Inovatyvios mokyklos receptas – iš direktorės lūpų

Pokalbis su D.Miškiniene ape tai, kokia turėtų būti inovatyvi mokykla, inovatyvus mokytojas ir ką pavyko nuveikti J.Jablonskio gimnazijai.

Mano supratimu, inovatyvi mokykla – tai gebanti inicijuoti pokyčius, pastebėti, koks virsmas vyksta aplinkoje. Aišku, atsižvelgiant į pamatines vertybes. Tai nereiškia, kad mokykla nuo kiekvieno krustelėjimo visuomenėje turėtų verstis per galvą ir būtinai ieškoti kažko naujo,  bet privalo prisitaikyti prie pokyčių, juos inicijuoti, priimti tinkamus sprendimus. Tai ypač priklauso nuo vadovo požiūrio.

– Dažnai manoma, kad švietimo inovacijos, tai tik programavimas, IT ir skaitmeninės technologijos. Ar tuo ir apsiriboti, ar inovatyvi mokykla yra kažkas daugiau?

D.Miškinienė pastebi, kad vaikų poreikiai ir interesų ratai – labai skirtingi, todėl būtina į tai atsižvelgti. (Laimučio Brundzos nuotr.)

– Inovatyvumo terminas yra atėjęs su skaitmeninėmis technologijomis ir su tuo siejamas, tačiau tai tėra tik nedidelė dalis to, kas vyksta mokykloje, ir to, kas sudaro inovatyvios mokyklos sampratą. Tai yra viena iš kompetencijų, o mokykla yra labai sudėtingas organizmas. Tam, kad švietimas būtų šiuolaikiškas, aktyvus, gebantis inicijuoti pokyčius ir juos pritaikyti bei išlaikyti, reikalinga visa organizacijos kultūra. Inovatyvumą daugiau siečiau su bendruomenės kultūra, visų pirma, su santykiais ir gebėjimu susitarti.

– Švietimo ekspertai pasisako, kad daug svarbesnės inovacijos – tai besikeičiantis mokytojo ir mokinio santykis, kur mokytojas nėra griežtas dėstytojas, o pagalbininkas, padedantis siekti rezultatų.

– Vienareikšmiškai taip. Dažnai girdžiu sakant, kad vaikai dabar nesimoko, nenori, nesistengia, bet reikia suvokti vieną dalyką, kad dabar iš esmės vaikai yra kitokie. Ir jeigu mokytojas mano, kad jo metodai, požiūris, santykis su vaiku, kuris buvo prieš 30 metų, turi būti toks pats ir dabar, jis greičiausiai patirs nesėkmę.

Tik pabrėžčiau, kad čia kalbu ne apie vertybes. Pamatinės vertybės išlieka, o kalbu apie metodus, apie požiūrį, apie vaiko supratimą. Jei mokytojas nežino, kuo vaikas gyvena, kokius filmus žiūri, kokią muziką klauso, kokie jo pomėgiai, jam bus sudėtinga suprasti vaiką, sukurti tvarų santykį su juo. Ir, greičiausiai, bus mąstoma pagal modelį – aš išdėsčiau, o tu išmok. Bet šiandienėje visuomenėje tai neveikia, nors toks santykis yra paprastesnis.

Reikia suprasti, kad mokytojas nebėra vienintelis žinių šaltinis. Taip nebėra, kad visa miestelio bendruomenė atbėga pas mokytoją kaip pas vienintelį žinių šaltinį. Mokinys tų žinių šaltinių gali turėti net daugiau nei mokytojas. Suprasti, kad situacija pasikeitė, priimti tą pokytį ir pasikeisti yra didelis iššūkis.

Dažnai girdžiu sakant, kad vaikai dabar nesimoko, nenori, nesistengia, bet reikia suvokti vieną dalyką, kad dabar iš esmės vaikai yra kitokie.

– Profesorė, švietimo ekspertė habil. dr. Vilija. Targamadzė pasisako, kad keičiasi mokytojo veiklos vektoriai – koncentruojamasi į ugdymo personalizavimą, bendradarbiavimą, o ne direktyvų mokymą.

– Puiki idėja. Viskas geriausiai veikia, kai mus pasiekia asmeniškai. Kai į mus kreipiasi tiesiogiai – sukuriamas kitas santykis. Kai užduotį gaunu tiesiogiai kaip vadovas, ar žmogus, ar mama, tada jos ir suvokimas yra geresnis. Taip ir vaikui. Jei mokytojas kreiptųsi į jį tiesiogiai, o nesakytų, kad dabar visi darysime, o sakytų tu dabar darysi tą, o tu darysi štai tą, būtų puiku.

Bet kai kalbame apie 30 vaikų klasę, vieną mokytoją ir 45 min., aš net neįsivaizduoju, kaip galėtų būti tas turinys personalizuotas. Idėja puiki, bet ji nedera su tuo, kas mokykloje vyksta šiandien, – stambinimas, mokinių skaičiaus didinimas. Mokykla turi įpareigojimą integruoti skirtingų poreikių vaikus, atliepti jų poreikius, bet priemonių tam mokykla neturi, išskyrus asmeninį mokytojo užsidegimą, pasiaukojimą ir veiklą.

– Susidaro įspūdis, kad švietimo sistema keičiasi lėčiau, nei vyksta pokyčiai aplinkoje, ir todėl mokytojui tenka pačiam vienam tvarkytis su iššūkiais.

– Iššūkis yra didelis. Pasirinkus šią profesiją reikia žinoti, kad lengva nebus. Labai priklauso nuo mokytojo pasiaukojimo, atsakomybės už savo darbą. Mes dažnai kalbame apie lyderystę, atsiedami tai nuo pagrindinio dalyko – atsakomybės. Taip pat ir mokytojas – jeigu jis suvokia, turi savo pašaukimą, mato to pašaukimo prasmę, jis visus svarbius dalykus padaro ir esant sudėtingoms sąlygoms, netgi, kai ugdymo programos nėra tokios, kad būtų atsižvelgiama, kokie šiandien yra vaikai, koks jų susidomėjimo laukas.

Didelė ir tėvų įtaka ugdymo procesui. Tėvai turi daug teisių reguliuoti, kaip turėtų būti. Tačiau bent jau savo gimnazijoje stebiu, kad yra daug puikių mokytojų, kurie yra labai kūrybiški, geba pagal programą ir situaciją prieiti prie vaikų ir uždegti juos meile savo dalykui.

– Pokyčius, prie kurių tenka prisitaikyti mokyklai ir mokytojams, diktuoja ateinanti moksleivių karta, kuriai įtaką darė pasikeitusios gyvenimo aplinkybės. Kokie yra šiandienos moksleiviai?

– Jie yra laisvi. Laisvi rinktis, išsakyti savo nuomonę, laisvi turėti savo prioritetus, o tai ir susiję su tuo, kaip minėjau, kad mokytojas nėra vienintelis žinių šaltinis. Ir kartais mokytojas sunkiai susitaiko, kai vaikai pasako, kad jiems neįdomi jo pamoka. Sunkiai susitaiko, kai kartais turi mažiau informacijos nei vaikas.

Vaikai dabar yra brandesni, turi savo nuomonę ir nebijo ją reikšti, bet, iš kitos pusės, jie yra infantilesni, nes labai daug atsakomybės nuo jų pečių nuima tėvai. Pavyzdžiui, jei abiturientui kažkas nesiseka, būna, kad tėvai skambina teirautis, ką galima padaryti, bet ne jis pats. Tai toks paradoksalus momentas, kad, iš vienos pusės, jie yra drąsūs, laisvi priimti sprendimus, o iš kitos pusės – jie yra nesavarankiški. Surasti dermę, kaip vaiką sudominti bei laisvę paversti ir atsakomybe, mokytojui yra didžiulis iššūkis.

– Daug mokytojų, puikių savo dėstomo dalyko asų, yra vyresnio amžiaus. Ar sunku jiems prisitaikyti prie šiandienos diktuojamų pokyčių?

– Meluočiau, jei sakyčiau, kad visi labai noriai tai daro – priima pokyčius, įsitraukia į besikeičiančią gimnazijos ir visą švietimo sistemą. Tačiau žinau nuostabų pavyzdį: mūsų gimnazijoje 40 metų dirba lietuvių kalbos mokytoja. Tai iš karto suponuoja mintį, kad čia jau iš karto aišku, kaip yra. Bet tai yra mokytoja, kuri vadovauja lituanistų grupei ir labai svarbiai gimnazijos daliai tarptautinio bakalauriato įgyvendinimo srityje. Tai žmogus, kuris dirba prie programų integravimo. Ši mokytoja uždega vaikus, priverčia pamilti juos lietuvių kalbą būtent per sukurtą kitokį požiūrį į dėstomą dalyką, į tai kas vyksta gimnazijoje, kas vyksta Lietuvoje ir pasaulyje. Tai negalėčiau sakyti, kad amžius yra kliūtis būti inovatyviam.

– Kokie pokyčiai mokykloje lėmė, kad buvote pripažinta inovatyviausia 2020 m. mokyklos vadove?

– Sistemos ribose pokyčius mokykloje gana sunku kurti. Tačiau, atsižvelgiant į aplinkos poreikį, mokykla turi keistis, o atėjęs į naują vietą turi suvokti, kad ji turi savo istoriją, tradicijas.

J.Jablonskio gimnazija turėjo anglų kalbos tradicijas, siekė tapti bakalauriato organizacijos nare. Tai buvo ir mano asmeniniai, ateinančio į šią gimnaziją vadovo, strateginiai tikslai. Kaune esame vienintelė savivaldybės gimnazija, turinti tarptautinio bakalauriato diplomo programą. Šiuo metu jau esame perėję akreditacijos periodą su MIP programa, kurios neturi nė viena valstybinių mokyklų Lietuvoje. T.y., kai mokykloje nuo pirmos iki dvyliktos klasė vaikai turės galimybę mokytis pagal tarptautinio bakalauriato programą. Tai didžiulis darbas ir nėra taip paprasta padaryti savivaldybės mokykloje. Ačiū Kauno savivaldybei, kuri palaikė šią idėją ir finansavo, nes tai yra brangus dalykas.

– Kai kalbama apie švietimo inovacijas, akcentuojama, kad reikėtų orientuotis ne vien tik į aukštus akademinius rezultatus, bet ir į platų bendrąjį lavinimą, kur gebėjimai atsirinkti ir analizuoti informaciją būtų ne mažiau svarbūs, nei tiesiog iškalti daugybos lentelę.

– Vaikų poreikiai ir interesų ratas – labai skirtingi. Man atrodė, kad mokykla turėtų atsižvelgti ir, be pagrindinio savo tikslo – gerų mokymosi pasiekimų, taip pat plėtoti kitas mokinių savybes, kad mokykloje asmeninė mokinio ūgtis būtų kaip nedalomas vienetas – asmenybės ugdymas, mokymosi pasiekimai.

Todėl pradėjome kurti klases, kuriose vaikai susirinktų pagal savo interesų ratą. Pirmiausia atsirado verslumo, dvikalbio ugdymo klasės, nes didėja anglų kalbos poreikis ir dėl nemažai sugrįžtančių iš užsienio vaikų, kuriems anglų kalba tapusi jau kaip gimtoji, todėl tėvai ieško, kur jų vaikai galėtų mokytis. Paskui atsirado kūrybinių industrijų, akademinė, germanistikos klasės, nes siekiame išsaugoti daugiakalbystės idėją.

Taip atsirado šeši modeliai ir vaikai pirmiausia ateina į pokalbį, kuriame pasako savo poreikius. Kai kurie turi patirties versle, nes jų tėvai verslininkai ir nori ugdytis tas savybes. Kiti vaikai sako, kad norės studijuoti mediciną, bet pripažįsta, kad jiems reikės viešo kalbėjimo įgūdžių, santykių kūrimo, partnerysčių ieškojimo srityje. Jie modeliuoja savo ateitį, kad galėtų gauti ne tik akademinį išsilavinimą, aukštus mokymosi pasiekimus, bet ir lavintų savo asmenines savybes.

Šis modelis gana rimtai suręstas, nes visa neformalioji veikla, tiksliau, šiai veiklai skirtas laikas, skiriamas oratorystės, verslumui ugdymui ir t.t. Šis modelis veikia jau trejus metus ir yra tam tikras rezultatas. Jį jau baigė viena verslumo klasės laida. Pasirinkę Kauno technologijos universitetą jie gauna balą prie stojamųjų egzaminų ir, žinoma, turi papildomą kompetenciją pabaigę J.Jablonskio gimnaziją.

Manau, kad tai pasiteisino. Daugėja norinčiųjų stoti į J.Jablonskio gimnaziją. Augimas – 28 proc. Tai rodo, kad nustatėme tinkamą poreikį ir gebėjome į jį reaguoti.