„Tai, ką sukūrėme, yra visų mūsų krašto žmonių nuopelnas, nes jie iš kartos į kartą perduoda pamatines vertybes: meilę tėvynei, begalinį darbštumą, bendruomeniškumą, pagarbą tradicijoms“, – sako Kauno rajono meras Valerijus Makūnas.

– Kuo Jums asmeniškai svarbi ši dviguba šventė? Kas, švenčiant Kauno rajono įkūrimo 70-ies metų sukaktį, labiausiai džiugina?

– Nors Lietuvos valstybė savo istoriją skaičiuoja šimtmečiais, o Kauno rajonas – tik dešimtmečiais, šios abi datos labai svarbios, nes parodo, kaip mes užaugome ir kas esame.

Pakaunės kraštas įstabus tuo, kad per visą jo istoriją čia visko buvo daug: ir piliakalnių, ir knygnešių, ir savanorių, ir tarpukario šviesuolių, ir partizanų, ir Atgimimo, nepriklausomybės atgavimo laikų pilietiškumo. Lietuvai svarbiausiuose procesuose mūsų krašto žmonės būdavo vieni aktyviausių. Ta lyderystė, kuria paženklinti ir septyni pastarieji įkurto Kauno rajono gyvavimo dešimtmečiai, matyt, persiduoda iš kartos į kartą.

Šiandien Kauno rajone klesti žemės ūkis, investuoja verslas, kuriasi ir gausėja jaunos šeimos. Tai ženklai, rodantys, kad mūsų krašte geros sąlygos kurtis, auginti vaikus, dirbti, steigti verslus, kad čia žmonės mato ateitį. Vienu Kauno rajono tapatybės ženklų tapo modernizuotas ir išplėstas ugdymo įstaigų tinklas. Tai ypač svarbu, nes tarp devynių jauniausių Lietuvos gyvenviečių net septynios yra Kauno rajone.

Pagal demografijos, pilietinio ir visuomeninio aktyvumo subindekso reikšmes Kauno rajonas šiandien vertinamas geriausiai šalyje, pagal gyvenimo kokybės indeksą taip pat esame tarp lyderių, o atlyginimų vidurkiais nusileidžiame tik Vilniui ir Kaunui.

Norėčiau nuoširdžiai padėkoti savo komandai ir visiems Kauno rajono žmonėms už kartu atliktus darbus, už tai, kad mūsų kraštas auga ir gražėja, kad galime juo didžiuotis.

Trauka: restauruotas Raudondvario dvaras atvertas bendruomenės renginiams, profesionaliajam menui; čia tuokiasi poros. / Organizatorių nuotr.

– Kokie buvo pirmieji įkurto Kauno rajono dešimtmečiai?

– 1955-ųjų Kauno rajono žmonės buvo ką tik išgyvenę pokarį, per kurį buvo žiauriai nuslopintas partizaninis pasipriešinimas, nukankinti, nužudyti laisvės kovotojai. Apverkę atimtą žemę, sužalotus likimus, žuvusiuosius ir negrįžusius iš lagerių, mūsų tėvai ir seneliai sėmėsi stiprybės gyventi toliau, vildamiesi, kad rytojus bus geresnis už šiandieną ir jis būtinai išauš.

Didelė dalis Kauno rajono teritorijos neturėjo elektros, žmonės eilėse laukdavo maisto produktų. Asfaltuoti keliai pirmąjį dešimtmetį po įkūrimo skaičiuojančiame Kauno rajone buvo retenybė. Visa pramonė – tai Ežerėlio durpynas, „Gegužės 1-osios“ trikotažo fabrikas Garliavoje, dar kelios nedidelės įmonės.

Kaip gyvos žaizdos dar kraujavo istorijos apie į Sibirą ištremtus Garliavos pradžios mokyklos vedėją Adomą Mitkų, mokytojus iš Raudondvario Augustiną ir Anelę Kriauzus.

1955-ieji buvo pažymėti amžiaus projekto – Kauno hidroelektrinės statybų pradžia. Net 33 kaimų gyventojai buvo priversti visam laikui palikti namus, o jų gimtąsias vietas užliejo marių vanduo.

Tik nusilenkęs savo krašto praeičiai gali kurti jo ateitį, nebijoti iššūkių.

Pirmieji dešimtmečiai buvo sunkūs, tačiau ir tada žmonės nesėdėjo sudėję rankų. Žemės ūkio sektoriui pradėjęs vadovauti Vytautas Einoris diegė naujoves, stambino ūkius, parūpino technikos ir netrukus Kauno rajonas tapo vienu pagrindinių maisto produktų gamintojų. Akademijoje ir Babtuose buvo įkurtos žemės ūkio mokslų įstaigos.

Vykdomojo komiteto pirmininkais tuo metu dirbę Ričardas Talalas, Juozas Tamašauskas ir Petras Mikelionis rūpinosi, kad gerėtų vandens tiekimas ir susisiekimas tarp gyvenviečių, plėstųsi elektros tinklai. Kolūkiai statė ne tik gamybinius pastatus, bet ir kultūros namus. Atsirado mokyklų ir vaikų darželių tinklas. Kačerginėje ėmė veikti vaikų sanatorija „Žibutė“, įkurta žiedinių lenktynių trąsa, buvo puoselėjamas krepšinis, boksas, dviračių sportas. Žvejų artelės irgi išgyveno pakilimo laikotarpį.

– O kaip sovietmečio cenzūra, draudimai?

– Tautinė kultūra mūsų krašte buvo puoselėjama ir sovietmečiu. Dvasinę gyvastį palaikė bibliotekos, kultūros namai ir begalinis žmonių entuziazmas. Tai patvirtina gausūs meno mėgėjų kolektyvai ir Kulautuvoje rengiamos Kauno rajono dainų šventės.

Sovietmečio cenzūra buvo bejėgė nuslopinti laisvės dvasią, kurią širdyse puoselėjo mūsų krašto žmonės. Salių kaime nuo 1980 m. veikė Vytauto Andziulio ir Juozo Bacevičiaus pogrindinė spaustuvė, kurios saugumiečiams taip ir nepavyko susekti.

Prasidėjus Sąjūdžiui, trispalvė suplevėsavo ant Raudondvario pilies bokšto, Garliavoje, Neveronyse, kitose Kauno rajono vietose. Kai Sausio 13-ąją okupantai užėmė televizijos bokštą, Lietuvos balsas į pasaulį sklido iš Sitkūnų ir Juragių.

Pokyčiai: Zapyškyje naujam gyvenimui prikelta Šv. Jono Krikštytojo bažnyčia tapo traukos tašku. / Organizatorių nuotr.

– Su kokiais iššūkiais Kauno rajonas susidūrė atkūrus nepriklausomybę?

– Tuos sunkumus patyrė ir stengėsi juos įveikti pirmasis Kauno rajono meras Valerijonas Senvaitis ir antrasis Tarybos pirmininkas Vidmantas Vitkauskas, merais dirbę P. Mikelionis, Leonardas Gineika, Donatas Jankauskas, pirmieji ūkininkai, verslininkai.

Mano darbinė biografija prasidėjo 1977 m. Iš pradžių darbavausi švietimo srityje, o į aktyvią politinę veiklą įsitraukiau vėliau, tapęs Kauno rajono savivaldybės administracijos direktoriumi, meru. Esu dėkingas savo pirmtakams, kurie vadovavo Kauno rajonui ir klojo pamatus ateičiai.

– Ką šiandien pavadintumėte didžiausia Kauno rajono stiprybe?

– Tai bendruomenės, kuriose matau daug entuziazmo, noro padaryti savo kraštą gražesnį, patrauklesnį. Tai kuriantys verslą ir darbo vietas. Tai ūkininkai, padedantys kaimynams ir seniūnijoms. Negaliu nepaminėti švietimo, socialinių, sveikatos paslaugų, kultūros, sporto – šiose srityse yra daugybė entuziastų, į darbą sudedančių visą širdį ir kūrybos energiją. Taigi didžioji mūsų krašto stiprybė yra žmonės, kurių dėka bendromis jėgomis auginame Kauno rajoną. Mūsų – jau 118 tūkst. ir mes nepaliaujame augti ir stiprėti toliau.

Švenčių proga norėčiau palinkėti visiems Kauno rajono gyventojams išlaikyti nepaprastą bendrystės jausmą ir kūrybiškumą, gebėjimą būti pilietiškiems ir kartu šiuolaikiškiems.

– Pirmaisiais įkurto Kauno rajono dešimtmečiais dominavo žemė, tai buvo žemdirbių kraštas. Kaip žemės ūkis įsikomponuoja į modernėjančio krašto, kuriame daugiausia darbo vietų jau sukuria verslas, šiandieną?

– Kauno rajono teritorijos didžiąją dalį ir toliau sudaro ūkininkų dirbami laukai. Tačiau ūkiai apsirūpinę pažangia technika, aukšto intelekto technologijomis, naudoja robotus, dronus, diegia mokslo naujoves. Didelis krašto pranašumas yra tai, kad čia telkiasi stambiausios agroverslo paslaugų įmonės ir sukoncentruotos stipriausios Lietuvos žemės ūkio mokslo pajėgos. Akademijos miestelyje mokslo potencialą vysto VDU Žemės ūkio akademija, Babtų seniūnijoje veikia Lietuvos agrarinių ir miškų mokslų centro Sodininkystės ir daržininkystės institutas.

Daugėja jaunų ūkininkų, kuriasi ekologiniai ūkiai, greta tradicinių augalininkystės ir gyvulininkystės šakų atsiranda naujų: auginami riešutmedžiai, šilauogės, gervuogės, svirpliai, Kalifornijos sliekai.

– Kauno rajonas pelnė ne vieną įvertinimą už pritraukiamas investicijas ir verslo plėtrą. Kodėl įmonės renkasi šį kraštą?

– Prieš dešimt metų turėjome registruotus 2 508 verslo subjektus, o šiandien jų – 5 281, taigi padidėjo daugiau nei dvigubai. Investicijų atėjimą į Pakaunės kraštą nemaža dalimi lėmė ne tik patogi geografinė padėtis, bet ir tai, kad išgryninome verslui tam tikras zonas – apibrėžtoje teritorijoje jam funkcionuoti patogiau, taip verslas jaučiasi saugesnis, o mes galime sukurti geresnę infrastruktūrą, palankesnes mokestines sąlygas, pasistengti, kad būtų išvengta perteklinių biurokratinių procedūrų, nes versle labai svarbu yra greitis.

Vienas Kauno rajono išskirtinumų yra Karmėlavos seniūnijoje plėtojama Kauno laisvoji ekonominė zona, kuri yra viena sparčiausiai Baltijos šalyse augančių industrinių zonų su 10 tūkst. sukurtų darbo vietų ir investicijomis, artėjančiomis prie 2 mlrd. eurų. Manau, toks verslo proveržis yra išskirtinis dabartinio Kauno rajono, niekada neturėjusio stambios pramonės, bruožas. Tai mūsų sėkmės istorija, nes verslas kartu su vystomu žemės ūkiu davė didžiulį impulsą kraštui, jo gyventojų gerovei.

Keičiasi: vienu Kauno rajono tapatybės ženklų tapo modernizuotas ir išplėstas ugdymo įstaigų tinklas. / Organizatorių nuotr.

– Šiandien Kauno rajonas išsiskiria švietimo infrastruktūra. Kaip sparčiai augančiame krašte tai pavyko padaryti?

– Pertvarkydami mokyklų tinklą, siekdami sukurti ugdymo įstaigų tipų įvairovę, kad atsirastų ir pradinė, ir pagrindinė mokykla, ir progimnazija, ir gimnazija, kartu išsikėlėme užduotį atnaujinti visas mokyklas, kad jos būtų modernios, konkurencingos, su stipria vadyba, kvalifikuotais pedagogais, sukurtomis kokybiškomis, ir mokiniui, ir mokytojui saugiomis aplinkomis.

Mokykla yra labai svarbi – ir didelėje arti miesto esančioje gyvenvietėje, bet dar labiau atitolusioje seniūnijoje, iš kurios atimk mokyklą ir miestelis apmirs. Žmonės atsikelia gyventi ten, kur gera infrastruktūra, keliai, transportas, bet labai svarbu, ar yra švietimo, kultūros, sveikatos paslaugos. Kai visa tai turime, mes augame.

Kauno rajone yra gyvenviečių, kur vyksta tikras demografinis sprogimas. Užliedžiuose pastatėme keturis vaikų darželius, Domeikavoje – irgi keturis, statome pradinę mokyklą, ir tai ne pabaiga, regis, reikės dar vieno darželio. Sukurti ne keliasdešimt, o tūkstančius vietų vaikams yra rimtas iššūkis. Tačiau tai viena svarbiausių investicijų, kuri atsiperka žmonių pasitikėjimu šiuo kraštu, noru čia matyti savo vaikų ateitį.

– Vienas ambicingiausių jūsų komandos įgyvendintų projektų – kurortinė teritorija, pasiekiama ir dviračių takais, vandens keliais. Kaip gimė šis sumanymas?

– Praėjusio amžiaus pirmoje pusėje Pakaunėje veikė dvi kurortinės poilsiavietės – Kulautuva ir Kačerginė. Prie šių miestelių prijungę istoriniu ir rekreaciniu požiūriu vertingą Zapyškio dalį, užsibrėžėme tikslą gauti šiai zonai kurortinės teritorijos statusą.

Kelias į gerovę ir pažangą šiuo atveju buvo šias vietoves padaryti švarias, saugias, atveriančias sveiko gyvenimo būdo, turizmo galimybes, patrauklias ir vietiniams, ir atvykstantiems svečiams. Mūsų pastangos siekti kurortinės teritorijos statuso kai kam atrodė avantiūra, bet iš tiesų viskas buvo kruopščiai parengta.

Ėjimas kurortinės teritorijos link leido pasiekti kitą kokybę. Tai ir vaizdinga upė, kuria plaukioja laivai, ir pušynai, ir dviračių, pėsčiųjų, apžvalgos takai, atsiradusios sveikatinimo, maitinimo, apgyvendinimo paslaugos, galimybė leisti laiką su šeimomis. Šiandien turime kurortinę teritoriją – mūsų krašto brangakmenį, kuris turtina Kauno rajono šiandieną ir bus išsaugotas ateičiai.

– Pakaunės žmonės visada mėgo sportą, bet toks sportiškas kaip šiandien šis kraštas dar nebuvo.

– Tas laikotarpis, kuriuo tiesėsi kelias į šiandieną, leido augti ir sporto, sveikatinimo infrastruktūrai: atsirado dviračių takų, pėsčiųjų trasų, parkų, treniruoklių. Modernizavome ir rekonstravome dešimtis sporto aikštynų, Mastaičių baseiną, pastatėme Garliavos sporto centrą, atsirado daug naujų šiuolaikiškų sporto salių, aikštynų.

Kartu transformavosi ir aukšto sportinio meistriškumo galimybė. Šiandien turime daug pasiekimais žinomų sportininkų, komandų. Anksčiau Kauno rajone buvo garsus tik Garliavos rankinis, o dabar turime ir „Cascada HC Garliava SM“ rankininkes – septyniskart Lietuvos čempiones, ir šalies vicečempioną „Hegelmann“ futbolo klubą, ir Nacionalinėje krepšinio lygoje debiutavusią krepšinio komandą „Omega-Tauras LSU“, ir mūsų rajone išaugintą trijulių krepšinio komandą „Raudondvaris Hoptrans“.

– Kauno rajonas garsėja kruopščiai tvarkomu paveldu, intensyviu kultūriniu gyvenimu. Kaip pavyko išlaikyti kultūros įstaigas, daugybę mėgėjų meno kolektyvų?

– Stebėjome procesus Lietuvos kultūros lauke, kai daug kas persikelia į projektinį finansavimą. Mums tai nebuvo pavyzdys. Išsikėlėme tikslą išlaikyti visus žanrus, jų įvairovę. Vietoj kažkada veikusių rajoninių kultūros namų atsirado septyni kultūros centrai ir 20 laisvalaikio salių. Mūsų kultūros sektorius stiprėja: turime daug talentingų atlikėjų, garsių kolektyvų, tokių kaip Babtų pučiamųjų orkestras „Algupys“, folkloro ansambliai „Serbentėlė“, „Viešia“, „Altonė“, šokių kolektyvai „Ąžuolas“, „Vėjo Malūnėlis“, choras „Svajonė“ ir daugelis kitų.

Išlaikėme ir sutvarkėme bibliotekas, muziejus, kultūrai atvėrėme naujas erdves Obelynėje, Raudondvaryje, Zapyškyje, Kačerginėje. Traukos centru tapo Antano Sutkaus lauko galerija Kluoniškiuose, buvome pakviesti dalyvauti projekte „Kaunas ir Kauno rajonas – Europos kultūros sostinė 2022“, o tai rodo, kad unikaliomis bendruomenių tradicijomis esame įdomūs pasauliui.

Raudondvario dvaras atvertas bendruomenės renginiams, profesionaliajam menui. Čia mūsų krašto gyventojai tuokiasi, registruoja naujagimius, atsiima kūdikių kraitelius. Zapyškyje naujam gyvenimui prikelta Šv. Jono Krikštytojo bažnyčia irgi įgavo didžiulę trauką. Unikaliais kultūros projektais pasižymi ir atitolusios seniūnijos: Batniava, Čekiškė, Vandžiogala, Taurakiemis, Ežerėlis, Samylai.

– Ko norėtumėte palinkėti Kauno rajono žmonėms?

– Lietuvos savanoriams pastatyti paminklai, saugomas partizanų atminimas. Visa tai kartu su piliakalniais, Kauno tvirtovės fortais, unikaliomis miestelių tradicijomis, puoselėjamu litvakų kultūros paveldu – mūsų vertybės, kuriomis didžiuojamės. Tik nusilenkęs savo krašto praeičiai gali kurti jo ateitį, nebijoti iššūkių.

Švenčių proga norėčiau palinkėti visiems Kauno rajono gyventojams išlaikyti nepaprastą bendrystės jausmą ir kūrybiškumą, gebėjimą būti pilietiškiems ir kartu šiuolaikiškiems – visa tai, kas mus stiprina ir padeda kurti gražesnį gyvenimą.