Jaunasis selekcininkas, apžavėtas viendienių grožio

"Įkando viendienių vabalas", – sakoma apie tuos, kurie, susižavėję šiomis vieną dieną žydinčiomis gėlėmis, ima jas auginti ir dauginti. Vienas taip paženklintųjų – Edvinas Misiukevičius iš pakaunės.

Aleksandro Stulginskio universiteto (ASU) trečiakursis E.Misiukevičius, dar būdamas vienuoliktokas, už pradėtą viendienių tyrimą ėmė skinti jaunųjų mokslininkų konkursų apdovanojimus. Dėl šio sūnaus pomėgio, virstančio profesiniu susidomėjimu, šeima gyvenimą prestižiniame miesto mikrorajone iškeitė į ramų miestelį: pardavę butą Žaliakalnyje, persikraustė į Ežerėlį. E.Misiukevičius prisipažįsta selekcija užsiėmęs dėl to, kad naujų veislių neįpirkęs, tačiau labai norėjęs savo gėlių lysvėje turėti kažką išskirtinio. Ežerėliečio išvestą viendienių veislę "Mitsu" įregistravo JAV viendienių asociacija ir skyrė stipendiją. Nors E.Misiukevičius nėra pardavęs nė vieno "Mitsu" kerelio, iš viendienių uždirba netiesiogiai: jas lieja ant šilko ir šiuos darbus parduoda JAV aukcionuose.

"Lietuviai dažnai nesupranta: kaip galima į komposto krūvą mesti dar neprasiskleidusius žiedus? Bet juk tai yra atsakingo selekcininko poelgis – neleisti nukrypusiam nuo normos augalui daugintis", – apie selekcininko atsakomybę užsimena Lietuvos gėlių selekcininkų draugijos valdybos pirmininkas, JAV viendienių asociacijos narys.

– Kaip apibūdintumėte viendienes?

– Tai daugiametės, atsparios, ilgaamžės gėlės. Ilgai atrodo dekoratyvios – vienas žiedas žydi vieną dieną, bet visas keras – apie mėnesį. Viendienes lengva prižiūrėti, ir tai yra paklausus augalas. Nemažai lietuvių dėl jų pamišę: tik pasirodo naujas katalogas su naujomis viendienių veislėmis – dalis jų jau išpirkta. Viendienių žiedai – pasakiškai gražūs. Ne veltui tiek žmonių jas augina ir sako: įkando viendienių vabalas. Taip paženklintieji pradeda jas auginti ir negali sustoti: ima jų pirkti vis daugiau, kolekcionuoti, ir tai pereina beveik į maniją. Kai pamato, kad nebegali įsigyti to, kas juos labai džiugintų, pradeda užsiimti selekcija – kuria savo veisles. Daug tokių pavyzdžių yra, vienas jų – aš pats. Kai man įkando tas vabalas, teko net iš Kauno kraustytis.

– Ir kaip jums gyvenimas 25 km nuo miesto?

– Mieste – triukšmas, dulkės, asfalto kvapas. Čia ramiau. Kita vertus, Ežerėlyje nemažai vietinių įmonių, tai ne kaimas. Čia ramu ir lengva gyventi. Ir susisiekti su miestu patogu. Kai dairėmės namo su sklypu, ieškojome tokios vietos, iš kurios būtų patogu pasiekti Kauną viešuoju transportu. Vienintelis trūkumas, kad perkant namą teko imti paskolą (šypsosi).

Aš gal netipiškas lietuvis, man jokio džiaugsmo, jei kaimyno tvartas dega. Nesureikšminu to, kas nepasisekė, ko galbūt nepavyko pasiekti, ir džiaugiuosi pozityviais dalykais.

– Turbūt paneigtumėte mintį, kad užsiimti selekcija gali tik mokslininkai.

– Kas nori pasaulinio vardo – reikia dirbti mokslinėse laboratorijose. Tačiau buitiškai selekcija gali užsiimti kiekvienas savo darželyje ar sodelyje – kryžminant, darant atranką. Naują veislę užpatentuoti gali ne tik mokslininkai.

– Kada galima registruoti naują veislę? Ar nereikia palaukti, kol tas augalas, kuris išaugo sukryžminus, išleis savo atžalas, buitiškai tariant, vaikus?

– Nebūtinai. Būtina sulaukti iš sėklos išauginto augalo žydėjimo. O viendienės pradeda žydėti po trejų metų. Ir tada reikia dar trejus metus žiūrėti, kaip ji žydi, ar žiedas nesikeičia. Buvo tokių atvejų, kad pirmais metais taip gražiai žydi – žiūri, fotografuoji ir alpsti, kaip gražu, o kitais metais atrodo, kad tie žiedai tik komposto verti. Čia selekcininko atsakomybė: stebėti ir nepaleisti į pasaulį to, ko nereikia. Lietuviai dažnai nesupranta, kaip galima į komposto krūvą mesti dar neprasiskleidusius žiedus? Bet juk tai yra atsakingo selekcininko poelgis – neleisti nukrypusiam nuo normos augalui daugintis.

– Kaip susidomėjote gėlėmis?

– Susidomėjau gal būdamas trylikos. Gyvenome Žaliakalnyje, mūsų butui buvo priskirtas dviejų arų žemės sklypelis. Jame pradėjau sodinti augaliukus. Paskatino kaimynė – davė keletą kerelių. Nuo to viskas ir prasidėjo. Nuvykęs į Kalvariją pas gimines, kurių kaimynystėje gyvena žinomas gėlių selekcininkas Jonas Auksuolis Liutkevičius, paprašiau, kad jis pamokytų mane selekcijos meno. Vėliau mokiausi pas kitą žinomą selekcininką – Kauno rajone, Neveronyse, gyvenantį Antaną Markevičių, ėmiau ieškoti informacijos internete. Radau kalnus informacijos anglų kalba, ėmiau siųstis augalus. Pradėjau mokslinį darbą – viendienių selekcinio ir sėjinukų auginimo patalpoje tyrimą. Tam įkvėpė Maironio universitetinės gimnazijos, kurioje mokiausi, biologijos mokytoja Rita Urbonavičienė.

Gėlių auginimu sudominau tėvus. Dabar, kai pardavėme butą Žaliakalnyje ir įsikūrėme Ežerėlyje, žemės sklype prie namų telpa ne tik mano viendienės – ir mama kai ką augina.

– Nesulaukėte kritikos iš aplinkinių, esą auginti gėles – nevyriškas užsiėmimas?

– Su tokiu požiūriu susidūriau gimnazijoje. Tačiau juk Lietuvoje apie 80 proc. selekcininkų yra vyrai! Iš pradžių sulaukiau ir tokio aplinkinių požiūrio, esą, koks čia mokslinis darbas – apie viendienes. Galima rašyti bet kurios srities mokslinį darbą ir pasiekti tokių aukštumų, apie kurias kiti net negalėjo pagalvoti. Jaučiuosi puikiai augindamas gėles, užsiimdamas selekcija, rašydamas mokslinį darbą ir nekreipiu dėmesio į tai, kas ką sako.