Suintrigavo užuomina
Sportine apranga vilkintis žvalus, lieso kūno sudėjimo Julius pasirodė sutartu laiku savo daugiabučio namo kieme po ilgo rytinio pasivaikščiojimo. Tvirtai spustelėjęs ranką, pakvietė į butą ketvirtame aukšte, kur mudviejų laukė Juliaus žmona Donata. Beje, juodu netrukus švęs gyvenimo drauge 60-metį.
Susitikome su Juliumi ne vien todėl, kad jis žadėjo papasakoti apie hidrotechnikos studijas Maskvos vandens ūkio inžinierių institute, į kurį buvo priimtas 1952 m. rudenį. Sudomino Juliaus užuomina, kad jo studijas Maskvoje, o gal ir nuo tremties Sibire išgelbėjo Josifas Stalinas. Maža to, pašnekovas teigė matęs „tautų vadą“ iš arti. Ir ne demonstracijos Raudonojoje aikštėje metu. Na, bet apie viską iš eilės. Todėl grįžkime į tą laikmetį, kai visoje Sovietų Sąjungoje – žinoma, ir Lietuvoje – viešpatavo J. Stalino kultas.
1948 m. Juliui pavyko išvengti tėvų ūkininkų likimo – šeimos trėmimo į Sibirą metu jo nebuvo namie. Priminsime, kad net ir tokiu atveju šeimos vaikai vis tiek buvo įtraukiami į nepatikimų asmenų sąrašus. Jei tokie vaikai būtų bandę oficialiai tvarkytis dokumentus stoti į aukštąją mokyklą Maskvoje, saugumiečiai juos būtų tikrai aptikę ir greičiausiai išsiuntę pas tėvus į Sibirą, o ne į Maskvos aukštąją mokyklą. Lietuvoje tapti studentu tokiam asmeniui taip pat buvo aibė problemų. Tad kaip atsitiko, kad tremtinių vaikas Julius, J. Stalinui dar esant gyvam, studijavo hidrotechniką Maskvoje ir net matė „tautų tėvą“ gan iš arti?
Anketoje reikėjo nurodyti, kas yra tėvai ir kuo jie užsiima. Parašęs tiesą, būčiau išsiųstas į Lietuvą, o gal ir į Sibirą, pas tėvus. Meluoti šiuo atveju buvo beprasmiška.
Gelbėjo mokykla
Likęs be tėvų ir pragyvenimo šaltinio, 1949 m. Julius atvažiavo iš Šiaulių apskrities į Kauną ir įstojo į Geležinkelininkų profesinę mokyklą. Joje jaunuoliai nemokamai gaudavo, tegul ir labai prastus, vasarinę ir žieminę geležinkelininkų aprangą, batus, kepures, bendrabutį, mokymosi priemones ir itin varganą maitinimą. Po pamokų šioje mokykloje Julius vakarais dar mokėsi vakarinėje Darbo jaunimo vidurinėje mokykloje Nr. 3. Įgijęs profesiją ir vidurinį išsilavinimą, Julius, įvertinęs savo galimybes studijuoti Lietuvoje, nutarė pamėginti laimę Maskvoje.
Anuomet siųsti Lietuvos jaunimą studijuoti į Maskvą ar kitus didžiuosius SSRS miestus turėjo teisę tik Vilniaus universitetas (VU). Juliaus prašymas dėl suprantamų priežasčių buvo atmestas. Tada vaikinas pareiškė norą studijuoti Leningrade, bet ir tai nepavyko. Tačiau Julius rankų nenuleido – gavo Žemės ūkio akademijoje rekomendaciją VU siųsti jį studijuoti hidrotechniką Maskvos vandens ūkio inžinierių institute. Iš anksto žinodamas neigiamą atsakymą, Julius į VU nesikreipė, o su ta rekomendacija nuvažiavo tiesiai į minėtą Maskvos institutą ir ten buvo priimtas. Gal todėl, kad jo biografija nebuvo atidžiai patikrinta.
Ekskursija į Kremlių
„Mūsų, to instituto studentų hidrotechnikų, grupė buvo ypač marga tautybių prasme, tačiau mokėmės labai gerai. Išskyrus vaikinus iš Vidurinės Azijos, todėl jiems po pirmo semestro teko atsisveikinti su studijomis. Na, o likę studentai buvome įvertinti – mums buvo skirta ekskursija į Kremlių. Tai reikėjo laikyti brangia dovana. Prieš tai turėjome užpildyti išsamią anketą. Štai šiuo atveju supratau patekęs į didelę bėdą. Mat anketoje reikėjo nurodyti, kas yra tėvai ir kuo jie užsiima. Parašęs tiesą, būčiau išsiųstas į Lietuvą, o gal ir į Sibirą, pas tėvus. Meluoti šiuo atveju buvo beprasmiška. Tačiau likimas man nusišypsojo – nuo didelės bėdos mane apsaugojo J. Stalino mirtis“, – šyptelėjo Julius.
Kaip žinoma, J. Stalinas mirė Kuncevo viloje 1953 m. kovo 5 d. Jis buvo pašarvotas Sąjungų rūmų Kolonų salėje. Šis pastatas yra nutolęs nuo Kremliaus ir Lenino mauzoliejaus maždaug 500 m. Julius su keliais studentais, paprasto smalsumo vedami, nutarė patekti į Kolonų salę. Vaikinai atvažiavo iš savo instituto bendrabučio metro traukiniu ir išlipo, likus 2 km iki Sąjungų rūmų, nes privažiuoti arčiau nebuvo leista dėl nežmoniškų spūsčių. Tuos 2 km iki Sąjungų rūmų vaikinai įveikė labai greitai – per keturias valandas, kai kiti gedėtojai stovėjo eilėse naktimis. Kaip jaunuoliams pavyko taip greitai patekti į Kolonų salę?
Trypė silpnuosius
„Minių, norinčių atsisveikinti su J. Stalinu, mastą buvo sunku protu suvokti. Stulbino neregėta masinė isterija, dirbtinis ir tikras gedulas… Supratę, kad ir per tris paras – tiek buvo skirta J. Stalinui karste lankyti – galime nepatekti į Sąjungų rūmus, jų link judėjome kovo 7 ar 8 d. Tai buvo šeštadienis ir sekmadienis. Didžioji dalis mūsų kelionės ėjo pagrindinės gatvės namų stogais. Mat prie kiekvieno gatvės pastato buvo pritvirtintos gaisrinės kopėčios. Tai mes jomis ir pasinaudojome. Net ir tokiu būdu sutrumpinę kelią iki Kolonų salės, į ją patekome tik paryčiais“, – pasakojo pašnekovas.
Juliaus prisiminimus su kaupu patvirtina ukrainiečių režisieriaus Sergejaus Loznicos dokumentinis filmas „Valstybinės laidotuvės“ (2019 m.). Įvairūs šaltiniai byloja, kad per tris dienas Sąjungų rūmų Kolonų salėje apsilankė maždaug 2 mln. žmonių, o gatvėse kilo masinės spūstys, kuriose, oficialiais duomenimis, buvo sutrypti ir žuvo mažiausiai 109 žmonės (istorikų vertinimu – tūkstantis ir daugiau). Pasak Juliaus, kas pametė minioje savo apavą (dažniausiai – kaliošus) ar vaiką, galėjo atsisveikinti su jais amžinai. Tačiau būtent J. Stalino mirtis išgelbėjo Julių nuo pašalinimo iš instituto. Mat buvo užmiršta žadėta studentams dovana – ekskursija į Kremlių, o kartu – ir anketa, kurioje buvo neįmanoma nuslėpti nuo MVD (vėliau pervardyta į KGB), kad esi „liaudies priešas“.
Gyvenimas nesugriuvo
„Kadangi tėvai, suprantama, negalėjo man materialiai padėti studijų Maskvoje metais, aš susiradau darbą to paties instituto, kuriame mokiausi, Mokslinio tyrimo instituto Hidraulikos laboratorijoje. Tapau laborantu. Mano pareigingumą, atsakingumą labai vertino laboratorijos viršininkas Ilja Zaikinas. Beje, jis nevartojo jokio alkoholio, o tai buvo labai neįprasta anuometėje SSRS. Mes tiek suartėjome, kad viršininkas buvo pasikvietęs mane į namus sutikti Naujųjų Metų. Ta mūsų pažintis tęsėsi iki pat jo mirties. Šis padorus žmogus mirė nesulaukęs perestroikos, tačiau aš su jo šeima, ne kartą padėjusia man kebliose situacijose, palaikiau ryšius ir vėliau“, – teigė Julius.
Padėtis Sovietų Sąjungoje iš esmės pasikeitė, kai šalies vadovu po J. Stalino mirties tapo Nikita Chruščiovas. Daliai tremtinių vaikų buvo leista siekti aukštojo mokslo, studijuoti didžiuosiuose SSRS miestuose. Studentams (ir ne tik) buvo skaitomas N. Chruščiovo pranešimas, smerkiantis J. Stalino kultą. Beje, kodėl niekas anksčiau nedrįso pasipriešinti J. Stalino įvestai totalitarinei diktatūrai, pražudžiusiai kelias dešimtis milijonų žmonių? Ryškus atsakymo pavyzdis būtų šis: kai N. Chruščiovas iš tribūnos viešai pasmerkė J. Stalino kultą, iš salės jį pasiekė raštelis su kandžiu klausimu „Kur jūs buvote anksčiau?!“ Tada N. Chruščiovas garsiai paprašė atsistoti raštelio autorių. Niekas neatsistojo… „Štai ir mes ten buvome“, – reziumavo N. Chruščiovas. Suprask, baimėje. Beje, ar tai nepanašu į dabartinę padėtį Rusijoje?
Įkūrė Sąjūdžio grupę
Baigęs studijas Maskvoje, J. Pakalniškis ilgainiui tapo žinomu Kauno inžinieriumi energetiku, ilgamečiu Kauno hidroelektrinės (HE) ir Elektrėnų elektrinės (sutrumpintai anuomet vadintos Lietuvos VRE) darbų vykdytoju. Nepriklausomybę atgavusioje Lietuvoje Julius buvo aktyvus viešojoje erdvėje – diskutuodavo miesto ir energetikos infrastruktūros klausimais. Nieko nuostabaus, kad šis aktyvus žmogus, dirbdamas Kauno namų statybos kombinate, drauge su Jonu Žuku (Lietuvos kariuomenės vado 2014–2019 m. gen. J. Žuko tėvas) ir Remigijumi Visocku įkūrė Sąjūdžio grupę.
Įdomu, kad Juliaus žmona Donata, klausydamasi mūsų su Juliumi pokalbio, įterpė ne vieną įdomesnį ar mažiau žinomą faktą apie inteligentijos slaptą gyvenimą sovietmečiu. „Puikiai prisimenu gūdžius sovietmečio metus. Neakivaizdžiai studijavau bibliotekininkystę ir bibliografiją anuomečiame Vinco Kapsuko universitete, kur Sovietų Sąjungos komunistų partijos istoriją dėstė Antano Sniečkaus žmona Mira Bordonaitė. Prisimenu ją, dažniausiai juodai apsirengusią, kaip bekompromisę sovietinės ideologijos sargę. Tačiau jos pastangos įkalti į mūsų galvas komunistines idėjas liko bergždžios“, – teigė Donata.
Slaptas gyvenimas
„Kadangi mokiausi neakivaizdiniu būdu, kartu dirbau Medicinos instituto bibliotekoje, o vėliau, septintajame XX a. dešimtmetyje, buvau pakviesta dirbti bibliografe į anuomečio Politechnikos instituto Probleminę ultragarso laboratoriją, – pasakojo Donata. – Institutui vadovavo palankumu, pagalba tremtinių vaikams garsėjęs profesorius Kazimieras Baršauskas. Jis buvo drąsus, visų gerbiamas ir kaip žmogus, ir kaip vadovas. Manau, drąsos jam teikė tai, kad jį labai vertino pats A. Sniečkus. Dirbdama minėtoje laboratorijoje, gaudavau paskaityti slaptai pogrindyje 1972 m. pradėtą leisti „Lietuvos katalikų bažnyčios kroniką“, kurią mums atnešdavo Kauno viešosios bibliotekos Patentų skyriuje dirbusi buvusi tremtinė Gražina Žukienė. Taip, tai mūsų kariuomenės vado Jono Žuko mama. Taip mudu su Juliumi, dirbdami skirtingose darbovietėse, jose susipažinome su Gražina ir Jonu Žukais.“
Anot Donatos, sovietmečiu Kaune virė slaptas lietuvių gyvenimas: beveik visi šventė Kalėdas, Velykas, niekada nepamiršdavo Vėlinių, krikštijo vaikus, slapta tuokėsi bažnyčiose ir pan. Pašnekovė teigė, kad Kauno arkikatedroje bazilkoje vaikus Pirmajai Komunijai ruošdavo vienuolės. Jos vaikus mokydavo mažomis grupelėmis atokiose Kauno arkikatedros bazilikos koplyčiose ar, pvz., netgi pasivaikščiojimų parkuose metu. Vieną tokių vienuolių, Konstanciją Kudlinskaitę, matematikos mokytoją, Donata pati pažinojo, nes būtent ji, Konstancija, mokė abu jos sūnus katechezės.
Abiejų Pakalniškių prisiminimai liudija jų pažiūrų tapatumą ir per visą okupacijos 50-metį išlikusį nepalaužtą moralinį stuburą. Tuo negali pasigirti, pvz., Rytų Vokietijos trumpos atminties vokiečiai, kurie Saksonijos-Anhalto žemėje balsavo už kraštutinių dešiniųjų partiją, itin palankią agresyviajam Kremliui.
(be temos)
(be temos)