Aukso amžių tarpukariu išgyvenusi K.Petrausko g. vis dar lieka beveik nepasikeitusi – išlaikiusi jau iškrypusius medinukus ir išsaugojusi tarp senųjų gyventojų dar sklandančias istorijas apie čia gyvenusius karininkus, medikus, menininkus ir įvairius keistuolius.

Prisimena karą ir taiką

"Kauno dienos" gide po K.Petrausko g. šįkart sutiko pabūti architektė Eugenija Balaišienė. Meilės emigrante save juokais vadinanti moteris į K.Petrausko g. nutekėjo iš kaimyninės P.Vaičaičio g., kur gyveno nuo vaikystės. Su vyru ji apsigyveno vienoje iš nedaugelio K.Petrausko g. paveldo sąrašuose įrašytų namų – medinėje viloje.

Apie gyvenimą tarpukariu tuometėje J.Janonio g. (K.Petrausko ji pavadinta tik nuo 1933 m.) ir vėlesnius metus E.Balaišienė daug sužinojo iš savo anytos Aldonos Balaišienės, kuri pro to paties medinuko langus, žvelgiančius tiesiai į K.Petrausko g., matė ir karą, ir taiką.

A.Balaišienės išsaugotos nuotraukos mena įspūdingą 1932 m. rugsėjo 8 d. vykusią procesiją, kai minėdami Švč. Mergelės Marijos gimimo dieną tūkstančiai žmonių nuo Katedros ėjo iki Įgulos bažnyčios, o nuo ten kilo Parodos kalnu iki P.Vileišio a., kur vyko pamaldos. 1924 m. čia suskambo ir pirmoji Dainų šventė.

Moteris ryškiai atsimena ir kaip buvo bombarduojamos A.Smetonos laikų kariuomenės pulko arklidės. Netoli Savanorių pr. jau sovietmečiu toje pačioje vietoje pastatytas didelis gyvenamasis namas ir dabar dar vietinių senųjų gyventojų vadinamas arklidėmis.

Dėl draugystės – po kavinę

Vis dėlto, ryškiausios atmintyje lieka kasdienybės akimirkos. Atitrūkusi nuo anytos prisiminimų E.Balaišienė ilgiau užtrunka K.Petrausko kvartale, kur dabar stovi parduotuvė "Šilas". Sovietmečiu ši vieta buvo tarsi gatvės centras.

Priešais buvo parduotuvė "Parama", šalia, Aukštaičių g. kampe, buvo mėsinė, stovėdavo gazuoto vandens aparatai ir giros statinė.

"Prisimenu, prie tos statinės visąlaik stovėdavo toks vietinis alkoholikas Pėtka Proletaras. Nedidukas, rusų tautybės, prisistatydavo: aš esu Pėtka Proletaras, tai ir vadindavo jį visi taip", – šypsojosi E.Balaišienė.

Kitoje gatvės pusėje, kur dabar yra mėsos parduotuvė, būdavo prekiaujama daržovėmis. "Atvažiuodavo sunkvežimis su kopūstais ir bulvėmis, sulipdavome į jį ir rinkdavomės. Atveždavo ir arbūzų. Mūsų vaikai nebetiki, kad taip būdavo, – moteris prisiminė, kad prieš tai čia veikė alaus baras, kur įmetęs žetoną į aparatą pats įsipildavai alaus. – Baisesnio baro nesu mačiusi. Čia rinkdavosi visi rajono girtuokliai."

Kvartalo pažiba buvo "Tartu" kavinė, savo prestižu prilygstanti "Metropoliui". Kadangi Estijos miestas Tartu ir Kaunas draugavo, tai sumanyta kavinę "Kaunas" atidaryti ir Tartu mieste.

"Ji buvo labai lankoma, turėjo didelę salę, kurioje pasirodydavo žymūs dainininkai", – pasakojo E.Balaišienė.

Bijojo potvynio

"Tartu" kavinė yra viena iš daugelio K.Petrausko g. neišlikusių vietų, bet ją dar primena išsaugotas pastatas ir žmonių atsiminimai. Kitoks likimas ištiko pastatus, buvusius ant Parodos kalno, vadinamajame mažajame ąžuolyne, kur dabar stovi raudonas Viešosios bibliotekos pastatas.

Ten stovėjo bent du namai, vienas iš jų – daugiabutis. Sovietmečiu čia įkuriant biblioteką buvo nuspręsta teritoriją išvalyti. Ir nors buvo norima parką palikti be pastatų, dėl Kauno hidroelektrinės grėsmės bibliotekos nebuvo galima statyti papėdėje. Išsiliejus vandeniui pražūtų daug saugomų vertybių.

Prieš įsikuriant bibliotekai ant kalno netrūkdavo vaikų – čia stovėjo cirko palapinė, kurioje vykdavo įvairūs pasirodymai. "Tai buvo fantastiška", – prisiminė E.Balaišienė.
Kitoje gatvės pusėje, kur dabar stovi paminklas S.Dariui ir S.Girėnui, nuolat vykdavo žemės ūkio ir pramoninės parodos. Nuo jų ir kilo Parodos kalno pavadinimas.

Gyveno pirmoji taksistė

Kartu su E.Balaišiene judėdami K.Petrausko g. išgirstame ne tik asmeninių prisiminimų, bet ir konkrečių žmonių istorijų. Pasakodama apie čia gyvenusius žmones architektė vardija karininkus (Radvilėnų pl. dar nuo caro laikų buvo įsikūręs karinis miestelis), gydytojus, muzikus (čia įkurtas Kipro ir Miko Petrauskų memorialinis muziejus), skulptorius, dainininkus ir įvairius keistuolius.

Ne veltui įdomiausios istorijos susijusios su žmonėmis, gyvenusiais jos vaikystės P.Vaičaičio g. Šios gatvės kampe, visai šalia K. ir M.Petrauskų lietuvių muzikos muziejaus, stovi dar vienas paveldo sąrašuose esantis dviejų aukštų namas.

Antrame aukšte gyveno žymūs gydytojai Tarnauskai, o pirmajame – Dirbtinio pluošto gamyklos direktorius Leonas Mackevičius. E.Balaišienė prisimena, kokia ypatinga atrodė tuomet jo žmona.

"Ji buvo be galo graži moteris, labai įdomiai rengėsi ir atrodė kaip kokia prancūzė. Ji buvo pirmoji moteris taksistė Kaune", – pasakojo architektė ir prisiminė, kaip Mackevičių namuose vykdavo įvairūs vakarėliai ir priėmimai.

Verta romano

Mackevičiai buvo pirmieji P.Vaičaičio g. nusipirkę televizorių. "Jie atitraukdavo užuolaidas ir mes, vaikai, prilipę prie langų, žiūrėdavome televizorių. Į vidų neįleisdavo", – juokėsi vaikystę maždaug 1965-aisiais prisiminusi E.Balaišienė. Už tokį žiūrėjimą jos tėvas taip supykęs, kad po kelių mėnesių nupirko šeimai televizorių.

P.Vaičaičio g. gyveno ir daugiau įdomių asmenybių. Anot E.Balaišienės, name prie pat K.Petrausko g. gyveno Mis Palanga. "Vadindavome ją Palangos gražuole. Tikrai buvo graži moteris, aukšta, tačiau ir savotiška", – prisiminė architektė. Šalia esančio namo rūsyje kažkada buvo padirbinėjami rubliai.

"Kada nors parašysiu apie šią gatvę romaną", – juokėsi E.Balaišienė, grįždama į visai netoliese stovintį savo namą K.Petrausko g. Jį Balaišių šeima paveldėjo iš architektės vyro senelės Bronės Jurgutienės-Vainoraitės, 1932-aisiais atsikrausčiusios iš Mažeikių ir įsigijusios šį namą.

"Mūsų kieme net gėlių klombos paveldo saugomos, bet mes nesiskundžiame – nieko nenorime keisti, tik kiek įmanoma norime visa tai išsaugoti", – sako architektė.

Naujas gatvės veidas

2014 m. rudenį baigta K.Petrausko g. rekonstrukcija. Buvo perklotos komunikacijos, praplatinta gatvė, ten, kur leidžia sąlygos, įrengtos viešojo transporto įvažos ir perėjos į gatvės dalį, rekonstruotas gatvės lietaus nuotekų tinklas. Taip pat buvo sutvarkyta šaligatviai, įvažos į kiemus, įrengiant asfaltbetonio dangą su nauja konstrukcija. Viso projekto vertė siekė 9 mln. litų.

Pirmoji K.Petrausko g. rekonstrukcija buvo atlikta 1938–1939 m. ir suteikė jai modernios gatvės vaizdą. Iki šiol dalyje K.Petrausko g. po asfaltu slypi senojo tašytų akmenų grindinio fragmentai, matyti granitiniai apvadai, pakloti šios rekonstrukcijos metu.