Išskirtinė paroda

Vytauto Didžiojo universiteto erdves (K.Donelaičio g. 52) pasiekė dar nematyta tapybos paroda. Tai pirmoji tokio pobūdžio meno ekspozicija Lietuvoje – ją įgyvendino laisvę praradę žmonės. Kauno tardymo izoliatoriaus gyventojai kelis mėnesius bendravo su Vilniaus dailės akademijos (VDA) Kauno fakulteto studentais ir bandė įvaldyti tapybos techniką bei užmiršti niūrias kalėjimo sienas.

„Kaliniai darbavosi su profesionaliais menininkais. Dauguma nuteistųjų nėra rankose laikę teptuko, tad mes jiems suteikėme galimybę“, – kalbėjo projekto vadovė Vilija Šimkuvienė.

Projektas pradėtas vykdyti dar pavasarį. VDA studentės darbavosi grupėmis ir savo mokinius mokė ne tik meno istorijos, bet taip pat ir kaip sumaišyti dažus, padėti pirmuosius štrichus.

„Iš tikrųjų buvo didelė atranka, nes reikėjo pasirinkti tuos kalinius, kurie gali dirbti su laisvėje esančiais asmenimis – tai turėjo būti neagresyvūs, stabilūs žmonės. Kadangi pati dirbu bibliotekoje, pažįstu kalinius ir kai kuriuos pakalbinau. Nnoras buvo didžiulis, jie labai bijojo, tikino, kad nesugebės“, – pasakojo kuratorė Gabija Trutnvytė.

Suteikė džiaugsmo

Kauno tardymo izoliatoriaus atstovė teigė, kad nemažai problemų kilo ne tik drąsinant laisvę praradusius žmones užsiimti menu, bet taip pat ir parūpinant reikiamų priemonių. Iki Kultūros tarybos finansuoto projekto įgyvendinimo, Kalėjimų departamentas neleido įkalinimo įstaigose naudoti terpentino, tad reikėjo įtikinti, kad jo tikrai reikia.

„Jei žmogus prarado laisvę, negalima atimti visko, reikia priminti apie gražius dalykus. Man smagiausia atrasti žmoguje dalykus, kurių jis net pats nežino, kad turi“, – kalbėjo G.Trutnevytė.

Parodų atidarymuose paprastai dalyvauja darbų autoriai, tačiau šį kartą situacija buvo kita – įkalintieji fiziškai negali palikti tardymo izoliatoriaus. Dėl šios priežasties nuteistieji parašė laiškus, kuriuose išdėstė savo jautrias mintis.

„Tai leido pabėgti nuo supančio pasaulio. Kūryba padėjo suprasti, kas mes esame, gydėme kūną ir sielą“, – rašė nuteistasis G.

„Norėjosi kažko naujo. Išgirdęs apie pamokas, labai abejojau, bet susigundžiau, nes mokė merginos. Mano nuomonė į meną pasikeitė kardinaliai, gyvenime vėl atsirado spalvų ir vilties“, – parodos atidarymo metu prižiūrėtojai skaitė kito kalinio mintis.

Neįkainojama patirtis

Su nuteistaisiais dirbo aštuonios VDA studentės. Jos sakė įgijusios neeilinės patirties. Iš pradžių buvo nedrąsu eiti į įkalinimo įstaigą, tačiau kai susidraugavo su čia gyvenančiais žmonėmis, nuomonė pasikeitė.

„Norime pasidžiaugti, jog menas gali nueiti ir į užribio vietas. Iš tikrųjų nugalėjo smalsumas. Buvo savotiškai įdomu ateiti į tokią vietą ir suteikti jiems visišką laisvę kurti“, – kalbėjo Vilija.

„Buvo smalsu stebėti, kaip raumeningi vyrukai tampa vaikais“, – pastebėjo studentė Milda.

Išskirtinės parodos atidaryme „Kauno dienos“ žurnalistai sutiko ir literatūros kritiką Kęstutį Navaką. Jis tikino, kad tokie darbai leidžia įveikti stereotipus ir pajausti pilnatvę.

„Tai nekaltas prasidėjimas drobėje. Staiga atsiranda žmonės, kurie nori padėti iš naujo pakilti tiems, kurie nemato prasmės gyvenime, jaučia kaltę – tai labai nuostabu. Esu sužavėtas“, – sakė pašnekovas.