Ištikimybę Žaliakalniui saugo šeštoji giminės karta

Dienraščio „Kauno diena“ rašinys

Yra žmonių, kurie gyvenamąją vietą, kaip ir darbą, keičia kas penkerius metus. Algirdas Gamziukas šiai žmonių kategorijai nepriklauso, o ištikimybę Žaliakalniui saugo šeštoji jo giminės karta.

Retas reiškinys mieste

1958-ųjų rugpjūčio 18 d. prie gimdymo namų langų nekantriai trypčiojančiam vyrui, Regina Vaitkūnaitė-Gamziukienė iš aukšto kyštelėjo tik ką gimusį sūnų.

Jau visai netrukus mažasis Gamziukas, kuriam buvo suteiktas Algirdo vardas, kirto Kapsų gatvės 104-ojo namo slenkstį ir ėmė čia leisti savo šaknis.

"Įaugau sėkmingai", – nosimi nusliuogusius akinius viršun kilstelėjo vyras. Istorija apie kaunietį, vaikystėje laksčiusį Žaliakalnio gatvelėmis, su pavydu stebėjusį tuomet nematytu sulankstomu dviračiu važinėjantį garsėti pradėjusį kompozitorių Giedrių Kuprevičių, o sendaikčius mėgusį labiau nei medinius šautuvėlius, regis, būtų beveik eilinė, jei ne viena svarbi detalė. Unikaliame Kauno rajone, kuriame turėti nekilnojamojo turto geidžia ne vienas miestietis, gyveno ir tebegyvena jau šeštoji šios giminės karta.

"1885-aisiais mano tėvo motinos senelis, iš laisvų žmonių kilęs Kauno miestietis Jokūbas Zasčiurinskas, dabartinės Kapsų gatvės vietoje jau tikrai gyveno. Proseneliai Petras ir Karolina Grigoravičiai dabartinio mūsų sklypo vietoje įsikūrė 1897 m. Taigi, mano sesers vaikai yra šeštoji čia gyvenanti mūsų giminės karta. Tai itin retas atvejis kauniečių katalikų šeimose", – giminės prieraišumą Žaliakalniui liudijančius faktus ir begalę kitų svarbių, su jo gimine susijusių XIX–XX a. dokumentų A.Gamziukas aptiko Kauno regioniniame valstybės archyve. Jame kaunietis dirba jau penkerius metus.

"Be Žaliakalnio, nemažai sentimentų jaučiu ir Laisvės alėjai. Kolegos juokauja, kad su Gintaru Patacku esame šios gatvės simboliai", – juoku netveriantis pašnekovas leido suprasti, kad laukia įdomus pokalbis.

Grietinę tirštino miltais

Darbo kabinete, trečiajame archyvo aukšte, tarp dokumentų bokštų, su kauniečiu susitikome ne dėl XIX a. pabaigos miesto planų. Kur kas labiau mus domino jo Žaliakalnis – atkarpa tarp  Savanorių prospekto, Žemaičių, Utenos gatvių ir Neries upės.

Beje, labai panašiu pavadinimu pavadinta ir A.Gamziuko knyga – "Mano Žaliakalnis". Ją atsisveikindami gavome dovanų.

"Pradėkime nuo mano vaikystės namų langų ir to, ką pro juos mačiau, – iš lauko pusės apdulkėjusį stiklą mintyse delnu braukė A.Gamziukas. – Taip, neklystate čia – Žaliakalnio turgus. Pro langą mačiau visą jo transformaciją."

Be Žaliakalnio, nemažai sentimentų jaučiu ir Laisvės alėjai. Kolegos juokauja, kad su Gintaru Patacku esame šios gatvės simboliai.

Kadaise Žaliakalnio turgavietė, miestiečių lūpose dažniau minima Zanavykų vardu, buvo spalvinga, kvapni ir su ryškia emocija. Tik ką iš žemės išplėštus ridikėlius į ryšulėlius čia suko juos sodinusios, laisčiusios ir mylavusios močiutės. Kitos grublėtos, tačiau nuoširdžios rankos į laikraščius suko ryto rasa kvepiančias braškes ir ankstyvą rytą nuo medžio išpurtytus obuolius.

"Po 10 kapeikų už kilogramą", – tiek, pasak A.Gamziuko, turgaus prieigose, vežimėlyje su sausu azotu, kainavo ir riebių grietininių ledų porcija. Dvigubai daugiau mažasis smaližius mokėdavo už "Eskimo" ledus, o pieniniai atsieidavo pigiausiai – 9 kapeikas.

Nuolatinis turgaus lankytojas A.Gamziuko tėtis žinojo, ant kurio prekystalio rūkyti gaminiai skaniausi, o kurie pagardinti salietra. Geresnį mėsos gabalėlį – be kaulo, gyslų ir lašinių, iš po prekystalio jam traukė ir turguje dirbęs mėsininkas žydelis.

"Tėvai buvo perkandę ir grietinės pardavėjus. Žinojo, kur šviežia ir riebi, o kur miltais sutirštinta", – to meto prekeivių gudrybės, pasak archyvaro, buvo juokas prieš šių dienų E210,  E621.

Su peiliais paskui čigonus

Nepaisant pasikeitusio turgavietės veido, kurį dabar reprezentuoja migruojantys perpardavinėtojai, braškes gaunantys iš Lenkijos ar Ispanijos, bet ne iš močiutės Bronės ar Stasės kiemo, Žaliakalnio senbuvis ištikimas savaitgalio tradicijoms.

Tiesa, mėsos, vaisių ir daržovių išmintu takeliu jis pėdina ne su mama, o su žmona.

"Turime kelias patikimas vietas. Žinome, kad pas vieną pardavėją mėsa geresnė nei pas ponią už kelių žingsnių", –  šyptelėjęs laiko mašiną atgal vėl suko pašnekovas.

A.Gamziuko atmintyje suprunkštė arkliai, kuriuos kartą per savaitę į turgavietę atvesdavo čigonai, o prieš akis šmėstelėjo peiliai, kuriais mosikuodavo apgauti pirkėjai. Nepamirštami ir savaitgaliai, kai Zanavykai virsdavo mašinų turgumi, o visos gatvelės, vedančios į jį, būdavo aklinai užkimštos pačiomis įvairiausiomis mašinomis. Kartą, pasak Žaliakalnio senbuvio, čia buvo atvaryta net dainininkės Alos Pugačiovos "Volvo".

"Tiek daug automobilių matydavome tik tomis ypatingomis turgaus dienomis, o šiaip gatvėse būdavo ramu. Su kiemo draugais žinojome, kad vienas kaimynas namo grįš 17 val., o kitas – maždaug pusvalandžiu vėliau. Du kartus per dieną ramybę sudrumsdavo šiukšlių mašina", – toliau prisiminimais dalijosi A.Gamziukas.

Pastogėje – lygintuvas

Žaliakalnio turgavietė ir pro kambario langą į ją spoksantis mažasis Algirdas matė ne tik bulvių ir svogūnų prikimštus sunkvežimius, sukčiaujančius čigonus ar priekinius veidrodėlius blizginančius automobilių prekiautojus.

Kartą per savaitę, šeštadieniais, čia buvo prekiaujama sendaikčiais. Juos medžiojo ne tik vietos kolekcininkai, bet ir A.Gamziukas su seneliu. Sėkmingos dienos būdavo, kai po derybų iš pardavėjų pavykdavo įsigyti išsvajotą pašto ženklą, karinės uniformos sagą ar caro šimtinę, įkainotą vienu rubliu.

"Jau tada jaučiau silpnybę seniems daiktams. Metai jos neišmušė", – apie jį lydinčią aistrą, padedančią darbe, kalbėjo A.Gamziukas.

Ne veltui vyro namuose apstu lobių, skaičiuojančių ne vieną dešimtį metų. Tai ir senutė komoda, kuriai maždaug aštuoniasdešimt pavasarių, ir tarpukario laikų porceliano servizas, tiksliau, tai, kas iš jo liko. Dumplinis fotoaparatas, kurį vyras rado sandėlyje, kiek palūžęs, tačiau veikiantis radijo imtuvas VEF ir anglimis kaitinamas lygintuvas iš po pastogės jau seniai iškeliavo į Vytauto Didžiojo karo muziejų, kuriame A.Gamziukas anksčiau dirbo.

"Relikvijos, kurią perleistume iš kartos į kartą, deja, neturiu. Tokia nebent galėtų būti nepriklausomybės dešimtmečio medalis, kurį prieš devynis dešimtmečius seneliui Vladislovui Gamziukui už nepriekaištingą tarnybą įteikė finansų ministeris Juozas Tūbelis", – saviškių pasiekimais didžiavosi archyvaras.

Nenori įpareigoti jaunimo

Bene daugiausia žaliakalniškio namuose knygų. Išrikiuotas lentynose jas galima skaičiuoti ne šimtais, o tūkstančiais. Pirmosiose eilėse – istorinė literatūra, kurią A.Gamziukas skaito dažniausiai. Kiek tolėliau – lengvesni, labiau moteriški skaitalai.

"Viena iš priežasčių, kodėl niekada nesikelčiau iš Žaliakalnio, – knygos. Kur kitur jas visas sudėčiau?" – namo sienas, kurios prieš tris dešimtis metų buvo kiek kitokios, delnu plekšnojo vyras. 1980-aisiais, po dvylika mėnesių trukusių statybų ir tiek pat laiko trukusios "tremties", Gamziukai grįžo jau į dviaukštį namą. Jo sienos buvo ne medinės, o baltų plytų. Pirmajame namo aukšte įsikūrė R.Vaitkūnaitė-Gamziukienė, antrajame –  Algirdas su žmona. Priestate su atskira įeiga apsigyveno jo sesuo Daiva Imbrasienė su vyru ir dviem vaikais.

"Gyvenimu Žaliakalnyje džiaugėsi mano tėvai. Regis, nesiskundė nei  seneliai, nei proseneliai. Tikiu, kad augęs šiame name, jame ir aš pasensiu, – sakė pašnekovas, bet dėl jaunosios kartos – sesers dukros ir sūnaus, nebuvo toks tikras. – Ar čia gyvens jaunesnioji karta? Sunku pasakyti. Nenoriu, kad namas jiems taptų našta, o jie – jo įkaitais."

Pamiršta svarbi detalė

Mums išjungus diktofoną, o rankas tiesiant drabužių spintos link, A.Gamziukas netikėtai prisiminė detalę, kurios negalėjome nepaminėti. Pasirodo, apie 1936–1937 mokslo metais kartu su Algirdo tėvu Valentinu, name gyveno jo klasės draugas, būsimas Šventosios Romos Bažnyčios kardinolas Vincentas Sladkevičius, kurį Jėzuitų gimnazijos vadovybė buvo pašalinusi iš bendrabučio.

"Senelė, tuomet jau našlė, turėjo devynis vaikus, dalis jų jau buvo išėję ir padėjo auginti likusiuosius. Sužinojusi apie vargšą Vincentą senelė liepė jį atsivesti. Kiek žinau, kardinolas čia praleido metus, – paminėjęs pirmąją pavardę, A.Gamziukas negalėjo sustoti. – Žaliakalnyje gyveno ir tebegyvena daug žinomų žmonių. Su vienais jų buvome ar esame artimesni, kitus tik mačiau ar apie juos girdėjau."

Vos už kelių dešimčių metrų nuo savo namo dainuojamąja poezija Žaliakalnį esą linksmina bardas, poetas, rašomojo ir dainuojamojo žodžio dermės ieškotojas Edmundas Janušaitis, kompozitorius G.Kuprevičius. Kadaise čia gyveno dailininkas Rimtas Kalpokas, rašytojas Juozas Grušas. Vasaromis mamą lankydavo dirigentas Rimas Geniušas.

"Atsimenu maestro Geniušą, skubantį į turgų su tuo metu neįprastais šortais. Atsimenu ir Viktorą Kuprevičių, po koncerto Karo muziejuje skambinantį kaimynui: alio, čia Rimtas Kalpokas? Jį norėtų aplankyti nerimtas Kuprevičius", –  neformaliais prisiminimais apie Žaliakalnio šviesuolius pokalbį antrąsyk baigė pašnekovas.



NAUJAUSI KOMENTARAI

Živilė

Živilė portretas
Kaip smagu, Algi, skaityti apie tave. Puiki jūsų šeima.

kaimyne

kaimyne portretas
kartu augome, nuostabus zmones.

Didžiai gerbiu

Didžiai gerbiu portretas
žmones, kurie saugo ir puoselėja savo gimtuosius namus, dėl kažkokių šeimos dalybų nepuola jų pardavinėti, tėvai nedrasko savo vaikų gimtųjų namų.
VISI KOMENTARAI 5
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Orai
  • TV
    programa
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Facebook
  • Twitter
  • RSS

Galerijos

Daugiau straipsnių