Kauniečiai chirurgai grąžina praeities skolas

Be rankų ir kojų

"Pas juos dar daug kas taip, kaip pas mus buvo sovietmečiu", – grįžęs iš Ukrainos, Ivano Frankivsko, situaciją šios šalies sveikatos sistemoje įvertino Respublikinės Kauno ligoninės Chirurgijos klinikos vadovas Zigmantas Urniežius.

Ir iškart pridūrė, kad jo kolegos ukrainiečiai kupini siekių dirbti geriau, išmokti naujovių ir pasivyti Vakarų Europą.

"Mes tokie buvome Sąjūdžio, Atgimimo laikais. Dvasingi, entuziastingi, galvojantys apie pažangą ligonių labui, ir tai pasiekėme", – palygino gydytojas chirurgas Z.Urniežius.

Jau ne pirmą kartą Respublikinės Kauno ligoninės gydytojai lankosi Ukrainoje. Jiems malonu padėti kolegoms, lengva suprasti jų būseną ir lūkesčius.

"Kadaise Vakarų Europa padėjo Lietuvai, dabar mes jaučiame pareigą ir norą padėti ukrainiečiams. Jie mus kviečiasi per asmeninius kontaktus ir ambasadą. Kaunas bendradarbiauja su Ivano Frankivsko regionu", – paaiškino Respublikinės Kauno ligoninės Dienos chirurgijos skyriaus vadovas, mokslų daktaras Jonas Andriuškevičius, ne kartą dalyvavęs misijoje Afganistane.

Ukrainoje saugiau nei ten, kur karas vyksta jau beveik du dešimtmečius, bet Lvovo, Ivano Frankivsko ligoninių gydytojai neretai verkia išėję iš operacinių. Chirurgams tenka amputuoti savo pacientams kojas, rankas, o neretai atveža be jų, žiauriai sužalotus, sumaitotus. Lietuviai nori padėti kolegoms, juolab kad visa, kas buvo Rusijos įtakoje, iš jos nėra išsivadavę.

"Vakarų Ukrainoje yra pažangos ženklų, o Rytuose – vien atsilikimas", – apibendrino Klinikos vadovas Z.Urniežius.

Priminė senus laikus

Medicinos įranga operacinėse, kolegų ukrainiečių taikomi chirurgijos metodai kauniečių chirurgų nenustebino.

Kadaise ir mes turėjome tik skalpelį ir pincetą. Visa kita, žinojome, yra, bet mums neįperkama, nes kainuoja labai daug.

"Kadaise ir mes turėjome tik skalpelį ir pincetą. Visa kita, žinojome, yra, bet mums neįperkama, nes kainuoja labai daug. Dabar mūsų kolegos Ukrainoje nori dirbti geriau, bet neturi finansinių galimybių įsigyti naujos aparatūros, įdiegti naujų technologijų. Antra vertus, nusipirkti chirurginę įrangą galima suorganizavus labdaros akciją, išsiprašius pinigų iš rėmėjų, bet išmokti ja naudotis, įgūdžiams sukaupti reikia ne vienos dienos", – gydytojas chirurgas Z.Urniežius aiškino, kodėl reikia padėti kolegoms.

Dienos chirurgijos skyriaus vadovas J.Andriuškevičius prisiminė, kaip anuomet važiuodavo mokytis ir semtis patirties į Vakarų šalis, kaip vakariečiai atvažiuodavo pas mus. Tai būdavo reikšmingi įvykiai. Jų aukštą įvertinimą kauniečiams Ukrainoje priminė šalies spauda, televizija, atspindėjusi lietuvių vizitą. Juk labai daug dėmesio užsieniečiams kadaise buvo rodyta ir pas mus.

"Mes geriausiai galime juos suprasti: esame gyvenę toje pačioje sistemoje, galime susikalbėti rusiškai, nes ne visi Ukrainoje kalba vokiškai ar angliškai. Pagaliau esame arčiau – netolimas kelias atvykti", – gydytojas Z.Urniežius buvo nustebintas tuo, kad kolegos, gana kukliai versdamiesi, kelia sau labai aukštus tikslus.

Demonstravo konferencijos metu

Tarptautinė chirurgijos konferencija, kurioje dalyvavo kauniečiai, buvo labai aukšto lygio, surengta universitetinėje bazėje, plačiai išpopuliarinta. Konferencijai daug dėmesio skyrė politikai, apskrities, miesto savivaldybės atstovai, medicinos universiteto bendruomenė.

"Teorinėje konferencijos dalyje buvo skaitomi pranešimai, praktinėje – pristatyti ligoniai, demonstruotos operacijos", – apie renginį, kuriame dalyvavo, pasakojo gydytojas J.Andriuškevičius.

Dėl teleryšio konferencijos dalyviai, būdami salėje ir matydami, kaip kauniečiai operuoja, galėjo užduoti jiems klausimus, o chirurgai – atsakyti. Lietuviai buvo pakviesti pademonstruoti laparoskopines pilvo išvaržų operacijas.

"Būna, kad pilvo sienoje dėl silpnesnio jungiamojo audinio ar po kadaise atliktų operacijų susiformuoja randinės išvaržos, išsivysto defektai pilvo sienoje ir dalis žarnyno patenka į tuos defektus. Tai sukelia skausmą, žarna gali įstrigti ir nekrozuoti", – paaiškino gydytojas Z.Urniežius.

Pasirodo, ši patologija labai dažna visame pasaulyje. Ją galima likviduoti chirurginiu būdu. Pažangiai atlikta operacija laparoskopu per minimalius pjūvius žmogų greičiau grąžina į visavertį gyvenimą.

"Dėl didesnio pjūvio pasitaiko infekcinių komplikacijų, gali skaudėti judant, dirbant, išvarža gali atsinaujinti. Dėl to tenka operuoti pakartotinai, ir ne kartą. Ilgainiui siena išplonėja, išvaržos tampa didelės ir daugiakamerinės, žmogus lieka neįgalus", – pavojus vardija chirurgas Z.Urniežius.

Atliko unikalią operaciją

Šiuolaikinė chirurgija siūlo tausojančius pilvo išvaržų gydymo metodus – laparoskopines operacijas, kai, pašalinus išvaržą, į pilvo sieną implantuojamas specialus tinklelis, pagamintas iš medžiagų, panašių į pilvo sienos audinius.

Tinklelis sutvirtina pilvo sieną ir užtikrina stipresnio rando susiformavimą. Randėjimo procesui pasibaigus, tinklelis iš dalies ištirpsta.

"Pilvo išvaržų gali atsirasti viršutinėje pilvo dalyje – diafragmoje, kai skrandis dislokuojasi į krūtinės ląstą, tarpuplautį, gali išsivystyti priekinėje pilvo sienoje, dažniausiai po įvairių operacijų. Kad ir kokia išvarža būtų, šiuolaikinės technologijos siūlo įvairiausius produktus ir metodikas, kurios labai pagreitina gijimą bei reabilitaciją. Po šiuolaikinės laparoskopinės operacijos pacientą galime išleisti namo tą pačią dieną, be jokių žaizdų ir drenų", – chirurgas Z.Urniežius užtikrina, kad taip išoperuotos išvaržos nebeatsinaujina, žmogus labai greitai vėl tampa darbingas.

Ukrainoje, Ivano Frankivsko ligoninėje, jis išoperavo pacientui labai didelę, net 10 cm skersmens diafragmos išvaržą.

"Beveik visas skrandis buvo nusileidęs į krūtinę, žmogus vaistus gėrė rieškučiomis. Ukrainos profesoriai nesiryžo gelbėti šio paciento dėl pernelyg didelės rizikos. O pacientas buvo pasiryžęs viskam, netgi blogiausiam, ir sakė: "Tak žitj ja dalše ne mogu (taip toliau gyventi negaliu)." Kolega Zigmantas ligonį sėkmingai išoperavo laparoskopu, implantavo tinklelį. Operavimas neįprastoje aplinkoje, kai tave stebi ir klausinėja daugybė konferencijos dalyvių, kainuoja nemažai psichoemocinių ir fizinių jėgų. Kiek žinome, tas pacientas dabar jaučiasi puikiai", – kolegos Z.Urniežiaus sėkme džiaugiasi J.Andriuškevičius.

Receptas ir Lietuvai

Kaip kauniečiams pavyko atlikti sudėtingas operacijas, nesant tam sąlygų?

Respublikinės Kauno ligoninės chirurgai paaiškino, kad ukrainiečiams aparatūrą paskolino žymiausi pasaulio medicinos priemonių gamintojai. Kauniečiai buvo tarpininkai.

"Kai kuriuos instrumentus gamintojai ligoninėje paliko. Su gamintojais medikai užmezgė ryšius, jau bendradarbiauja. Organizuojama nauja konferencija, kurią teleryšiu stebės ne tik Ivano Frankivsko, bet ir kitų miestų medikai", – džiaugiasi Z.Urniežius.

Anot jo, telebendravimas populiarėja visame pasaulyje. Demonstruojant operaciją lengviau parodyti pranašumus, apie savo ligą kalbant ligoniams akivaizdu, kaip greitai jie sveiksta, koks žemas skausmo lygis. Ukrainiečiai dar labai nedaug operacijų atlieka laparoskopu, bet siekia tuos metodus įdiegti kuo greičiau. Dėl to kviečiasi užsieniečius, renka metodinę medžiagą, kaupia priemones.

Pasirodo, Ukrainoje chirurgai per mėnesį gauna apie 180 eurų. Gal tai gali paguosti Lietuvos medikus, laukiančius atlyginimų padidėjimo nuo gegužės?

Ar Ukrainoje pažanga medicinoje suinteresuoti tik medikai? Kauniečiai pabrėžė, kad naujovės reikalauja labai didelių investicijų. Jas reikia pritraukti, išsireikalauti, politikams įrodyti, kad taip geriau.

"Ir nėra kito kelio, kaip tai įrodyti konferencijose, kviečiant patyrusius specialistus, kurie demonstruoja naudą. Investicijų grąža – akivaizdi", – tvirtai ištaria gydytojas, klinikos vadovas Z.Urniežius.

Į klausimą, kodėl ukrainiečiai taip vėluoja, palyginti su mumis, kauniečiai chirurgai atsako, kad didžiulę įtaką sveikatos sistemai daro politinė ir ekonominė situacija šalyje. Ir visuomenės vystymasis, prioritetų nustatymas.

"Turi išvien dirbti kelios grupės: medikai, kurie nori dirbti pažangiau, vadybininkai, matantys tikslą, ir valstybės žmonės, priimantys sprendimus, kad šiuolaikinė medicina būtų kuo greičiau įdiegta į praktiką, bei suvokiantys, kad investicijos greitai atsipirks. Medikai žino, kas yra kas, bet kukliai patyli, neturi laiko įrodinėti", – atsako Z.Urniežius.

Argi šis receptas netinka niekaip nepasveikstančiai Lietuvos sveikatos sistemai?

Gera mokėti džiaugtis

"Ukrainoje medicinos raida vėluoja ir dėl finansavimo. Privalomojo sveikatos draudimo ten nėra, visi ligoninių pacientai už gydymą moka papildomai. Valstybė finansuoja medicinos įstaigų išlaikymą, bet ne ligonių gydymą. Jiems net ir paprastos operacijos senaisiais metodais yra labai brangu", – pastebėjo gydytojas J.Andriuškevičius.

Jo nuomone, geriausiai funkcionuotų sistema, kai sveikatos draudimas būtų ir privalomasis, ir savanoriškasis. Pastarasis padengtų išlaidas už naujausias technologijas.

Kauniečiai patyrė, kad jų kolegos Ukrainoje labai moka džiaugtis tuo, ką turi ir ką daro.

"Jie padarė labai nemažai, vykdo daugybę projektų, bendrauja su Vakarų Europos šalimis. Ivano Frankivsko ligoninėje Priėmimo skyrių pertvarkė pagal Europos standartus, įdiegė pacientų apžiūros protokolą pagal ES", – kolegas giria Z.Urniežius, kartu su J.Andriuškevičiumi patyrę ukrainiečių geranoriškumą ir nuoširdumą.

Kauniečiai kolegas mokė ne tik operacinės technikos, bet ir patarė daugiau bendradarbiauti su šeimos gydytojais, kad šie mokytų pacientus saugoti sveikatą, laiku atkreiptų dėmesį į negalavimus, kad jie nevirstų užleistomis, sunkiai pagydomomis ligomis.

Į klausimą, ar nenorėtų Ukrainoje padirbėti ilgiau – juk taptų žinomi ir dar labiau gerbiami, gydytojas J.Andriuškevičius atsako: "Norint emigruoti, reikia būti viengungiu. Ir dar normalaus atlyginimo."

Pasirodo, Ukrainoje chirurgai per mėnesį gauna apie 180 eurų. Gal tai gali paguosti Lietuvos medikus, laukiančius atlyginimų padidėjimo nuo gegužės?

"Ne, tai – ne paguoda. Mes esame ES, iš mūsų reikalaujama dirbti pagal bendrijos standartus, bet pamirštama skirti atitinkamą finansavimą ir atlyginimus. Jaunesnė medikų karta su tuo ypač nesitaikstys", – tvirtai atsako mokslų daktaras J.Andriuškevičius.