Indonezijos studentai: Kaunas nuostabus

Pusmetis Kaune penkiems Indonezijos studentams prabėgo labai greitai. Įspūdžių, patirčių, žinių, tarp kurių – lietuvių kalbos ir kultūros pradmenys, daugybė. Jaunuoliai neabejoja, kad visa tai jiems padės siekti profesinių aukštumų.

Nenori išvažiuoti

„Kaunas – nuostabus. Tik tiek, kad čia, palyginti su Indonezija, – šaltoka. Indonezijoje vėsiausia oro temperatūra – 20 °C šilumos“, – kalbėjo Ristanas Taufiqas Suyukrianto, besigilinantis į anglų literatūrą.

Jo ir dar keturių studenčių iš Indonezijos semestras Vytauto Didžiojo universitete (VDU) jau baigėsi. „Nenorime išvažiuoti“, – juokdamiesi sakė jaunuoliai ir pabrėžė, kad Kaune jiems labai patiko, tikrai neapsiriko pasirinkdami pusmečio studijas Vytauto Didžiojo universitete, kuris vienintelis iš Baltijos šalių buvo atrinktas Tarptautinės Indonezijos mobilumo stipendijos programai. Iš viso Indonezijos studentai galėjo rinktis iš 74 aukštųjų pasaulio mokyklų.

Kaip pasakojo Ristanas, jį VDU patraukė savo siūlomomis programomis, galimybe praplėsti akiratį. Lietuva – pažengusi šalis, turinti nepriklausomą, unikalią istoriją, bet kartu ir sovietinio jungo etapą, kitokią nei senųjų Europos šalių, JAV politiką, literatūrą, pasaulėžiūrą.

Delanyanisa Anwar – japonų kalbos studentė. Kaune ją labiausiai domino lietuviškas menas, kultūra, lietuvių kalba, fotografija. Lietuvių kalba – graži. Nors ir sudėtinga, bet mergina sakė yra pasiryžusi tęsti pažintį su mūsų nosinėmis raidėmis, daugybe linksnių ir t.t.

Būsimąją psichologę Assyiffą Tamarą Hadyuną į Kauną priviliojo ir galimybė pamatyti sniegą, patirti, ką reiškia žiema, koks būna lietuviškas ruduo.

Indonezijoje, jei nori pereiti gatvę, reikia ilgokai laukti. Čia tik priėjau prie pėsčiųjų perėjos – automobiliai sustojo. Aš irgi stoviu.

Sutriko prie perėjos

Kokie didžiausi skirtumai tarp Lietuvos ir Indonezijos? Kaip vardijo R.T.Suyukrianto, Kaunas paliko įspūdį, nes čia švaru, palyginti su jo gimtąja šalimi, tyras oras, miestas ir jo erdvės neperpildytos žmonių.

„Tai maloni permaina, – apie gyventojų skaičiaus skirtumą sakė Delanyanisa. – Be to, čia viskas netoli.“ Dėl nedidelių atstumų nemažą miesto dalį jaunuoliai pažinti galėjo jį tiesiog apeidami pėstute. Gyrė viešojo transporto sistemą. Visur galima nuvykti autobusais, nebūtinas nuosavas automobilis ar taksi.

Vaikštinėdami pėstute jau pirmąją dieną susidūrė su netikėtumu. „Indonezijoje, jei nori pereiti gatvę, reikia ilgokai laukti. Čia tik priėjau prie pėsčiųjų perėjos – automobiliai sustojo. Aš irgi stoviu. Automobiliai laukia ir aš laukiu“, – kuriozinę situaciją prisiminė vaikinas, nustebintas pagarbos pėstiems eismo dalyviams.

Aurriel Sekar Triadira, pasirinkusi atliekų tvarkymo srities studijas, domėjosi, kaip Lietuvoje rūšiuojamos atliekos. Jai didelį įspūdį paliko Vienkartinių gėrimų pakuočių užstato sistema ir jos veiksmingumas. „Indonezijoje to nedarome“, – aktyvumo ir progreso gimtinėje atliekų tvarkymo srityje pasigedo mergina.

Jaunuoliai daug keliavo ir daug bendravo. (R.T.Suyukrianto asmeninio archyvo nuotr.)

Naktį viskas veikia

Puti Zanayya Desprianti pasidalijo Kaune patirtais nepatogumais. Vienas tokių – kur rasti ko nors skanaus naktį išalkus. Ieškoti šaldytuve – menka paguoda. Jai, gyvenančiai sostinėje Džakartoje, kur gyventojų – kelis kartus daugiau nei visoje Lietuvoje ir kur kiaurą parą dirba ne tik užkandinės, bet ir įvairios parduotuvės, buvo sunku priprasti prie štilio Kaune.

„Džakartoje viskas veikia visą parą. Gali gauti kokio tik nori maisto, o čia – labiau retenybė“, – pastebėjo mergina. Prakalbusi apie maistą, ji negalėjo neaptarti lietuvių suvokimo, kas yra aštru.

Maistas, kai jo jau pavykdavo nusipirkti, toli gražu neatitinka indonezietiško aštrumo vertinimo. „Sunku čia rasti aštraus maisto. Jeigu sako, kad aštrus – iš tiesų visai ne, reikia daug papildomų prieskonių. Ir vis tiek nepakankamai aštru“, – šypsojosi studentė. Tačiau visi šie nesklandumai nublanko prieš geruosius įspūdžius. Tarp jų – ir lietuviškas maistas, vietiniai patiekalai, kurių stengėsi išbandyti kuo įvairesnių.

Savanoriavo ir mokėsi

Ne vienas iš šio penketuko minėjo, kad Lietuva spėjo tapti antraisiais namais.

„Čia gera gyventi. Patinka, kaip lietuviai išsaugojo, naudoja ir pristato savo paveldą, folklorą. Tai yra įdomu, tai jūsų išskirtinumas“, – gyrė R.T.Suyukrianto, kuriam teko dalyvauti lietuvių liaudies šokių vakare. Po paskaitų ir ekskursijų jis savanoriavo VDU Meno galerijoje.

„Į Indoneziją iš Kauno parsivešiu daug gerų dalykų“, – sakė R.T.Suyukrianto.

Vaikinas savo ateitį sieja su mokytojo darbu. Stebėdamas VDU dėstytojus, iš jų sėmėsi ir pedagogikos patirties. „Jie labai gerai pasiruošę paskaitai, pataiso individualias konkretaus studento klaidas, paaiškina jas. Labai patiko, kad teorija susiejama su praktika. Čia pat esame skatinami pritaikyti tai, ką sužinojome per paskaitas. Manau, kad šią praktiką taip pat naudosiu tapęs mokytoju“, – Lietuvos švietimo sistemą gyrė R.T.Suyukrianto.

Aurriel pritarė savo tautiečiui. „Patiko, kad buvo daug ekskursijų. Taip gali daugiau ir geriau išmokti“, – antrino mergina. Jai, kaip ir Delanyanisai, labai patiko paskaitų daugiakultūriškumas, galimybė stebėti, kaip įvairios kultūrinės patirties, požiūrių studentams pavyko kuo puikiausiai bendrauti, diskutuoti įvairiausiais klausimais.

„Atvykusi į Kauną buvau priversta išeiti iš savo komforto zonos“, – neslėpė Delanyanisa. Ji pajuto, kad per pusmetį patobulėjo ne tik kaip studentė, būsima specialistė. Augo kaip asmenybė, didėjo pasitikėjimas savimi. Sakė, kad tikrai pravers ir užmegztos tarptautinės pažintys, draugystės.

Įvairialypė šalis

Penketukas ne tik gėrė informaciją apie Lietuvą ir jos kultūrą, bet ir dalijosi patirtimi, pasakojo apie savo šalį. Anot jų, lietuviams įspūdį darė šiltas Indonezijos klimatas, šios šalies daugiakultūriškumas, Indonezijos virtuvė. „Šalyje kalbame daugybe kalbų, yra daug religijų, įvairovės“, – kalbėjo vaikinas.

Tinklaraštininkas Augustinas Žemaitis apie Indoneziją yra rašęs: „...sunku patikėti, kad tai viena šalis: 250 mln. žmonių, 300 kalbų, 700 tautų, 17000 salų…“ „Vieni geriausių pasaulio kurortų ir keisčiausios senovinės tradicijos. Chaotiškiausi didmiesčiai ir labiausiai pašėlę ugnikalniai.“

VDU iniciatyva studentai apie Indoneziją savo įspūdžiais dalijosi specialioje pamokoje VDU Ugnės Karvelis gimnazijoje, o per paskaitą „Tarpkultūrinė komunikacija (Rytai–Vakarai)“ net ir vaišino savo pačių gaminta tradicine indonezietiška sriuba.

R.T.Suyukrianto asmeninio archyvo nuotr.

VDU Tarptautinio bendradarbiavimo ir marketingo skyriaus Tarptautinių ryšių departamento atstovė Agnė Poderytė nurodė, kad šie studentai savo studijų patirtį dėliojosi iš dešimties, pagal specialius kriterijus atrinktų, įvairias pažintines ir tarpkultūrines kompetencijas ugdančių VDU dėstomų dalykų, kurių paskaitas jie lankė su kitais Lietuvos ir užsienio studentais.

Buvo pasirūpinta ir jų socialine, kultūrine veikla – organizuoti įvairūs užsienio studentams skirti renginiai, nuotoliniai Lietuvių kalbos ir kultūros kursai, surengtas susitikimas su Indonezijai priklausančioje Borneo saloje orangutanų gelbėjimo centrą įkūrusia VDU garbės daktare Birute Galdikas, kai ši lankėsi Lietuvoje.



NAUJAUSI KOMENTARAI

ai cia tie

ai cia tie portretas
kur i maisto termosus kakina

Edmundas Tulcevičius

Edmundas Tulcevičius portretas
... ,,išbrangintas,, visuomeninis transportas , gerai , kad nuosavas transportas ,,išpigintas,, .

VARGDIENIUI APUOKUI

VARGDIENIUI APUOKUI portretas
Tai viskas gerai, vargdieniams autuobusai ir skirti, tau nuosava mašina nereikqlinga, niekas jos tau ir neperša. Tik kadangi važiavimas autobusu mero prieš porą metų išbrangintas, tikriausiai ir šiuo transportu tegali pavažiuot kartą per savaitę? Yra kaip yra, ką bepridursi.
VISI KOMENTARAI 16

Galerijos

Daugiau straipsnių