V. Skučaitė: į Sibirą važiavau su daina

Tėčio prisiminimų vertė

Kai 2015-aisiais atpėšiau oficialų laišką, krūptelėjau – buvau kviečiama į Kauno vyriausiojo policijos komisariato Aleksoto policijos nuovadą dėl kažkokios baudžiamosios bylos. Mintys šokinėjo šen ir ten, ieškodamos tokio kvietimo priežasties, bet veltui.

"Kažkas kažką supainiojo", – pagalvojau, bet į policiją nuėjau. Ten sužinojau, kad Marijampolėje nagrinėjama vieno iš likusių gyvų trėmusiųjų Lietuvos gyventojus baudžiamoji byla. Joje, matyt, buvo įrašyta ir mūsiškė šeima – P.Skučas, jo žmona Marija, nė pusės metų dar neturėjusi mano jaunesnioji sesuo Birutė ir aš, kuriai tik kelionėje į Sibirą sukako treji.

Policijoje manęs klausinėjo, kaip ir kas buvo tą 1952 m. sausio 22-osios naktį. Suprantama, nebūčiau nieko konkretaus pasakiusi, jei ne trys stori jau mirusio tėčio atsiminimų sąsiuviniai. Rašydamas apie įvykius nuo sovietų okupacijos pradžios iki grįžimo iš Sibiro į Lietuvą 1958 m., jis rėmėsi ne vien prisiminimais, bet ir užrašais, kuriuos kruopščiai rašė kelionėje į Sibirą. Be to, buvo išsaugojęs kai kuriuos dokumentus. Žodžiu, pateikiau policijai išrašą iš tėvo prisiminimų. Jie greičiausiai buvo netikėti tiek bylą nagrinėjusiems asmenims, tiek mūsų šeimos trėmimui vadovavusiam leitenantui, kurio žmoniško poelgio mes neužmiršome niekada.

Arba slėptis, arba bėgti

Mauručiuose gimęs mano tėvas mokėsi Veiveriuose. Atvažiavęs gyventi į Kauną, čia inspektavo pramoninėmis prekėmis prekiavusias parduotuves, o mama dirbo Kauno apskrities viršininko administracijoje sekretore. Prasidėjus antrajai sovietų okupacijai, tėvams teko keisti ne tik darbovietes, bet ir gyvenamąsias vietas, kad išvengtų tremties ir tokio likimo, kaip dviejų tėvo brolių ir dviejų mamos brolių.

Tėčio brolis Jonas Skučas (jo dukra – Nacionalinės premijos laureatė poetė Ramutė Skučaitė) žuvo 1942 m. sovietų lageryje, o brolis Kazimieras, buvęs nepriklausomos Lietuvos vidaus reikalų ministras, sušaudytas Maskvoje 1941 m. liepą.

Du mamos broliai, kurių vienas buvo teisininkas, atsidūrė Sibiro lageryje. Mano tėvo trijų seserų ir brolio šeimos bei dvi mamos seserys 1944 m. pasitraukė į Vakarus.

Kaip teigiama P.Skučo užrašuose, mano tėvai karo metais ir pokariu gyveno Mauručiuose, tėčio tėviškėje, tačiau jiems ne kartą teko keisti ir šią gyvenamąją vietą – apie trėmimų laiką sužinodavo per pažįstamus žmones, dirbusius Veiverių valsčiaus vykdomajame komitete.

Vis vien surado

Atsitiko taip, kad 1951 m. lapkričio 1-ąją tėtis, dirbęs nekrintančiose į akis pareigose Marijampolės kelių eksploatacijos ruože Nr. 129, buvo išsiųstas į plento kapitalinio remonto darbus ties Marijampole. Tėvai su viena vos kelių mėnesių ir kita pustrečių metukų dukrelėmis apsigyveno sukiužusioje Meškučių kaimo trobelėje, prie kelio Marijampolė – Prienai. Tėvas trobelę aptvarkė, ir šeima pasirengė čia gyventi žiemą, nes jau buvo pavargusi nuo dažno gyvenamosios vietos keitimo.

Ir štai 1952 m. sausio 22-ąją naktį, antrą valandą, varganą trobelę apsupo NKVD pareigūnai (taip įvardijami operacijos dalyviai tėčio prisiminimuose) ir pareikalavo atidaryti duris. Pasak P.Skučo, visi kalbėjo rusiškai. Vienas iš jų, leitenantas, perskaitė anuometinės Lietuvos Vyriausybės nutarimą dėl visos šeimos iškėlimo už sovietinės respublikos ribų ir leido pasirengti kelionei per pusvalandį. Tėvai patyrė didžiulį stresą, nes suprato, kad jaunesnioji dukrelė neištvers kelionės į Sibirą. Tuo metu automatais ginkluoti vyrai vis ragino greičiau rengtis.

Išgelbėjo gyvybę

Traukinio sargyba buvo gausi ir ginkluota, tačiau ji negalėjo sukliudyti broliams Skučams žvelgti į savo tėviškę – ją buvo galima regėti pro vagono langą.

Tėvai pamėgino prašyti leitenanto išbraukti mano seserį Birutę iš sąrašo kaip nerastą namuose asmenį. Ir įvyko stebuklas – leitenantas sutiko. Pasirodo, jis buvo lietuvis. Toliau pokalbis su juo vyko lietuviškai. Tėvai paprašė leisti nunešti mano sesę pas kaimyną ūkininką Micką. Leitenantas paskyrė du ginkluotus kareivius, kad šie palydėtų tėvą su pusės metukų dukrele ant rankų pas kaimyną. Jam, kaimynui, buvo paliktas mano močiutės (iš mamos pusės) adresas, kad jai būtų pranešta apie įvykį ir ji galėtų pasiimti iš Mickų mažąją "nusikaltėlę".

Taip 2015 m. Marijampolėje teistas už okupuotos valstybės civilių asmenų trėmimą leitenantas išgelbėjo mano sesers Birutės gyvybę. Deja, jam negalėjome už tai dabar pasakyti ačiū, nes teisėja iš Marijampolės griežtai atsisakė pasakyti jo pavardę (greičiausiai todėl, kad jo byla anuomet dar nebuvo baigta).

Tėviškė – pro grotuotą langą

Leitenantas paaiškino, ką galima ir ko negalima vežtis į Sibirą. Tačiau tėvas nepakluso draudimui vežtis kirvį – ginkluotiems vyrams nematant slapčia įbruko jį tarp pagalvių, kurias surišo drauge su kitais būtiniausiais daiktais. Tas kirvis netrukus išgelbėjo viso tremtinių vagono gyvybes.

Sunkvežimis su sargyba mūsų trijų asmenų šeimą nugabeno į Marijampolę, iš ten – į Kazlų Rūdą, iš kurios ešelonas su tremtiniais jau buvo išbildėjęs. Tad atviru sunkvežimiu sausio naktį teko dardėti į Mauručių geležinkelio stotį. Sausio 22-osios dieną mūsų šeima buvo pagaliau atvežta sunkvežimiu į minėtą stotį ir įlaipinta į vagoną su 21 tremtiniu. Tarp jų buvo ir tėvo brolio Juozo šeima, su kuria drauge gyveno tėviškėje, Mauručiuose.

Traukinio sargyba buvo gausi ir ginkluota, tačiau ji negalėjo sukliudyti broliams Skučams žvelgti į savo tėviškę – ją buvo galima regėti pro vagono langą. Net girdėjosi palikto sodyboje šuns kauksmas.

Įkurdino su brolio šeima

Po ilgos ir varginančios kelionės iš Meškučių į Mauručių geležinkelio stotį mūsų šeimai drauge su tokio paties likimo kitų šeimų nariais pagaliau buvo leista išlipti laukan. Bet tik tam, kad visi sutūptų vienoje eilėje ir atliktų gamtinius reikalus, prižiūrint ginkluotiems ešelono sargybiniams. Ir prie tokio pažeminimo kelionėje teko priprasti.

Vagonas, į kurį buvo sulaipintas 21 žmogus, buvo nedidelis – 12 tonų talpos (kiti vagonai buvo 50 tonų), dviejų "aukštų". Brolių Prano ir Juozo Skučų šeimoms – iš viso septyniems asmenims – teko įsikurti antrajame aukšte, įrengtame vagono gale per visą jo plotį. Toks pat talpintuvas buvo įrengtas ir priešingame vagono gale.

Pribloškė žmonių gerumas

Praėjus vos kelioms valandoms po mūsų šeimos atvykimo, atsidarė vagono durys – sargybinis liepė pasiimti atneštas kaimynų ir draugų dovanas, – taip greitai žinia apie mūsų šeimos likimą pasklido ir tokia greita buvo gerųjų žmonių reakcija. Pasak tėvo prisiminimų, Marcelė Skučienė iš Pakeklio kaimo atnešė įvairių maisto produktų, Jonas Pauliukevičius iš Jurginiškių – veltinius, rūkytą karką, obuolių, Šeškienė – cukraus, Jonas Vilčinskas iš Veiverių – 100 rublių.

Labai gausiai mūsų šeimą apdovanojo mano krikšto mama Aleksandra Česnavičiūtė iš Veiverių – atnešė ir maisto produktų, ir pinigų. Jono Keturakio žmona apdairiai atnešė ateityje pravertusių Sibire šiltų pirštinių, man – veltinius ir šiltas megztas kojines.

Juozo Keturakio sesuo Marytė, gyvenusi prie geležinkelio pervažos, atnešė kailinius tėčiui, didelį lašinių gabalą, dešros, šiltų kojinių. Po poros dienų, sausio 24-ąją, 23 val. nakties traukinys su tremtiniais pajudėjo iš Mauručių. Tremiamieji visą kelionę į Sibirą, o kiti – visą gyvenimą mintimis ir darbais dėkojo padėjusiesiems iš Tėvynės jėga išvežamiems žmonėms.

Tremtinių vagono WC

Kaune sargybiniai padavė dvi lentas, vinių ir liepė įrengti vagono kampe tualetą moterims, o vyrams – lovį šlapimui nubėgti per skylę laukan. Beje, vagone sutemus degė labai silpna elektros lemputė (vos 25 vatų) – elektros ir telefono laidai buvo nutiesti ant vagono stogo. Tokio apšvietimo pakako tik tam, kad pataikytum atsigulti į savo vietą, nes žmonės gulėjo lyg silkės statinėje – tiek tebuvo vietos.

Sausio 25-osios ankstų rytą, apie 6 val., traukinys pasiekė Vilnių. Sostinė jau buvo gyva – kas skubėjo į darbus, kas – į eiles prie parduotuvių. Po valandos atsidarė vagono durys, sargybiniai įsakė keturiems vyrams prinešti į vidų akmens anglių ir užkurti vagone buvusią metalinę krosnelę. Vyrai sukrovė anglis prie krosnies, į dėžes.

Sargyba leido atsinešti porą kibirų vandens – žmonės galėjo pirmą kartą po trijų dienų, taupiai naudodami vandenį, nusiprausti, numalšinti troškulį, išsivirti arbatos. Traukinys, kurio sąstatą sudarė keturios dešimtys 50 tonų talpos vagonų, apie pietus pajudėjo Rytų kryptimi.

Mažoji dainų provokatorė

Tėčio atsiminimuose įrašytos pavardės žmonių, keliavusių drauge tame vagone į Sibirą. Tai šešių asmenų Gvazdaičių šeima iš Pilviškių, trijų asmenų Bubnių šeima iš Margininkų, trijų asmenų Žemaičių šeima iš Šlienavos, P.Skučo brolio Juozo keturių asmenų ir mūsiškė trijų asmenų šeimos iš Mauručių. Vagone buvo dar dvi senutės, kurių pavardžių tėtis po beveik 40 metų, rašydamas 1990-uosius, neprisiminė. Tačiau valandų tikslumu tėvas surašė, kada ir į kokią stotį atvykdavo tremtinių ešelonas, ką duodavo stotyse valgyti ir pan.

Anot tėvo užrašų, vagone man sukako treji metukai. Ta proga, sausio 27-ąją, sekmadienį, buvo "didelis" balius – gavau dovanų obuolių, pyragaičių, bet svarbiausia – būdama visų dėmesio centre, išdrįsau visiems padainuoti linksmą dainelę apie metų laikus, jų kaitą. Nei jos žodžių, nei melodijos neužmiršau iki šiol.

1952 m. sausio 27-ąją traukinys stovėjo Velikije Luki geležinkelio stotyje. Po mano solinio numerio vagone pasigirdo "Kur bėga Šešupė", kitos lietuviškos dainos.

Tėtis rizikavo

Tolstant vis giliau į SSRS, šaltis didėjo. Vasario 1-ąją traukinys pasiekė Sverdlovsko sritį, Uralo kalnus. Už Šabino geležinkelio stoties ėmė pūsti stiprus vėjas, vagone pasklido stiprus kvapas – traukiniui važiuojant tarpukalne, į vagono vidų pro anglimis kūrenamos krosnelės kaminą pūtė dūmai. Štai šiuo pavojingu žmonių gyvybei momentu pravertė tėvo slapčia vežamas kirvis – juo tėvas išlaužė antrajame aukšte buvusį langelį su grotomis.

Netrukus traukinys sustojo, o mūsų vagoną apsupę ginkluoti kareiviai reikalavo išduoti asmenį, kuris išlaužė langelį ir, matyt, mėgino bėgti. Tėvas žengė prie atvirų vagono durų ir paaiškino situaciją – kareiviai ne iš karto, bet patikėjo, nes patys užuodė kvapą. Jie vėl užrakino vagono duris, o išlaužtas langelis taip ir liko orui gaudyti žiemą.

Kai dėl tremtiniams nežinomų priežasčių jiems nebuvo leista kelias paras traukinio sustojimo metu atsinešti vandens į vagoną, žmones ėmė kankinti troškulys. Ypač vaikus. Tuomet mama rado išeitį – peiliu grandė šerkšną nuo vagono sienų, langelio grotų ir tirpdė jį puodelyje – taip numalšindama mano troškulį.

Dar kartą gelbėjo kirvis

Nuo Omsko iki Novosibirsko traukinys važiavo visą parą, o vagone vis skambėjo ilgesingos dainos apie Tėvynę. Vasario 5-ąją traukinys atvyko į Novosibirską, kur šalo – spaudė daugiau kaip 30 laipsnių šaltis.

Po dvejų parų – Krasnojarskas. 1952 m. vasario 9-osios vakare traukinys, atvykęs į Rešiotų geležinkelio stotį, pasuko šalutine bėgių atšaka į kairę ir nudundėjo į taigos gilumą. Tremtiniai pro langelius pakeliui matė didžiulius barakus, aptvertus spygliuotų vielų tvora. Pagaliau traukinys stabtelėjo nedidelėje Revučio stotelėje. Vagono durys atsidarė, visiems buvo liepta išsikraustyti.

Mūsų šeimos daiktų buvo nedaug – patalynė, drabužiai ir siuvimo mašina "Singer". Tačiau kaip tuo daiktus nutempti iki paskirto už puskilometrio barako, kai sniego – iki juosmens? Tėvas su pinigais kišenėje nuėjo į Revučio gyvenvietę ir, grįžęs su jaučiu kinkytomis rogėmis, persivežė savo ir brolio šeimos daiktus į baraką.

Patalpa buvo labai šalta, nekūrenta. Malkų nebuvo. Ir dar kartą labai pravertė tėvo atsivežtas kirvis – vyrai iš taigos grįžo su pirmosiomis malkomis, užkūrė krosnį. Gal 50 m ilgio barake su išrikiuotomis sukrypusiomis geležinėmis lovomis –  kiekvienai šeimai tik po vieną – tapo šilčiau.