Kodėl Kauno klinikų Priėmimo skyriuje rūšiuojami ligoniai: vieni guldomi į šią ligoninę, o kiti pervežami į kitas? Šiuos ligoniams skaudžius klausimus uždavėme Lietuvos sveikatos mokslų universiteto ligoninės Kauno klinikų Skubiosios medicinos klinikos vadovui Kęstučiui Stašaičiui.

– Ligoniai, turėdami šeimos gydytojo siuntimą į ligoninę, tikisi joje praleisti bent kelias paras ir labai nusivilia, kai iš Priėmimo skyriaus išleidžiami namo. Kodėl taip atsitinka?

– Labai gaila tų pacientų, kurie sąmoningai ar nesąmoningai yra klaidinami. Kad to išvengtume, visiems mums reikėtų suprasti vieną dalyką. Išrašydamas siuntimą į ligoninę, šeimos gydytojas iš tiesų išrašo ne tiesioginį "kelialapį" į ligoninės lovą, o siunčia pacientą konsultuotis pas antro ar trečio lygio sveikatos priežiūros įstaigos gydytojus specialistus.

Ir tik jam atvykus į ligoninę minėti specialistai – kardiologai, neurologai, chirurgai ar kiti, pakonsultavę ir atlikę reikiamus tyrimus arba procedūras, sprendžia, ar pacientui reikalingas stacionarinis gydymas viename iš ligoninės skyrių, ar vis dėlto ligonis toliau gali sveikti namuose. Tokiu atveju, išleisdamas pacientą namo, gydytojas specialistas išduoda išrašą su savo rekomendacijomis jo šeimos gydytojui. Vadovaudamasis jomis, šeimos gydytojas gali sėkmingai tęsti ligonio gydymą ambulatoriškai.

– Šeimos gydytojai išrašo siuntimus ir pas specialistus konsultuotis ambulatoriškai, todėl siuntimą į ligoninę žmonės supranta tiesiogiai.

– Dėl tokių kartais neišsipildančių lūkesčių būti paguldytam į ligoninę kaltas mūsų visuomenėje vis dar vyraujantis klaidingas supratimas, kad gulėjimas ligoninėje gydo geriausiai. Šių laikų medicinos pažanga dažnai leidžia mums, medikams, atlikti būtinus tyrimus ir suteikti visą reikiamą medicinos pagalbą bei stabilizuoti būklę per kelias ar keliolika valandų. Dėl to šalyje daugėja dienos stacionarų. Paguldę į ligoninę pacientą vienai dienai, gydytojai gali atlikti smulkias operacijas ar medicinos procedūras ir vakare jau sveiką išleisti namo. Lygiai dėl tos pačios priežasties ligoninių priėmimo-skubios pagalbos skyriuose sparčiai daugėja atvejų, kai, atlikę reikiamus tyrimus, paskyrę gydymą, jį pritaikę ir kurį laiką stebėję paciento reakciją į jį, po kelių valandų galime ligonį išleisti į namus. Anksčiau medikams ta pačia liga sirgdavusius pacientus prireikdavo kelias ar keliolika dienų gydyti stacionare, kad atliktų reikiamus diagnostinius turimus ir pastatytų ant kojų. Šių laikų medicinos įranga, priemonės ir specialistų kompetencija neretai leidžia mums tai padaryti per kelias ar keliolika valandų.

– Tai naudinga sergančiam žmogui?

– Sveikatos priežiūros pažanga tarnauja ne kam kitam, o pačiam ligoniui. XXI a. gyvenimo ritmas labai spartus, todėl šių laikų žmogui svarbiausia yra kuo greičiau pasveikti, gulint ligoninės palatoje keletą dienų, gauti visą reikiamą pagalbą per keletą valandų priimamamajame ar prižiūrimam šeimos gydytojo. Tie, kurie vis dar šventai tiki gulėjimo ligoninėje galia, neretai spaudžia savo šeimos gydytojus rašyti siuntimus į ligonines, o nuvykus į jas ir gavus gydytojo specialisto sprendimą tęsti gydymą ne stacionare, o ambulatoriškai, dažnai lieka nepatenkinti.

Kad ir kaip ten būtų, viliamės, jog visuomenė ilgainiui pribręs, kad imtų suvokti šių laikų gydymo principus, ir stacionarinio gydymo taip smarkiai nesureikšmins. Tada ir neišsipildžiusių lūkesčių bus vis mažiau. O visi tie, kurių būklė reikalauja skubios būtinosios pagalbos, ją ir toliau gaus maksimaliai skubiai pagal susirgimo sunkumą ir poreikį. Ir visi, kuriems būtinas gydymas stacionare, bus ir toliau guldomi į ligonines. Kitaip tariant, darėme, darome ir darysime viską, ko reikia, kad būtų užtikrintas pacientų saugumas.

– Kodėl labai dažnai ligoniai po konsultacijos Klinikų Priėmimo skyriuje persiunčiami į kitas ligonines, jei stacionarinio gydymo reikia?

– Priežastys labai paprastos. Kauno klinikos – trečiojo lygio universitetinė ligoninė, kuri teikia sudėtingiausią pagalbą ypač sunkios būklės pacientams ir kuri aptarnauja ne tik Kauno miestą, bet ir aplinkinius rajonus. Visi Kauno ir jo priemiesčiuose gyvenantys ligoniai pas mus net netilptų. Todėl norėdami, kad šalies sveikatos priežiūros sistema funkcionuotų kuo efektyviau, esame priversti skirstyti pacientus. Jei būklė reikalauja sudėtingiausių diagnostikos metodų ar kompleksinio gydymo, pacientą stacionarizuojame į Kauno klinikas, jei būklė lengvesnė – siunčiame į kitas ligonines, kurios lygiai taip pat pajėgios gydyti.

Jei to nedarytume, susidarytų dar blogesnė situacija, kai į Kauno klinikas atvežus ūmaus insulto, miokardo infarkto, sunkios traumos ar kito ypač sudėtingo sutrikimo ištiktą pacientą, jo neturėtume kur guldyti. O žemesnio lygio ligoninė jam negalės užtikrinti reikiamos pagalbos tokiu sudėtingu klinikiniu atveju, kai paciento gyvybei išgelbėti būtina labai aukštos kvalifikacijos gydytojų pagalba, itin specializuotos technologijos ar daugiadalykės specialistų komandos sprendimas.

– Tačiau būna, kad Kauno klinikų pacientai, pervežti į kitas ligonines, iš karto išleidžiami namo. Kodėl skiriasi skirtingų gydymo įstaigų medikų požiūris į to paties ligonio gydymą tuo pačiu metu?

– Sudėtinga komentuoti kitų ligoninių sprendimus, bet reikia nepamiršti, kad žmogaus sveikatos būklė nuolat kinta. Nesvarbu, ar pagalbos kreiptasi dėl ūmaus sutrikimo, ar dėl lėtinės ligos paūmėjimo, abiem atvejais per kelias valandas situacija gali pasikeisti tiek į geresnę, tiek, deja, ir į nepalankią pusę. Gali būti, kad, pakartoję mūsų atliktus tyrimus ir gavę rezultatus, rodančius, kad pas mus pradėtas gydymas paciento būklę stabilizavo, kitų ligoninių gydytojai priima sprendimą išsiųsti pacientą namo, nes tinkamą pagalbą jam toliau galės užtikrinti ir ambulatorinės grandies medikai.

– Ar pritartumėte kai kurių gydymo įstaigų vadovų nuomonei, kad ligoniai, išskyrus ūmiai patyrusieji širdies infarktą bei insultą, pirmiausia būtų vežami ne į Kauno klinikas, o į antrojo lygio ligoninę, ir joje dirbantiems medikams nustačius, kad reikia trečiojo lygio specialistų, būtų pervežami į Kauno klinikas?

– Šioje situacijoje svarbiausia yra ligonis. Tikrai palaikome principą, kad pacientas pagal būklės sunkumą operatyviai patektų į reikiamą gydymo įstaigą, kur jam operatyviai būtų suteikta būtina pagalba. Jau sukaupta pakankamai mokslinių įrodymų, kad nuvežus pacientą į žemesnio lygio įstaigą prarandamas gyvybiškai brangus laikas.

Taip pat mes gerbiame paciento teisę rinktis ir būtiną pagalbą suteiksime visiems, kuriems jos reikia, o stacionarinį gydymą parinksime pagal būklės sunkumą pas mus arba kitoje ligoninėje. Nepaisant, kaip sakote, neišsipildžiusių pacientų lūkesčių, turiu pastebėti, kad jų srautas pas mus nemažėja. Manau, pacientai ir be mokslinių straipsnių supranta, kad išties kritiniu atveju pagalbą reikia suteikti ypač operatyviai, o visa reikalinga įranga ir kvalifikuotas personalas yra sukaupti būtent pas mus. Na, o kiti mūsų įstaigą pasirenkantys pacientai vertina čia dirbančių specialistų kompetenciją ir atliekamos diagnostikos tikslumą bei gydymo kokybę. Vis daugiau matome pacientų, kurie nenori gultis į ligoninę, o pageidauja savo ūmius sveikatos sutrikimus išspręsti mūsų skyriuje ir toliau sveikti savo namuose. Kol kas nesame sulaukę pasiūlymų iš kitų Kauno miesto ligoninių dėl kitokių ligonių srautų reguliavimo principų. Gavę juos svarstysime ir ieškosime geriausio sprendimo.

– Kaip siūlytumėte spręsti socialinę problemą, kai naktį po atliktų tyrimų ir priimto sprendimo išleisti ligonį namo, šis neturi pinigų kelionei taksi, artimųjų, negali vienas orientuotis tamsoje ir panašiai?

– Švedijoje pacientas parvyksta į namus taksi ir sąskaitą pateikia ligonių kasoms, bet mes gyvename Lietuvoje. Vienas iš sprendimo būdų – suteikti vienkartinę lengvatą kelionei visuomeniniu transportu, pateikus išrašą iš ligoninės su tos dienos data. O kol kas visomis išgalėmis stengiamės rasti kuo humaniškesnį tokių situacijų sprendimo būdą patys. Dažniausiai judėjimo negalią ar orientacijos sutrikimų turinčius pacientus parvežti į namus prašome Greitosios medicinos pagalbos stoties, galintiesiems paeiti ir orientuotis, bet neturintiesiems pinigų transportui, padedame surasti ir išsikviesti artimuosius. Ne vienam pacientui tokios bėdos akimirką personalas yra tiesiog davęs pinigų kelionei. Pas mus geros valios darbuotojų netrūksta. Jau seniai personalo nariai neišmeta nenešiojamų rūbų, neša juos į skyrių, kad prireikus galėtų perrengti namo išleidžiamą pacientą sausais švariais drabužiais, jeigu jo paties apranga atsitikus nelaimei ar užklupus ligai sušlapo, suplyšo ar buvo sutepta krauju, o artimųjų, kurie galėtų atvežti švarių rūbų, nėra.

– Kaip vertinate neblaivių ligonių nakvynę ligoninių priėmimo skyriuose? Ar tokių patenka į jūsų vadovaujamą kliniką?

– Tokių pacientų yra apstu, su jais susiduriame kiekvieną dieną ir vertinu tai blogai. Alkoholikai turėtų blaivytis kur nors kitur, nes jie ne tik eikvoja visų mūsų lėšas, bet ir dažnai elgiasi agresyviai, laužo ligoninės inventorių. Medikai, bandydami sutramdyti ypač neramius neblaivius pacientus, turi daugiau dėmesio skirti savo paties ir skyriaus turto apsaugai, kai tuo metu galėtų kitus pacientus gydyti. Dar daugiau – ne viena slaugytoja yra patyrusi tiek psichologinį, tiek fizinį smurtą. Rašome pareiškimus policijai, bet naudos iš to mažai.

Mūsų skyriui nėra labai lengva rasti darbuotojų, kurie sutiktų dirbti šį darbą, net ir mokant didesnį atlyginimą nei kituose mūsų ligoninės padaliniuose. Čia lieka mūsų skyriaus patriotai, kurie mėgsta dinamišką ir pilną iššūkių darbą.