Kunigas G. Pūras: pasiruošimas šventėms – pats mieliausias

"Ruošdamiesi šventėms žmonės tiek širdies, rūpesčio įdeda. Tvarkomi namai, viskas gražinama, puošiama. Tačiau ir vidumi žmogus turėtų truputį apsivalyti", – primena Domeikavos ir Lapių parapijų klebonas kunigas Gintaras Pūras.

Į Pakaunę šis kunigas prieš pusantrų metų perkeltas dirbti iš Kėdainių. "Manęs kartais klausia, kur tavo širdis? Gal Kėdainiuose, juk ten šešiolika metų dirbęs? Kur esu paskirtas dirbti, ten ir mano širdis", – sako G.Pūras. Jam klebonaujant dviejose visai šalia Kauno įsikūrusiose parapijose, į vietos bažnyčias krikštyti savo vaikų pradėjo sugrįžti vietos gyventojai, kunigas tapo dažnesnis svečias mokyklose, seniūnijose.

– Per pusantrų metų turbūt jau spėjote pažinti pakaunės gyventojus. Galėtumėte juos palyginti su Kėdainių krašto žmonėmis?

– Kėdainių Šv.Juozapo parapijoje mes keli kunigai dirbome, aptarnavome ir Paberžės, Surviliškio, Apytalaukio parapijas. Žmonės visur panašūs. Kaip Kauno rajone Vandžiogaloje, taip ir Dotnuvoje, Kėdainiuose yra lenkiškai kalbančių vietos gyventojų. Anksčiau gal labiau tas tautiškumas jautėsi. Jei būdavo aukojamos šv. Mišios, pavyzdžiui, už giminės mirusiuosius, sulaukdavome prašymų, kad kunigas išklausytų išpažintis ir lenkiškai. Tai aktualu vyresnio amžiaus žmonėms, nes vidutinio amžiaus ir jaunesni puikiai kalba lietuviškai.

Ir ten, ir ten žmonės panašiai religingi. Kėdainių Šv.Juozapo bažnyčia, kur man anksčiau teko dirbti, buvo perpus mažesnė nei Domeikavos. Ji sekmadieniais būdavo apypilnė, tačiau apypilnė ir didžiulė Domeikavos bažnyčia. Džiaugiuosi dėl to. O Lapėse bažnyčia labai nedidelė, ir ji sekmadieniais pilna. Jei ten bažnyčia būtų katedros dydžio, žinoma, kitaip atrodytų.

Kalbant apie žmonių skaičių bažnyčiose, jis tiesiogiai susijęs su gyventojų skaičiumi. Žinome, kad daugelyje Lietuvos regionų gyventojų mažėja. Džiugu, kad Kauno rajone jų daugėja, kaip ir mūsų, Domeikavos, parapijoje. Krikštiju dažniau nei laidoju, sekmadieniais daug žmonių eina išpažinties. Tai džiugina. O jei žmonės eina išpažinties, priima sakramentus, vadinasi, mes, kunigai, dar esame reikalingi.

Pastebėjau, kad į Domeikavos bažnyčią dar nelabai sugrįžta tie, kurie anksčiau iš čia buvo išėję. Daug vietinių tėvelių anksčiau vaikus vežė krikštyti į Kauną. Pagal krikšto knygas galiu palyginti, kiek vienais ar kitais metais pakrikštyta vaikų. Palyginti su ankstesniais metais, dabar jų Domeikavos parapijoje padvigubėjo. Tai džiugina. Juk vis dėlto savo parapiją visų pirma reikėtų padėti išlaikyti, čia dalyvauti šv.Mišiose. Jei visą laiką bėgsime kitur, išeis taip, kad vaikas gal užsienyje krikštytas, Pirmosios Komunijos priėjęs kitur, Santuokos sakramentas suteiktas dar kitur. Toks žmogus nė vienoje bažnyčioje nesijaus kaip būtent tos bendruomenės narys. O kai žmogui skirtingi sakramentai toje pačioje bažnyčioje suteikiami, jis ją nuolat lanko – daug geriau joje jaučiasi. Tuo labiau dabar, turint vietoje naują gražią, iš išorės net didingą bažnyčią, neturėtų niekur bėgti domeikaviečiai.

– O Santuokos sakramentą dažnai teikiate?

– Santuokų nebūna labai daug. Domeikavoje daug gyventojų yra atsikėlę gyventi iš kitur, čia nusipirkę sklypus, pasistatę namus. Tokie žmonės tuoktis dažnai grįžta į savo gimtinę. Ar iš Suvalkijos, ar iš Žemaitijos jie važiuoja tuoktis tenai, o vaikus jau čia, vietoje, krikštija. Taip tiesiog patogiau: čia namai – čia arčiau, paprastai per pusę Lietuvos žmonės vaiko krikštyti nevažiuoja.

– Neretai šiais laikais jauni žmonės vestuvėms kelia didžiulius reikalavimus. Galbūt ir jums jie kelia savo reikalavimus?

– Pasitaiko kartais tokių vestuvių planuotojų, kurie savo reikalavimus kelia aukščiau už kunigo, o paskui skundžiasi, kad kunigas to ar to neleido. Kartais labai nekorektiška yra per šv.Mišias lipti ant altoriaus, vaikštinėti ir panašiai. Tenka apie tai pasakyti. Tačiau bažnyčioje mes nedarome santuokų konvejerio, kaip civilinės metrikacijos skyriuose, kur žmonės sutuokiami per dešimt minučių. Bažnyčioje žmonės tuokiami visam gyvenimui, ir tam reikia pasiruošti, baigti specialius kursus, – kad ir užsienyje, bet baigti. Po tokių kursų ir reikalavimų kunigui keliama mažiau.

– Labai skiriasi dviejų jūsų aptarnaujamų parapijų maldos namai: Domeikavos bažnyčia – viena naujausių Lietuvoje, o Lapių – viena seniausių mūrinių šalies bažnyčių, kultūros vertybė, statyta 1620 m. Kurie maldos namai jums mielesni?

– Abeji mieli. Manęs kartais klausia, kur tavo širdis? Gal Kėdainiuose, juk ten šešiolika metų dirbęs? Kur esu paskirtas dirbti, ten ir mano širdis. Didžiausias turtas man yra mano parapijos ir žmonės. O palyginti abi dabartines parapijas, Domeikavą su Lapėm, nėra lengva.

Lapėse anksčiau buvo problemų dėl nuslinkusio šlaito šalia bažnyčios ir dalies šventoriaus tvoros. Šlaitas sutvirtintas, o tvoros sutvarkymo darbai dar vyksta.

Jei kalėdaitis bus laužomas be jokio vidinio nusiteikimo, be religingumo, Kūčių vakarienė liks paprasta vakariene.

– Šlaitas nuslinko 2015 m. pavasarį. Tada ekspertai nustatė: tai galėjo atsitikti dėl to, kad lietaus nuotekų šalinimo sistemos šventoriuje nebuvo, nuo bažnyčios stogo bėgantis vanduo šlaito pakraščiuose ardė gruntą. Ar ši problema dabar išspręsta?

– Dabar lietaus nuotekų šalinimo sistema funkcionuoja: įrengti šuliniai, nutiesti vamzdžiai, vanduo nubėga į šlaito apačią. Man ekspertai garantavo, kad tas šlaitas daugiau neslinks. O tos problemos dėl lietaus vandens buvo atsiradusios, matyt, dėl to, kad kažkada seniai ten ne viskas taip, kaip reikia, buvo padaryta.

Kaip minėjau, man abi bažnyčios mielos, tik tiek, kad Lapių bažnyčia man geografiškai kiek toliau, nes dabar gyvenu laikinoje klebonijoje Domeikavoje. Į Lapes važiuoju aukoti šv.Mišių sekmadieniais, važiuoju į tą bažnyčia ir krikštyti, ir tuokti. Būna, vestuvininkams užkliūva tai, kad į bažnyčią Lapėse reikia eiti per kapines, svarsto, kaip visa tai nuotraukose atrodys. Aš tokiais atvejais primenu posakį, kad gyvųjų reikėtų bijoti labiau nei mirusiųjų.

– Tad jūsų namai dabar Domeikavoje?

– Namai Domeikavoje, nes čia – mano pagrindinė parapija. Lapių parapija pagal gyventojų skaičių yra perpus mažesnė. Tačiau į Lapes visada, kai reikia, nuvažiuoju, su žmonėmis, mokyklos bendruomene, seniūnija bendrauju, keletą toje seniūnijoje įsikūrusių senelių namų aplankau.

Su mokykla, seniūnija palaikau ryšius abiejose parapijose. Kaip tik neseniai buvo atėję žmonės iš Domeikavos seniūnijos kalbėtis dėl švenčių. Su tais žmonėmis, kurie aplinkui yra, kurie čia gyvena, dirba, ir bendrauju.

– Dabar, kai sutvarkyta teritorija tarp bažnyčios ir Domeikavos gimnazijos, atrodo, kad ir takas iš vienos į kitą įstaigą sutrumpėjo.

– Tarp kitko, takas tai pailgėjo, nes mokykla savo teritoriją užsitvėrė tvora, ir dabar man į mokyklą tenka eiti ilgiau (juokiasi).

Kai reikia, nueinu į mokyklą, o dabar, prieš šventes, dažniau kas nors iš mokyklos pas mane ateina. Abiturientai mano siūlymu jau antri metai puoš bažnyčioje stovėsiančią Kalėdų eglę. Mokiniai padeda suruošti dovanėles vaikams. Kalėdų antrą dieną į bažnyčią po šv.Mišių ateis Kalėdų Senelis, dalys dovanas susirinkusiems vaikams. Visiems, mes neskirstysime, kas iš nepasiturinčios, kas iš pasiturinčios šeimos. Nenorime, kad bažnyčioje būtų dovanėlių negavusių vaikų ašarų.

– Kol buvo statoma Domeikavos bažnyčia, parapijos tikintieji dažniausiai aukojo statyboms. Dabar turbūt didžiausias finansinis rūpestis yra pabaigti statyti kleboniją šalia bažnyčios?

– Taip. Atėjęs čia dirbti, bažnyčioje, ką dar reikėjo atlikti, atlikau. Dabar atėjo klebonijos pastato eilė: reikia įvesti dujas ir padaryti daug kitų darbų. Minčių yra įvairių, nuo ko ten reikėtų pradėti. Tarsiuosi ir su Kauno arkivyskupu, ką čia daryti, jis ketina atvažiuot pasižiūrėti. Čia toks projektas, toks vidaus patalpų išplanavimas, kuris nebeatitinka šių dienų dvasios. Klebonijoje numatytos patalpos vietos "Caritui", susirinkimams. Ten bus ir didelis rūsys – jaunimas su gitaromis galės rinktis.



NAUJAUSI KOMENTARAI

Jolanta

Jolanta portretas
Dėkui žurnalistei už puikų straipsnį. Įdomūs klausimai. Kunigo atsakymuose daug gražių minčių. Malonu skaityti, nes jauti nuoširdumą.

Vidmantas

Vidmantas portretas
Tikrai džiugu girdėti, kad naujoje vietoje gerai gyvenimas sekasi. Sveikinu.

Anonimas

Anonimas portretas
Stefanija. Atėjus šitam klebonui viskas keičiasi, .bažnyčia išgražėjus sekmadieninėse mišiose gera dalyvauti , nes visada būna paliestas kiekvienas atėjęs ir nepamiršti tie kurie namuose liko.Didžiulis būrys vaikų ruošiami pirmai komunijai ir sutvirtinimui ,yra jaunimo grupė .Gražaus pasiruošimo Kalėdų šventei.. Dėkui už Jūsų gerus darbus ..
VISI KOMENTARAI 6

Galerijos

Daugiau straipsnių