Iškiliausias tarpukario kaunietis: stebukladarys baltu chalatu

Trečiasis „Iškiliausių tarpukario kauniečių“ sąraše -  chirurgas Vladas Kuzma.

Labiausiai anuo metu Laikinajai sostinei ir visai šaliai nusipelniusių žmonių rinkimus inicijuoja seniausias Kauno bravoras, gaminantis populiariausią tarpukario alų „Volfas Engelman“. Projekto partneriai – dienraštis „Kauno diena“, Kauno apskrities viešoji biblioteka, VDU istorikai.

Stebukladarys baltu chalatu

Pas jį plaukdavo minios sergančių žmonių iš tolimiausių šalies kampelių: garsių ir niekam nežinomų, išsilavinusių ir beraščių. Tačiau gydytojas nė vienam neatsisakydavo padėti, neskirstė ligonių į turtingus ir vargšus. Apie chirurgą, kuris geba daryti stebuklus – negaluojantį pakelti kone iš mirties patalo, sklido legendos. Kuo ypatinga medicinos mokslų daktaro, profesoriaus, chirurgo, pirmojo Lietuvoje perpylusio kraują, Vlado Kuzmos istorija?

20 tūkst. operacijų

Populiariausias tarpukario Lietuvos gydytojas Vladas Kuzma gimė 1892 spalio 15 dieną Rėkliuose, Panevėžio rajone. Į Kauną  atvyko 1920 metais ir laikinojoje sostinėje gyveno bei dirbo iki pat savo mirties (1942-ųjų vasaros pradžios). Įdomu tai, jog savo, kaip gydytojo karjerą V.Kuzma pradėjo net neturėdamas mediko diplomo, mat pirmasis pasaulinis karas buvo nutraukęs jo 4 metų  medicinos studijas Dorpato (Estija) universitete.

Persikėlęs į Kauną, V.Kuzma netrukus įsidarbino Valstybinėje miesto ligoninėje, lankė Aukštuosius kursus, dėstė Gailestingųjų seselių kursuose be atlyginimo. 1923 m. jis išlaikė valstybinius egzaminus į LU Medicinos fakultetą ir į Chirurgijos katedrą buvo priimtas dirbti asistentu.

Gydytojo nuopelnai medicinai – sunkiai suskaičiuojami. Chirurgu – virtuozu vadinamas V.Kuzma 1923 m. pirmasis Lietuvoje perpylė kraują, propagavo kraujo konservavimą. Tyrė tulžies pūslės akmenligę, operacinį jos gydymą, išrado originalų skrandžio operavimo būdą, buvo daugelio chirurgijos krypčių pradininkas. Taip pat nagrinėjo reumatologijos, ortopedijos, kaulų tuberkuliozės, onkologijos klausimus. Išoperavo apie 20 000 ligonių, daugeliui išgelbėdamas gyvybę, savo paties namuose buvo įsteigęs modernią 10 lovų ligoninę, kurioje nemokamai gydė neturtinguosius.

„Natura sanat!“

V.Kuzma šventai tikėjo, jog gydytojo amatas – tai pašaukimas. Taip pat, kad gydyti reikia ne tik fizinį, bet ir dvasinį žmogaus negalavimą, o kiekvienos ligos priežasties ieškoti giliau. Jo įsitikinimą patvirtina ir kelios paties užrašytos mintys, išlikusios nedideliame popieriaus lapelyje. „Labai klysta tie, kurie mano, kad prieš pradedant kurios nors sudėtingos ligos gydymą, užtenka atlikti tyrimus ir nustatyti priežastis, o jas žinant, jau galima pradėti gydyti. To nepakanka – būtina atlikti anamnezę taip, kad sužinotum ligonio sielos būseną. Natura sanat!“ Dėl šio savo įsitikinimo chirurgas itin nemėgo ligonio „advokatų“ – artimųjų ar draugų, kurie stengdavosi viską iškloti apie ligą. Tokius pasakotojus jis iš karto išprašydavo iš kabineto, bendraudavo tik su sergančiu žmogumi.

Pas gydytoją lankęsi ligoniai pasakodavo, jog V.Kuzma negalėdavo pakęsti tuščio laiko gaišimo, nereikalingų kalbų. Viena pacientė kadaise yra pasakojusi, jog norėdama kad išvengti daktarėlio barimo, ji dar tualete atsisagstydavo korsetą. Kodėl? Kad nusirengdama apžiūrai neužtruktų per ilgai.

Menininkus ir vargšus gydė už ačiū

Visų mylimas gydytojas nuoširdžiai tikėjo savo profesija ir manė, jog asmuo, pasirinkęs mediciną, privalo visą save atiduoti ligoniams ir jų labui padaryti viską, kas tik įmanoma. Kartu jis buvo ir nepaprastai kuklus žmogus.

Daugumos atmintyje V.Kuzma yra išlikęs kaip idealistas, nes iš privačiai atvykstančių ligonių jis imdavo kelis kartus mažesnį užmokestį nei kiti to meto medikai. Jei sunegaluodavo tie, kuriuos jis ypač gerbė – menininkai, dvasininkai, kultūriniam gyvenimui atsidavę visuomenininkai, V.Kuzma atlyginimo atsisakydavo visai. Už vizitus pas chirurgą nemokėdavo ir neturtingi žmonės. Priešingai, kai kurie varguoliai net patys litą kitą iš gydytojo gaudavo, jei šis pastebėdavo, jog ligoniui labai stinga pinigų.

Kalbėjo greitakalbe

Garsiausias tarpukario gydytojas jautė nepaprastai didelę atsakomybę už kiekvieną ligonį, už kiekvieną atliktą operaciją, dėl to nuolatos gilino savo žinias, daug skaitė. Jam rūpėjo ne tik chirurgija, bet ir kitos medicinos mokslo sritys. Savo patirtimi V.Kuzma noriai dalinosi su kolegomis, būsimaisiais gydytojais. Studentų atmintyje V.Kuzma išliko kaip dėstytojas per paskaitas kalbėjęs bemaž greitakalbe. Taip jis elgdavosi sąmoningai, kad aprėptų kuo daugiau medžiagos ir papasakotų kuo daugiau atsitikimų iš savo praktikos. Nors V.Kuzma kalbėdavo aiškiai, lėčiau mąstantys studentai nespėdavo sekti jo minčių.

Chirurgo artimieji kartais nepiktai juokaudavo, kad jis nemoka ilsėtis, mat į darbą važiuodavo net sekmadieniais. Dirbdavo iki pietų, bet jei tekdavo operuoti sergančiuosius kaulų – sąnarių ar plaučių tuberkulioze, užtrukdavo ir ilgiau. Nepaisant to, V.Kuzmai šių darbų nepakako – jis buvo aktyvus trijų draugijų – Chirurgų, Kovos su vėžiu bei tuberkulioze ir Kovos su venerinėmis ligomis narys. 1933 m. sutiko dirbti konsultantu  Raudonojo Kryžiaus sanatorijoje, 1934-1935 m. karininkų kursuose dėstė karo chirurgiją. Dalyvavo Kauno Rotary klubo veikloje.

Panašus į Kristų?

Anot amžininkų, V.Kuzma  buvo originali, įdomi, užkabinanti asmenybė ne tik savo vidumi, bet ir išvaizda. Kauno gatvėse populiarųjų gydytoją atpažindavo visi, net ir vaikai, nes jis labai išsiskirdavo iš kitų. Tiek šviečiant saulei, tiek lyjant ar sningant, V.Kuzma vaikščiodavo apsigaubęs juoda vilnone pelerina, o garbanotus plaukus dažniausiai slėpdavo po pilka skrybėle. Chirurgas visada žirgliodavo plačiu, sparčiu žingsniu, eidavo aukštai iškėlęs galvą, žvalgydamasis į šonus. Kalbėdavo užburiančiai.

Dievobaimingesni ligoniai tarpusavyje šnabždėdavosi, jog V.Kuzma išoriškai labai panašus į Kristų. Tai tik didino gydytojo populiarumą ir augino ne tokių talentingų kolegų pavydo jausmą. Nepaisant to, chirurgas nematė jokio reikalo keisti savo išvaizdą – plaukus jis truputį patrumpindavo nebent tada, kai reikėdavo važiuoti į kokią nors konferenciją užsienyje.

Mieli „Kauno dienos“ skaitytojai, jus taip pat raginame siūlyti, jūsų manymu, iškiliausius tarpukario kauniečius. Savo siūlymus (vardas, pavardė, trumpa biografija, kuo nusipelnė Kaunui) siųskite į redakciją e. paštu redakcija@kaunodiena.lt arba adresu Kęstučio g. 86, Kaunas.

Ant voko  užrašykite: Projektui „Iškiliausi tarpukario kauniečiai“. Iš jūsų pasiūlytų kandidatūrų bus atrinktos dvi ir taip pat aprašytos „Kauno dienos“ šeštadienio numeriuose. Kitą šeštadienį „Kauno dienoje“ skaitykite istoriją apie Vytautą Landsbergį – Žemkalnį.



NAUJAUSI KOMENTARAI

viens prie vieno

viens prie vieno portretas
taigi dabar taip daktarai daro, iš vargšų neima, iš duodančių ima pakišą. Nematau nieko stebuklingo šio mediko AA biografijoj...

to 1

to 1 portretas
tu ir negali matyti, nes apie šį Gydytoją tu nieko iki šios dienos ir nežinojai, tokie, kaip tu, moka skaičiuoti ir tik tiek, o daugiau tokiose galvose nieko netelpa tik požievis.

xxx

xxx portretas
...va taip,gydytojais turi būti tik turintys PAŠAUKIMĄ...apie ką seniai pamiršome .Todėl medicina ir virsta verslu.Dieve ,atsiųsk nors kelis tokius žmones į Lietuvą,gelbėk mus ,mes nevilty...nes jeigu susergi ,neturi pinigų -esi pražuvęs ,išsigelbėjimo nėra.
VISI KOMENTARAI 10

SUSIJĘ STRAIPSNIAI

  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Orai
  • TV
    programa
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Facebook
  • Twitter
  • RSS

Galerijos

Daugiau straipsnių