Jei Kaunas rimtai apsispręs siekti Europos kultūros sostinės (EKS) vardo, reikia būti vieningiems ir aistringai dirbti. Visas abejones, kritiką nustumti į šalį. Būtina įrodyti, kad šio vardo labai reikia, kad jis padės išspręsti tam tikras problemas.

Šių patarimų autorius – neseniai Kaune viešėjęs svečias iš Vokietijos profesorius Hannsas-Dietrichas Schmidtas. Folkvango menų universiteto Esene prorektorius kalba ne tik remdamasis teorinėmis žiniomis: jis buvo vienas iš programos "Rūras – EKS 2010" vadovų. H.D.Schmidtas drąsino kauniečius neabejoti, nemąstyti kategorijomis: "esame tik antri", "ar mums pavyks", "ar tai daryti apsimoka". Jis pabrėžė: nors Rūro sritis EKS buvo prieš ketverius metus, projekto nauda juntama ir dabar.

– Visa Rūro sritis, atstovaujama Eseno miesto, tapo EKS 2010 m. – iš karto po Vilniaus ir Linco Austrijoje. Grįžkime į pačią pradžią: kodėl apskritai Rūro sritis nusprendė siekti EKS vardo?

– Dažniausiai miestai pradeda galvoti apie kandidatavimą į EKS, kai kažko trūksta, situacija mieste ar regione yra taisytina, norisi ją keisti ir atsiranda žmonių, tikinčių, kad EKS vardas padės žengti didelį žingsnį į priekį. Būtent tokia situacija buvo Rūro srityje. Ten susivienijo 53 miestai, kurie iki tol visada konkuravo. Mes turėjome bendrą kalnakasybos, metalo industrijos istoriją. Regiono miestai yra labai arti vienas kito: važiuodamas dažnai nepastebi, kur baigiasi vieno miesto riba ir prasideda kito. Bet tas artumas netrukdė konkuruoti. Iniciatoriai jautė, kad su nauja kultūrine koncepcija, su europine dimensija galime sukurti naujus tinklus, pasitelkdami kultūros priemones, galime sukurti naują komunikacijos sistemą visame regione. Pirminė idėja buvo šiam buvusiam industriniam regionui suteikti naują pasitikėjimo savimi garantą po metalo ir kitos sunkiosios pramonės nuosmukio. Pasirodė, kad kultūra yra geriausias būdas priimti ateities iššūkius. Mes išdrįsome kandidatuoti, nors tarp kitų buvome visiški autsaideriai. Niekas netikėjo, kad galėtume laimėti, nes nepasižymėjome kultūriniu gyvenimu. Mes garsėjome dideliu bedarbių skaičiumi, apleistais industriniais pastatais. Daugelis apie mus buvo susikūręs neigiamą įvaizdį. Norėjome įrodyti, kad esame kitokie, kad galime tai padaryti, kad galime surengti didžiausią kultūros įvykį Europoje. Kai anksčiau prisistatydavau, kad esu iš Eseno, daug kas sakydavo: o, tai tas bjaurus regionas. Palyginti su Miunchenu, Hamburgu ar Berlynu – tai tiesiog neperspektyvi dykvietė Vokietijos viduryje, kur viskas purvina ir apniukę. Dabar galiu išdidžiai sakyti: esu iš Eseno. Tai – mąstymo pokytis.

– Sakoma, kad iš EKS titulo nėra jokios kitos naudos, išskyrus garbę ir šlovę – panašiai kaip su olimpinėmis žaidynėmis. Miestas, šalis išleidžia tam daug pinigų, bet ilgalaikio efekto nėra.

– Nesutinku su šiuo teiginiu. Mes gavome daug naudos, ir ilgalaikės. Tai bendra ne tik Rūrui, bet ir visoms sėkmingoms kultūros sostinėms. Kalbu ne apie naujus pastatus ar kultūros institucijas. Tai greičiau minėtas mąstymo pokytis, naujas įvaizdis: iš tiesų atsiradome Europos, ne Vokietijos žemėlapyje. Dabar galime sakyti, kad Vokietijoje yra ne tik Hamburgas, Berlynas ir Miunchenas – miestai, labai mėgstami japonų ir kitų atvykstančių turistų. Yra ir Rūro sritis, galinti pasiūlyti kitokią, būtent jai būdingą kultūrą – tai, ką vadiname industrine kultūra. Tai buvo mūsų koncepcija.

Nors praėjo ketveri metai nuo to laiko, kai buvome EKS, pas mus atvyksta daugiau turistų nei anksčiau. Tai tipiška: į kiekvieną sėkmingą EKS po šio titulo atvyksta iki 50 proc. turistų daugiau nei iki tol. Net tapdamas miestu kandidatu, siekiančiu EKS vardo, tam tikra prasme atsiduri Europos dėmesio centre. Tai nėra lengva, bet reikia priimti šį iššūkį.

Savo regione turime daug teatrų, kitų klasikinių kultūros institucijų. Ir tradiciškai jos nedirbo kartu, jos taip pat konkuravo – žinote, tas stiprus vadovų ir menininkų ego. Bet ruošiantis kandidatuoti šios institucijos susivienijo.

Kitas labai paprastas teigiamas pokytis: prieš 2010 m. buvo neįmanoma kur nors vienoje vietoje rasti visą informaciją apie konkrečios datos kultūros renginius regione. Turėjai atskirai ieškoti, dabar yra bendras portalas, kur greitai galima rasti šią informaciją. Kad jis atsirastų, reikėjo pradėti bendrauti ir bendradarbiauti. Mes supratome, kad kooperacija yra kur kas vaisingesnė nei tarpusavio kova. Muziejai taip pat pradėjo bendradarbiauti. Kalbu ne apie iškilusius naujus pastatus.

– Vis dėlto galbūt iškilo ir naujas kultūrai skirtas pastatas? Ar buvo tokių apčiuopiamų rezultatų?

– Nesiekėme statyti naujų pastatų, mums jų tiesiog nereikėjo. Savo regione turėjome daug industrinių vietovių su apleistais, nenaudojamais pastatais. Pavyzdžiui, pačiame Dortmundo centre buvo didžiulis alaus daryklos pastatas. Įmonė seniai bankrutavusi, o apleistas pastatas stovėjo ir badė akis – buvo matomas iš visur ir niekas nežinojo, ką su juo daryti. Niekas nenorėjo investuoti. Užuot statęs kažką naujo, Dortmundas, kaip Rūro srities miestas, besiruošdamas EKS metams, pasakė: gerai, investuosime, panaudosime tam ES skirtus pinigus. Ir dabar tai yra Dortmundo kūrybinių industrijų centras. Taigi, mūsų regione nereikia statyti kažko naujo – turime daug senų, dažnai nebenaudojamų pastatų, kuriuos galime paversti kažkuo kitu. Mes panaudojame sena, suteikdami tam naują prasmę.

– Kaip manote, ko reikia, kad miestas arba regionas laimėtų EKS vardą?

– Esu įsitikinęs: šį titulą galima laimėti tik įrodžius, kad miestui jo iš tiesų reikia. Jei sakysite, kad Kaune yra nemažai kultūros institucijų, kurios puikiai veikia, kultūrinis vyksmas vyksta, komisija sakys: gerai, tęskite šiuos darbus, jums ir taip gerai sekasi. Tai yra politinio lygmens iššūkis: miestas turi parodyti, kas neveikia, kas yra blogai, ką reikia daryti, kad situacija keistųsi į gera, kodėl reikia atsiverti Europai. O galbūt neverta, nes daug paprasčiau, mažiau jėgų kainuoja likti prie savo mažų dalykų, mažų įvykių? Jei atsakymas – mums, mūsų ateičiai to reikia, kultūra mums gali labai padėti, – bandykite. Pažiūrėkite, bent jau pastaruoju metu EKS vardai atitekdavo ne tiems miestams, kuriuose yra didžiulis kultūrinis potencialas, bet tiems, kuriuos reikėdavo išjudinti. Reikia apsispręsti: mums to reikia, mes dėl to kovosime, aistringai dirbsime. Vien tik šaltai strategiškai suskaičiuoti naudą neužtenka – reikia dalyvauti emociškai. Tai nori matyti komisija, skelbianti EKS miestus.

Atsivėrimo Europai tema – pagrindinė. Reikia parodyti kažką įdomaus, reikia įrodyti, kad Kaunas gali tapti įdomus Europai. Tai iššūkis, ir tam reikia ruoštis. Turite būti atviri ir skaidrūs, nes bus žmonių, kurie ateis ir užduos klausimų. Bet net ir tapimas miestu kandidatu yra dangaus dovana. Nes vien tai Kauną tikrai pakeistų.

– 2009 m. Vilnius, kaip ir Lincas, buvo EKS. Vilniaus programa Lietuvoje smarkiai kritikuota dėl to, kad lėšos panaudotos galimai neskaidriai, abejota ir atskirų projektų nauda, jų suvokiamumu, prieinamumu visuomenei. Galėtumėte palyginti Vilniaus ir Rūro srities atvejus? Kaip manote, ko galima pasimokyti iš praeities klaidų?

– Nenorėčiau kalbėti apie Vilnių, nors ir žinau kai kurias aplinkybes. Bet prisiminkime: tai buvo ekonominio sunkmečio laikas, turėjote ekonominių problemų. Rūro programa nebuvo kritikuojama, mes buvome vieningi, mus palaikė ir žiniasklaida, ir savivaldos institucijos. Jei apsispręsite siekti EKS statuso, jus turi remti ir žiniasklaida, ir savivaldybė, ir kultūros institucijos, ir žmonės – kultūros multiplikatoriai. Visas abejones, kritiką turite atidėti į šalį. Be to, reikia rėmėjų – tų, kurie būtų pasiruošę investuoti.
Galima pasimokyti iš praeities klaidų ir pabandyti padaryti geriau. Pirmas mano patarimas – pradėkite ruoštis smarkiai iš anksto. Paminėjus 2022 m. atrodo: o, tai labai toli, aš būsiu jau senas, mano vaikai – suaugę, ar iš viso verta apie tai galvoti? Bet apie tai reikia pradėti galvoti dabar, susirašyti darbotvarkę. Jei žadate kandidatuoti, kitais metais turite pradėti labai rimtai dirbti, nes 2016 m. turėsite pateikti programos apmatus, anketinius duomenis, prezentaciją. Tam pasiruošti tikrai reikės metų, taigi – jau galima ruoštis.

Bet to, turi susidaryti grupė žmonių, sakykime, dešimt laisvų, neinančių dėl šios idėjos iš proto einančių žmonių – projekto kūrėjų. Tai yra pradžia. Ir jie turėtų būti remiami, bet ne per daug, vietos politikų. Atsakingas už projektą turėtų būti organizacinis komitetas, ne savivaldybė. Politikai turi remti projektą, bet ne jame dominuoti. Visi sėkmingi EKS miestai išlaikė sveiką balansą tarp projekto rengėjų ir politikų. Savivaldybei, merui turėtų būti garbė padėti įgyvendinti tokį projektą.

– Kiek esate susipažinęs su Kaunu ir kaip vertinate jo šansus laimėti EKS vardą?

– Kaune esu antrą kartą ir manau, kad šis miestas galėtų tapti kultūros sostine 2022 m. Taip, Kaune yra gražus senamiestis, bet to nepakanka. Jaučiu, kad šis miestas turi iššūkių. Manau, kad jums reikėtų EKS – bent jau kandidato – vardo ir kad galėtumėte tai padaryti. Jūs turite infrastruktūrą, manau, turite galimybių ir kompetenciją. Taip, turite ir problemų, bet jos gali būti išspręstos.

– Yra daug skeptikų, sakančių: kaip Kaunas galėtų tapti EKS, jei net nėra pirmas miestas Lietuvoje, vertinant kultūrinio gyvenimo kiekybę ir kokybę.

– Nebijokite tokių nuomonių. Mums kandidatuojant, buvo kitų miestų kandidatų – stiprių kultūrinių miestų, pasiruošusių gavus EKS vardą išleisti gerokai daugiau pinigų, nei tai galėjome padaryti mes. Rūro sritis šia prasme buvo visiškas autsaideris. Ir tie kiti miestai labai nusivylė, kai netapo EKS. Pakartosiu: miestas, siekiantis EKS vardo, tikrai neturi būti lyderis, neprivalo neturėti problemų. Manyti kitaip yra didžiulė klaida. Vardo reikalingumas ir užsidegimas dirbti yra svarbiausi dalykai.

Tik nepradėkite manyti, kad kažkas kažko turi daugiau ar įdomiau – tai pats blogiausias būdas pradėti jūsų kelią link EKS. Pagalvokite apie savo miestą kitaip – ką vis dėlto turite ir ką galėtumėte iškelti į viešumą, parodyti naujai. Kalbant apie EKS, kalbama apie miestų plėtojimą: tai yra kultūros, ne menų sostinė. Taigi, mąstydami apie tai, ką galite parodyti, apie tradicinius menus – šokį, teatrą, dailę, muziką, literatūrą – galvokite paskutinėje vietoje. Galvokite apie naujas idėjas: urbanistinę plėtrą, kulinariją, madą, dizainą, sportą – kas tik šaus į galvą. Sportas buvo labai svarbus Rūro regione: turime Dortmundo "Borussia" futbolo klubą. Futbolas suvaidino labai svarbų vaidmenį, kai Rūras tapo EKS.

Į regiono ar miesto dydį nereikia kreipti dėmesio. 2017 m. EKS taps Pafoso miestas Kipre. Žinote, kiek ten gyventojų? 80 tūkst. Taigi, nesijaudinkite – EKS tampa ir kur kas mažesni už Kauną miestai. Rūpinkitės pirmiausia aistringu noru įgyvendinti tokį projektą, sukurti naują Kauno veidą. O jei prisijungs kažkas iš regiono aplink Kauną – šaunu, bet jie taip pat turi tuo degti.

Komentaras
Ina Pukelytė
VDU Menų fakulteto dekanė

Kauno galimybes 2022 m. tapti EKS vertinu realiai. Džiugu, kad svarbiausi projekto palaikytojai – Kauno miesto savivaldybės taryba – pritarė šio projekto inicijavimui. Tuo parodyta: jei toks projektas bus įgyvendinamas, savivaldybė jį rems – morališkai ir tam tikra dalimi finansiškai. Tačiau didžiausią indėlį į šį projektą turi įdėti Kauno miesto kultūros bendruomenė, kauniečiai. Kiek tenka bendrauti su kultūrininkais – didesnė jų dalis laukia šio projekto, nori, kad jis būtų įgyvendintas Kaune. Būdami miesto patriotais, jie nori skleisti žinią apie Kauno kultūrą. Miesto bendruomenė turi įvairių nuomonių. Daugelis, įsibaiminę po nesėkmingo Vilniaus EKS projekto, nerimauja, kad bus iššvaistyti mokesčių mokėtojų pinigai, kad tam tikros suinteresuotos grupės išplaus pinigus, o nauda miestui bus minimali. Viena vertus, tokia baimė – pagrįsta, kita vertus, tai parodo, kad mes, miestiečiai, esame tokie: jei taip galvojame apie kitus, tai ir patys bent iš dalies tokie esame. Taigi, šis projektas reikalingas miestiečiams tam, kad pasikeistume, negalvotume tik kiekvienas apie savo butą, kiemą ar automobilį, o galvotume apie miestą kaip apie savo nuosavybę, kuriai reikia investicijų ir kad toks projektas jų duotų. Tuomet kaip bendruomenė galėtume didžiuotis savo miestu, rodyti jį kitiems ir galvoti apie jį kaip apie savo nuosavybę. Kaunas turi labai daug problemų: duobėtos gatvės, žmonėms ant galvų griūvantys balkonai, nesutvarkyti parkai, aptriušusi Laisvės al., stūksantys pastatai vaiduokliai. Būtent šios problemos per EKS projektą galėtų būti išspręstos. Jei sėkmingai būtų įvertinta Kauno paraiška tapti EKS, miestas jau nuo 2017 m. galėtų kryptingai skirti investicijas šiems skauduliams sutvarkyti. Reikėtų galvoti apie ilgalaikį poveikį miestui, jo infrastruktūrai galinčius turėti projektus.

Įstrigo VDU konferencijoje "Kultūros institucijos ir komunikacija: kūrybiško dalyvavimo link" profesoriaus H.D.Schmidto pateiktas Rūro srities pavyzdys – mums reikėtų pasimokyti, kaip suvienyti bendruomenes, jas uždegti bendra idėja ir kartu dirbti. Suvienyti nedidelę Kauno menininkų bendruomenę būtų mažiausia problema, nes visiems meno žmonėms rūpi kultūros, meno sklaida. Suburti kitas miestui atstovaujančias bendruomenes – verslininkus, švietimo darbuotojus, gydytojus, sportininkus, mėgėjų meno atstovus – manau, bus sudėtingiau. Kaunui trūksta susikalbėjimo tarp įvairių bendruomenių, skirtingų socialinių grupių, visų žiūrėjimo viena kryptimi. Artimiausiu metu rinksimės savanorių komandą, kalbėsime su įvairiais Kauno gyventojų sluoksniais, kad aptartume, mūsų manymu, svarbiausias miesto problemas. Gal kiti įvardys kitas problemas, pasiūlys netikėtų sprendimų.

Paraišką turėtų ruošti menininkai ir kultūros žmonės. Tada ir pamatysime, ar jie yra pasirengę tokias paraiškas rašyti. Žmonių, kurie galėtų įgyvendinti tokį projektą, Kaune tikrai yra. Čia yra ne vienas ir ne du tarptautinių festivalių organizatoriai, pajėgūs mąstyti tarptautiniu mastu, organizuoti didelius renginius. Akademinė bendruomenė gali inicijuoti tokios paraiškos rašymą ir ją labai stipriai remti. Konkurencija tarp miestų, norinčių tapti EKS, yra didžiulė. Miestų paraiškos vertinamos labai atidžiai, iš įvairiausių pusių. Palankiai vertinami projektai, kuriuose jungiamas menas, technologijos, bendruomenių veikla ir kita. Kaunui taip pat reikėtų mąstyti apie jungtis.