Pakeitė vardą

Buvo ankstokas rytas. Prie namo durų palikti aplipę šlapiais spygliais ir miško paklotės likučiais sportbačiai bylojo, kad jų šeimininkas jau grįžęs. Tai patvirtino ir pro praviras namo duris sklidęs rytinės kavos kvapas.

"O kur šuo?" – paklausėme namo šeimininko – Kauno filharmonijos direktoriaus J.Krėpštos. "Jau savo vietoje – voljere, – paaiškino plačiai nusišypsojęs J.Krėpšta. – Mūsiškis Loris – ne sofos šuniukas. Tai rimtas didelis šuo, gyvenantis lauko voljere, už namo, pamiškėje. Jis tikras gamtos vaikas. Mat jo vaikystė prabėgo kaime, Varėnos rajone, kur mūsų šeima turi sodybą. Prieš kelerius metus mūsų sodybos kaimynas nutarė išvažiuoti dirbti į užsienį, tačiau septynių mėnesių mišrūno šuniuko, vardu Lordas, jis negalėjo pasiimti su savimi. Nereikėjo šuns ir kaimynams. Mums pagailo to keturkojo paauglio – priglaudėme. Dabar džiaugiamės tai padarę", – teigė pašnekovas pakeliui į voljerą.

Žmonos indėlis

Rakindamas voljero, už kurio sienų džiūgavo prieš kelerius metus priglaustas panašus į vokiečių aviganį šuo, J.Krėpšta paaiškino, kad mes prie namo durų matėme ne jo, o žmonos Rasos sportinį apavą. Mat ji kiekvieną rytą bėgioja pušyne su Loriu.

"Pakeitėme jo ankstesnį labai paplitusį vardą Lordas į Lorį. Su juo pasivaikščioti ar pabėgioti miške aš traukiu vakarais, kai grįžtu po visų koncertų filharmonijoje ar kitose vietose. Šuo puikiai jaučiasi ne tik pušyne, bėgiodamas su mumis, sodyboje, bet ir savo nuolatiniame erdviame voljere, prigludusiame prie miško. Juk jam čia tikras rojus – medžiai šlama, paukščiai čiulba", – aiškino J.Krėpšta, ranka mostelėjęs į ramybe alsuojančią Aukštųjų Kaniūkų žaliąją skraistę.

Supratingas šuo

Loris labai džiaugsmingai sutiko voljerą atrakinusį šeimininką – draugiškai su juo apsikabino, parodė palankumo ženklą ir svečiams – lyžtelėjo jų atkištas rankas. Šuo čia pat pademonstravo paklusnumo šeimininkui įrodymus: jo paprašytas gulėsi, kėlėsi, tupėjo, sveikinosi, tiesdamas leteną. Pasirodo, jokių specialių dresuočių jam nereikėjo – šeimininkas pats viso to jį išmokė.

Šuo, pasiglėbesčiavęs su šeimininku, aplėkęs teritoriją, užbėgo namo laiptais ir kyštelėjo galvą pro praviras duris į vidų, tačiau vidun nėjo – taip jau išmokytas. Pasižymi Loris ir kitomis geromis savybėmis, kurios ypač atsiskleidžia jo vaikystės kaime, sodyboje.

Myli vaikus

"Mums su žmona buvo labai neramu, kaip Loris elgsis su mūsų mažamečiais anūkais, tačiau šuo pranoko visus mūsų lūkesčius savo lipšnumu, kantrybe. Loris nepyko, kai vos pradėjęs vaikščioti Džiugas graibė jį už galvos, nasrų, o penkiametė Viltė tampė už uodegos.

Kartą nusivežiau Lorį ir Viltę į sodybą. Šalia jos esantis tvenkinys šeimai visada kėlė ir kelia daug rūpesčių dėl anūkų saugumo. Tai, matyt, jaučia ir Loris. Kai Viltė, mėtydama akmenukus į tvenkinio vandenį, artėjo takučiu link jo, neklausydama mano draudimo, Loris savo kūnu užtvėrė mergaitei kelią prie vandens telkinio", – pasakojo J.Krėpšta.

Patikimas sargas

Pašnekovas pripažino, kad anksčiau, kai jis maudydavausi tvenkinyje, šuo stengdavosi jį gelbėti, taip sukurdamas pavojingas situacijas vandenyje. Todėl buvo priverstas uždrausti Loriui šią gelbėtojo praktiką. Dabar šuo tik laksto apie tvenkinį, kai šeimininkai jame maudosi. Tačiau niekas neprieštarauja Lorio pomėgiui grybauti su šeimininko žmona ir anūku Gustu – jiems eiti su šuniu į mišką kažkaip drąsiau ir smagiau. Tiesa, Loris iš miško visada parbėga pirmas prisigrybavęs – purvinas, aplipęs šapais, tačiau laimingas ir be erkių, nes šeimininkas pasirūpina specialiu purškalu.

Loris niekada neelgetauja sodyboje prie stalo ir niekada nėra nieko nuo jo paėmęs. "Tai visiškai priešingybė mūsų buvusiam augintiniui bokseriui Bilui, kuris vis taikydavosi ką nors nugvelbti nuo stalo, išprašyti. Kartą paliktas namie vienas apsirijo vaišių likučiais. Tai privertė jį pakeisti savo elgesį – nuo to momento nebeimdavo maisto nuo stalo", – pasakojo J.Krėpšta.

Stebuklingas žodis

Anot pašnekovo, Loris – pati geriausia apsauga sodyboje. Šuo praneša apie visus neprašytus ar prašytus svečius. Džiaugsmingai lodamas sutinka grįžtantį šeimininką, nes jo automobilio variklio garsą atskiria iš visų kitų. Be to, labai mėgsta važiuoti. Gal todėl netveria iš džiaugsmo išgirdęs žodį "važiuosim" ar pamatęs kraunamus į automobilį daiktus.

Žodį "važiuosim" J.Krėpšta ištarė taip tyliai, kad neišgirstų į voljerą grąžintas Loris. "Nenoriu, kad jis jaustųsi apgautas ir dėl to liūdėtų", – paaiškino supratingas Lorio šeimininkas, tą įprastą darbo dienos rytą tikrai negalėjęs pasiimti šuns su savimi į pasitarimą Vilniuje.