J. Plisienė: kas tu esi, kai tau niekuo nereikia būti?

Iš širdies – būtent toks, mano manymu, buvo pokalbis su Lietuvos sveikatos mokslų universiteto profesore, Kauno klinikų Kardiologijos klinikos kardiologe, Konsultacijų ir diagnostikos skyriaus vadove, mokslininke ir švietėja Jurgita Plisiene. Dirbdama su pacientais ji klauso proto, bet neignoruoja intuicijos. Būdama su studentais juos moko, bet tuo pačiu gilina ir savo žinias. Ji skaičiuoja šokio žingsnelius, bet ne valandas, praleistas Kauno klinikose. Darbus matuoja ne titulais, bet išliekamumu. Pacientų neskirsto, nes žino, kad piktas žmogus – serga. Greičiausiai todėl ir apie grožį ketvirtos kartos kaunietė kalba labai abstrakčiai. Gražiausias žmogus, anot jos, yra tas, kurio vidus spinduliuoja, o tam reikia ne injekcijų ar grožio skalpelio, bet meilės. Jos per pastarąjį mėnesį J. Plisienė gavo ypač daug, todėl laimės ašaros skruostais riedėjo ne kartą.

„Po finalinio renginio buvau visiškame nokdaune. Neturėjau jėgų bendrauti“, – praėjus savaitei po „Metų kaunietės“ rinkimų kulminacijos, J. Plisienė jautėsi visai kitaip.

Šiandien apie titulą ji galvoja kaip apie gydytojo profesijos įvertinimą ir galimybę būti labiau išgirstai visuomenės, kurios sveikata drauge su Kauno klinikų komanda ji nesiliauja rūpintis.

– Kardiologija – mažos mergaitės svajonė, kuriai buvo lemta virsti kūnu?

– Vaikystėje važiuodama mašina paimdavau baltą popieriaus lapą ir tušinuku brėždavau kreivę – kaip mašina juda, taip juda ir tušinukas. Kai manęs mama paklausdavo, ką aš čia darau, atsakydavau, kad rašau kardiogramą. Niekada nebuvo minčių, kad rinksiuosi kitą kelią. Darželyje tai žinojau, mokykloje tai žinojau. Atsukusi laiką atgal, tikrai nieko nekeisčiau. Mėgstu tai, ką darau, myliu žmones, kuriuos sutinku. Jaučiu visišką savirealizaciją ir tikrai sau pavydžiu, kad nereikia blaškytis galvojant, ar mano vieta čia.  Aš tikrai esu ten, kur turiu būti.

– Ilgos ir nelengvos studijos, vėliau – valandų valandos darbe ir nuolatinis savęs dalijimas. Niekada nesigailėjote tokio pasirinkimo?

– Abejonių pasirinkimu nebuvo, bet sunkių ir labai sunkių momentų – taip. Vienas tokių – disertacijos rašymas Vokietijoje. Būdavo, visą dieną dirbu didelėje klinikoje, vakare grįžtu namo, su savo pirmoku parengiam pamokas, užmigdau jį, o tada iki 3–4 val. nakties  rašau disertaciją. Ryte keliuosi ir vėl einu į darbą. Tai tęsėsi apie metus. Buvo periodas, kai galvojau, kad neišgyvensiu, tačiau minties viską mesti tikrai nebuvo. Nors dejavau ir gailėjau savęs, ėjau iki galo, apsigyniau disertaciją, gavau vokišką daktaro laipsnį. Kai žinai, kiek pastangų, bemiegių naktų visa tai kainavo, diplomas įgauna visai kitą svorį. Tu tiesiog žinai, kad labai stengeisi ir nuosekliai siekei tikslo.

Gali išmokti būti geru vadovu, žinoti visus vadybos principus, bet jei nebūsi geras žmogus, nepadės jokie mokslai.

– Šeimoje nebuvo medikų. Nemanote, kad esate pašaukta iš aukščiau?

– Nežinau, ar verta minėti visas istorijas, bet mane tikrai kartais apima jausmas, kad esu vedama. Tarkim, dalyvaujant konferencijoje apie retas ligas buvo kalbama apie Fabry ligą, kuriai būdingas specifinis bėrimas. Žiūriu nuotraukas ir galvoju, ar kada nors pamatysiu tai savo akimis, nes liga labai reta. Ja serga gal 1 iš 500 tūkst. žmonių. Lygiai po savaitės ateinu į palatą, kur paguldytas jaunas žmogus. Vyksta bendra vizitacija, pacientas pakelia marškinius ir aš matau bėrimą, kaip toje nuotraukoje. Sakau, jam Fabry liga! Visi susižvalgė, gūžtelėjo pečiais. Padarėme tyrimus, nusiuntėme į Vokietiją ir gavome atsakymą, kad pacientas tikrai serga Fabry liga. Jam buvo skirtas gydymas ir iki šiol gyvena. Puikiai pamenu ir vienos slaugytojos sūnų, kuris pas mane atėjo konsultacijai su prieš kelias valandas atlikta kardiograma. Nors ji nerodė nieko blogo, paprašiau pakartoti. Išskleidusi antrą kardiogramą pamačiau, kad ten ūmus infarktas. Ištiktas klinikinės mirties vyras krito nuo kėdės, kol atvyko reanimacijos darbuotojai, atgaivinau jį. Nuvežus į operacinę radome užsikimšusią kraujagyslę. Arba štai, visai neseniai atlikau echoskopiją savo senai pacientei. Matau, kad kažkas ne taip. Mintyse – amiloidozė, liga, nesusijusi su tuo, dėl ko ji atėjo. Klausiu pacientės, ar jai nebuvo operuoti riešai, nes ši liga dažniausiai susijusi su riešo kanalo sindromu. Išgirdus atsakymą buvo atlikti tyrimai. Diagnozė pasitvirtino. Dabar ji gaus retoms ligoms skirtą brangų gydymą ir, tikiuosi, gyvens, nes negydant šios ligos prognozės yra labai blogos. Tokiais momentais suprantu, kad mano profesija – mano pašaukimas. Aš tuo labai džiaugiuosi ir, žinoma, didžiuojuosi, kad dirbu Kauno klinikose, kur yra visos galimybės tirti ir gydyti žmogų taip, kaip tik įmanoma.

Užtikrinta: kardiologė niekada nesigailėjo pasirinkusi tokį kelią. T. Adomavičiaus/ žurnalo „Žmonės“ nuotr.

– Iki Kauno klinikų buvo Vokietija ir trys metai Šiauliuose, kur, anot Jūsų, įgijote neįkainojamos patirties. Pasidalykite.

– Kraujotakos sistemos ligos buvo ir tebėra pagrindinė mirties priežastis. Didžiuosiuose Lietuvos miestuose mirtingumas yra mažesnis nei rajonuose. Tai paskatino pertvarkyti sveikatos priežiūros sistemą ir įkurti penkis labai stiprius kardiologinius centrus, kad žmonės iš bet kurios vietos laiku pasiektų gydymo įstaigą. Įvykus infarktui yra svarbi kiekviena minutė. Kuo anksčiau kreipiasi pacientas, tuo geresni rezultatai. Į Šiaulius vykau turėdama užduotį įkurti širdies ir kraujagyslių ligų centrą, sustiprinti jį ir vadovauti. Ten turėjau vienas stipriausių patirčių. Mes, gydytojai, galime būti gerais gydytojais, tačiau ne visada gerais vadovais. Vadovavimas – atskira specialybė, menas. Čia reikia kitokių žinių. Šiauliuose labai daug mokiausi, lankiau kursus, skaičiau knygas ir, aišku, daug ką dariau iš intuicijos. Apibendrindama noriu pasakyti, kad svarbiausia – išlikti savimi, nepaisant nieko. Kas tu esi, kai tau niekuo nereikia būti? Kas tu esi, kai nusiimi pareigas, o titulus pasidedi į stalčių? Buvimas žmogumi, buvimas savimi, man atrodo, ir yra esmė. Gali išmokti būti geru vadovu, žinoti visus vadybos principus, bet jei nebūsi geras žmogus, nepadės jokie mokslai. Meilė plačiąja prasme yra svarbiausias dalykas. Meilė žmogui, meilė tam, ką darai, meilė aplinkai, gamtai, gyvūnui. Mes gyvename tokiame dažnyje, kai nebegalioja senos taisyklės, ir viskas turi būti daroma iš meilės.

– Save ir toliau matote Kauno klinikose?

– Dabar esu laiminga čia, kur esu. Vertinu Kauno klinikas. Tikiu, yra visokių nuomonių, bet man gera čia dirbti. Gera dėl kolegų, su kuriais visada gali pasitarti. Gera dėl ištyrimo galimybių pacientams. Gera dėl administracijos požiūrio, nes tikrai viskas labai keičiasi. Mes turime įvairius mokymus, darbo sąlygos – puikios. Nežinau, ar būčiau tai pasakiusi prieš 20 metų, bet dabar esu laiminga čia, kur esu, ir jei tik esu reikalinga, nenorėčiau nieko keisti. Aišku, pasvarstau, kad norėčiau dirbti ne penkias, o keturias darbo dienas. Būtų labai smagu ir tris, nes ateina laikas, kai norisi daugiau dėmesio sau. Bet dirbdamas universitetinėje ligoninėje suvoki, kad negali dirbti mažiau. Jei labai to nori, tada eini į paprastesnes įstaigas ar privačią mediciną, kur gali reguliuoti savo krūvį. Čia yra universitetinė ligoninė ir tai yra kaina, kurią mokame daug dirbdami. Čia tu esi ne vien tik gydytojas, čia tu ir vadovas, ir dėstytojas, ir mokslininkas. Viskas viename ir visos sritys reikalauja dėmesio.

UŽDARYTI

>

0:00 | 0:00

0

0:00 | 0:00

– Kiekvieną dieną esate apsupta daugybės žmonių – studentų, rezidentų, kolegų, pacientų ir jų artimųjų. Pavargstat?

– Be abejo, nuovargis yra, o bendravimas kartais išsekina. Žmonių juk visokių yra. Vieni ateina su meile ir šypsena, tačiau būna nepatenkintų, kurie tranko durimis. Tokiais atvejais galvoju, kad žmogus blogai jaučiasi, todėl yra piktas. Stengiuosi nesureikšminti blogų dalykų ir koncentruojuosi į gerus. Dažniausiai man padeda grįžtamasis ryšys, kai pacientas ateina po dešimties ar dvigubai tiek metų, ir tu supranti, kad jis grįžo dėl tinkamo gydymo ir priežiūros.

– Dažnai pacientai stabdo gatvėje ir klausia: gydytoja, ar pamenate mane?

– Labai dažnai. Ypač daug dėmesio sulaukiau, kai vedžiau laidą „Klauskite daktaro“. Pradžioje į visa tai žiūrėjau kaip į nuotykį, bet paskui atradau prasmę. Televizija yra galinga, ir jei skleidi prasmingą informaciją, jei bent keli žmonės išgirsta apie pavojingos ligos simptomus, atpažįsta juos savyje ar pas artimuosius, laiku kreipiasi pagalbos, jau yra didžiulis laimėjimas. Švietėjiška visuomeninė veikla turi didelę prasme, nes interneto platybėse kartais labai sunku atsirinkti, kas yra teisybė, kas ne. Būdamas gydytoju tu tai žinai ir atsistojęs prieš kamerą kalbi ne iš savo pozicijos, bet remdamasis įrodymais pagrįsta medicina. Susistemintos žinios, kurias pateikia jas išmanantis gydytojas, man atrodo, turi daug didesnę vertę, nei tai, ką randame internete.

– Kaip atrodo Jūsų diena ir kiek savęs išdalinate skirtingiems darbams?

– Dirbu ir gydomąjį darbą, todėl dažniausiai mano diena prasideda nuo pacientų konsultavimo, jų priežiūros. Dar būna administracinio darbo, susirinkimų, paskaitų, rezidentų ir studentų. Toks yra darbas universitetinėje ligoninė, ir aš nesu vienintelė, kuri tiek daro. Visi mūsų gydytojai, ypač tie, kurie užsiima ir akademine veikla, tikrai turi daug darbo, pareigų, atsakomybių. Kartais reikia būti dviejose vietose vienu metu. Tiesiog išmokau planuoti savo laiką, kitaip niekur nespėčiau.

Skolos: pirmenybę visuomet teikusi darbui, dabar J. Plisienė stengiasi kuo daugiau laiko praleisti su šeima. T. Adomavičiaus/žurnalo „Žmonės“ nuotr.

– Laiko šeimai visada pakanka?

– Buvo laikotarpis, kai darbas man buvo prioritetas ir, jei reikdavo rinktis tarp šeimos ir darbo, rinkdavausi darbą. Dabar aš taisausi. Stengiuosi nedirbti savaitgaliais. Esu išmokyta, kad namai – vieta, kur neturi būti dirbama po darbo. Labai stengiuosi skirti dėmesio tiek darbui, tiek šeimai. Sudėtinga, todėl netikiu tais, kurie sako, kad viską spėja. Jei visą dėmesį skiri darbui – nukenčia šeima, ir atvirkščiai – jei visą dėmesį skiri šeimai, kenčia darbas. Yra prioritetai, ir kažkuri sritis kenčia. Aš tikrai mažai būdavau namuose – komandiruotės, išvykos, darbas Vokietijoje, Šiauliuose. Be abejo, šeima kentėjo, dėmesio pritrūko. Turiu paauglę dukrą, todėl dabar bandau atstatyti ryšį, nes jis nėra toks kaip su tėčiu, su kuriuo ji augo nuo vaikystės. Šiek tiek skaudu, nes atrodo, kad viskam skyrei dėmesio, bet iš tikrųjų tai ne.

– Ar bent vienas iš vaikų galvoja apie mediko profesiją?

– Dukra apie mediciną nekalba. Ji aktyviai dalyvauja debatų klubuose, beprotiškai daug skaito. Anksčiau norėjo studijuoti teisę, o jos lūpose dažnai nuskambėdavo frazė: „Studijuosiu teisę Niujorke“. Dabar atvėso, matyt, suprato, kad tai nėra taip paprasta. Galvoju, kad ji eis ten, kur reikia geros iškalbos. Sūnus? Kažkada, pasirėmęs į durų staktą ir žiūrėdamas į mane, besiruošiančią paskaitoms, pasakė, kad yra daug lengvesnių būdų užsidirbti pinigų, todėl tokio gyvenimo, kaip mano, nenori.

Tokiais momentais suprantu, kad mano profesija – mano pašaukimas.

– Kas, be darbo, Jus daro laimingą? Kur semiatės jėgų?

– Aš turiu labai smagų hobį – šoku Lotynų Amerikos šokius. Ten atsigaunu. Nėra telefono, nėra jokių pašalinių minčių, tiesiog skaičiuoju žingsniukus, pasineriu į muziką ir bandau išgauti reikiamą kūno judesį. Labai mėgstu vaikščioti miške, nes gyvenu Panemunėje. Su vyru turime tradiciją vakarais, nepaisant oro, prasieiti greitu žingsniu. Kartais su šiaurietiškomis lazdomis, kartais be jų. Dar turime savo pabėgimo vietą – sodybą. Kai tik laisvas savaitgalis, visada važiuojame į ramybės, grožio, gėrio, gamtos oazę. Ten puiki atgaiva.

– Pacientams primindama svarbiausias sveikos širdies taisykles, pati laikotės tų principų?

– Gyvenu sveikai. Žinoma, būna visko, bet tai natūralu, nes mes – žmonės. Kraštutinumai yra blogai, todėl laikausi aukso vidurio, nesureikšminu nusižengimų. Stengiuosi daug judėti, sveikai maitintis. Neturiu žalingų įpročių.

– Dėl to esate moteris, į kurią norisi atsigręžti...

– Išvaizdą nusako vidus. Jei esi mylima, vertinama, tai atsispindi. Gali kiek nori vaikščioti pas kosmetologes, darytis operacijas, bet jeigu būsi piktas, pagiežingas ir nelaimingas, nepadės jokios procedūros. Todėl labiausiai reikia rūpintis minčių higiena, o ne galvoti, kaip padailinti veidą.

Prasmė: meilė yra gyvenimo variklis, J. Plisienę skatinantis dirbti, kurti, rūpintis artimaisiais. T. Adomavičiaus/žurnalo „Žmonės“ nuotr.

– Jūsų kabinete – ne tik grafiko Egidijaus Rudinsko darbai, bet ir padėkos, statulėlės. Ką Jums tai reiškia?

– Nemanau, kad žmogų puošia įvertinimas. Puošia darbai, kuriuos jis daro. Žinoma, smagu, kai tie darbai pamatomi. Kita vertus, visi tie diplomai įpareigoja, tampi dar labiau matomas.

– Tą patį galėtumėte pasakyti ir apie „Metų kaunietės“ titulą?

– Titulas nėra toks reikšmingas, kaip palaikymas, kurio sulaukiau. Kiekvieną dieną kolegos vieni kitus ragino balsuoti. Tą patį darė Lietuvos gydytojų sąjunga, Lietuvos kardiologų draugija. Balsavo mano bendraklasiai, studijų draugai. Rezidentai net sukūrė atskirą palaikymo grupę. Iš naujo atradau ir savo anytą, kuri įtraukė poetus, Ariogalos bendruomenę. Kasdien visur mačiau savo veidą ir, jei atvirai, kasdien sugebėdavau apsiverkti dėl kokio nors gėrio. Vienas pacientas skambina, kad nupirko dešimt laikraščių ir atneš iškarpas, kitas savo jubiliejaus šventę pradėjo balsavimu. Tą, beje, darė ir Čikagos lietuvių bendruomenė per repeticijas. Vienu metu ėmiau galvoti, kam man tas titulas, bet netrukus atėjo suvokimas, kad jis – ne man, bet gydytojo profesijai, Kauno klinikų ir universiteto prestižui. Džiaugiuosi, kad gydytojo profesija yra matoma, kad jos prestižas auga ir galbūt per mane žmonės aiškiau svariau išgirs tai, ką mes stengiamės pasakyti visuomenei. Dar viena didžiulė konkurso dovana – moterys, su kuriomis susipažinau. Tikiu, su kai kuriomis iš jų mes tikrai turėsime bendrų projektų. Mano brolis labai gražiai išsitarė: jūs visos susitikote ne veltui. Apie „Metų kaunietės“ finalinį šešetuką jis pasakė: žiūrėk, „Caritas“ – atjauta, biblioteka – žinios, plaukimas ir šokis – energija, turizmas – žingeidumas, ir visa tai išeina iš širdies.

UŽDARYTI

>

0:00 | 0:00

0

0:00 | 0:00

Vygintas Kaikaris

med. m. dr., chirurgas, projekto „Metų kaunietė“ mecenato klinikos „Fi Clinica“ vienas įkūrėjų

Vertybės: pasak V. Kaikario, nors plastikos chirurgo darbas yra tobulinti kūno grožį, sielos grožis ne ką mažiau svarbus. Aurimo Barkausko nuotr.

Sakoma, kad angelams yra lengviau, nes jie neturi kūno. Jie nejaučia jo ribojimų, laiko pokyčių ir norų. Nors plastikos chirurgo darbas yra tobulinti kūno grožį, sielos grožis yra ne ką mažiau svarbus.

Moteriškas sielos grožis giliai susijęs su jos vidine jėga, išmintimi ir švelnumu. Tai yra ne kas kita, kaip gebėjimas išreikšti šilumą, stiprumą ir padėti aplinkiniams augti. Moteriška siela spindi savo unikalumu, empatija ir gebėjimu mylėti.

Šiemet džiaugiamės būdami išskirtinio renginio „Metų kaunietė 2023“, kuris skiria ypatingą dėmesį moterims, kasdien įkvepiančioms imtis prasmingų darbų, dalimi. Šios moterys yra puikus pavyzdys, kaip galima derinti išorinį grožį su sielos vidine stiprybe ir pasitikėjimu savimi. Jos visos yra laimėtojos. Tai sielos, žinančios savo kelią ir mokančios mus visus aplink esančius.