiogalos laisvalaikio salę. Mažyčiame laisvalaikio organizatorės Gražinos Mickūnienės kabinete kalbamės prie puodelio arbatos jos augintų mėtų.

"Anksčiau kritikuodavau, kad klebonas – per didelis materialistas. Dabar matau, kaip aš jaunystėje klydau, kaip poetas skraidžiau padebesiais", – prisipažįsta kunigas. Mūsų pokalbis sukasi nuo bažnyčios turto saugojimo link advento, Kalėdų, vidinio susitaikymo.

Dovanojimas yra vienas iš advento ir Kalėdų pagrindų. Savęs dovanojimas, savęs peržengimas, galvojimas apie kitą. Būtų idealu, jei tai būtų ne tik materialios dovanos, nors jos ir yra meilės, dvasinio dalyko išraiška.

– Pokalbį norėjosi pradėti nuo advento, tačiau pradedame nuo kitos aktualijos – bažnyčios turto, senosios klebonijos niokojimo. Taigi, sprendžiate dilemą: kreiptis į policiją ar ne?

– Vis dėlto reikėtų tokį elgesį užkardyti, bet negi tu įrodysi? Niekas nematė, kas ten laužėsi. Nors kai kurie bendruomenės nariai sako, kad žino ar bent nujaučia. Dalis bendruomenės norėtų reaguoti griežčiau. Seniūnas sako – gal reikėtų bandyti gražiuoju tartis. Su bažnyčiai priklausančiais pastatais bėda – juos visus reikia kapitališkai remontuoti, o lėšų nėra – neturime jų net kiauram bažnyčios stogui remontuoti. O tie apleisti pastatai, kurių turime tris ar keturis, – visiškai supuvę. Esame sutaupę keltą tūkstančių eurų, bet tokios sumos remontams neužtektų – nėra ką ir pradėti. Tiesa, savivaldybė padeda: jos lėšomis pernai įrengta priešgaisrinė signalizacija mūsų ir Babtų medinėse bažnyčiose, pas mus pakeista elektros instaliacija. Tai svarbu saugant bažnyčią nuo gaisro. Mes, kaimo bendruomenės, deja, nesame turtingos – savais pinigėliais labai mažai ką galime padaryti.

Po klebonavimo Paberžėje aš taip norėjau antraeilių vikaro pareigų Kaune, kurias kažkada ėjau. Rašyti knygas, versti, vien kunigauti, būti tik dvasininku – kad man nerūpėtų pastatai, pinigai, administravimas. Kad čia ateitų koks praktiškas klebonas, kaip buvo prieškariu, prie A.Smetonos, kai vienoje parapijoje dirbo du ar trys kunigai. Vienas, klebonas, vesdavo ūkį, rūpinosi administravimu, kitas, vikaras – darbui su žmonėmis, tikras dvasininkas. Anksčiau kritikuodavau, kad klebonas – per didelis materialistas. Tačiau dabar įgijęs patirties, po aštuonerių klebonavimo metų Paberžėje ir trejų čia, matau, kaip aš jaunystėje klydau, kaip poetas skraidžiau padebesiais. Kai užgriūva rūpesčiai dėl kiauro stogo, dėl yrančio ar niokojamo bažnyčios turto, natūraliai tampi žemiškesnis. Tai kartais net užgožia kūrybą, dvasią, knygas, norą būti pakylėtam nuo žemės.

– Gal galėtumėte palyginti: ar tikintieji, apskritai žmonės skirtingose parapijose labai skiriasi?

– Kažkiek skiriasi kaimo ir miesto žmonės, tačiau apskritai – žmogus visur yra žmogus. Ir bendruomenės panašios, ir žmonės. Tai yra atspindys ir tavo paties elgesio, bendravimo. Juk kaip šauksi, taip atsilieps. Iš esmės žmonės visur vienodi: su savais pranašumais ir trūkumais.

Paberžėje gal daugiau nepritekliaus, ten didesnė glūduma. Nors ir Vandžiogaloje nėra pertekliaus. Tai atokiausias Kauno rajono miestelis.

– Nemažai kunigavote vadinamojoje Lietuvos provincijoje. Jūsų akimis, Lietuvos kaimas – prasigėręs, nužmogėjęs?

– Kaimų bendruomenėse dirbu pastarąjį dešimtmetį. Aš net pakeičiu maldų eilutę, kur sakoma: Dieve, laimink mūsų miestus ir kaimus. Aš sakau: laimink mūsų miestelį ir kaimus, Vandžiogalą ir kaimus. Labai sielojausi, mes visi labai išgyvenome Saviečių tragediją. Tas kaimas priklauso Vandžiogalos parapijai. Klausi savęs, gal per mažai lankai, per mažai dėmesio skiri. Tiesiog nespėji visur.