Gyvenimas šokio aikštelėje: esu iš tų, kurie džiaugiasi, jei mokinys pranoksta mokytoją

Šoko nuo vaikystės

Net ir nesulaukdama tėvų pritarimo Rugilė šoko. Užsidariusi savo kambaryje mergaitė stebėjo popmuzikos karaliaus Michaelo Jacksono pasirodymų įrašus ir bandė atkartoti fenomenalius jo judesius. Sulaukusi keturiolikos, paauglė sukilo prieš namiškius.

„Iki tol lankiau viską, ką lankė mano vyresnioji sesuo ir brolis – chorą, baseiną, tik ne šokius. Todėl sulaukus keturiolikos treptelėjau koja ir pasakiau tėvams, kad dabar darysiu tai, ką aš noriu“, – po tokio pareiškimo R. Dailidaitė atsidūrė Kauno kultūros centre, pas savo pirmąją šokių trenerę Jolantą.

Ten ji šoko klasikinius šokius, jazz, contemporary, show dance, kol galiausiai vieną dieną įsidrąsino ir paprašė trenerės išmokyti judėti taip, kaip tai daro scenos žvaigždės tuo metu itin populiariame, jaunimo pamėgtame MTV kanale.

„Ji atsakė, kad nemoka, bet pasiūlė bandyti kartu“, – taip žingsnis po žingsnio R. Dailidaitė prisijaukino daugumai nepažintus gatvės šokius.

Rugilė iki šiol mena dieną, kai suprato, kad dėl šeimos finansinės padėties ji negali tęsti šokių pamokų ir pranešė tai savo trenerei. Išgirdusi priežastį, dėl kurios jos geriausia mokinė nori mesti šokius, Jolanta pasiūlė išeitį – nemokėti už pamokas, bet padėti jai treniruoti mokinius. Tokia mintis jaunai merginai buvo mažų mažiausiai netikėta.

„Neįsivaizdavau savęs tokiame vaidmenyje, todėl abejojau. Tada Jolanta paklausė manęs: nori šokti? Žinoma, atsakiau. O ji man: tada rinkis“, – neįtardama, kad po keliolikos metų bus trenere, kuri sutramdys didžiausius nenuoramas, o tylenius pavers scenos karaliais ir karalienėmis, Rugilė sutiko leistis į avantiūrą.

Pradėjo dirbti atskirai

Nors viskas klojosi gerai, po vienuolikos metų Kauno kultūros centre jauna moteris nusprendė atsisveikinti su šokiais. Aplinkos nuolat spaudžiama, esą šokiai – ne profesija ir duonos iš jos nevalgys, Rugilė baigė lietuvių kalbos filologijos studijas, o tada ėmė mokytis teisės. Tėvai trynė rankas, kad jų jaunėlė pagaliau įgis gerą išsilavinimą, ir pati Rugilė prisiminė savo vaikystę, kai būdama maža mergaite svajojo apsigaubti paslaptinga teisėjos mantija.

„Mokslus pradėjau anksčiau – rugpjūtį, o jau rugsėjį sulaukiau mamų skambučių. Jos klausė, kada grįšiu į kultūros centrą ir negalėjo patikėti, kad su šokiais atsisveikinau visam laikui, įkalbinėjo apsigalvoti. Tada paprašiau duoti mėnesį. Norėjau pažiūrėti, kaip spėju su savo pagrindiniu darbu ir studijomis“, – paskaičiavusi, kad du kartus per savaitę turi po dvi laisvas valandas, R. Dailidaitė sutiko jas užpildyti šokių pamokomis.

Tiesa, tokiu žingsniu moteris supykdė savo pirmąją trenerę. Jai buvo sunku suprasti, kodėl buvusi mokinė negrįžo į Kauno kultūros centrą ir pradėjo dirbti savarankiškai.

„Viskas, kas liko ten, buvo praeitis. Man norėjosi eiti į priekį. Aš svajojau apie šokių studiją, nenorėjau būti būreliu“, – savo pasirinkimą motyvavo entuziastė.

Likimas pats nusprendė

Svajonė turėti šokių studiją išsipildė, o svajonę būti šokėja moteris paaukojo. Tiksliau, likimas sudėliojo pats.

„Išvažiavau kartu su būriu vaikų į tarptautinį čempionatą Latvijoje. Pastačiau savo pagalbininkes prie keturių aikštelių, kad jos prižiūrėtų jaunuosius šokėjus, o pati nuėjau ruoštis savo, jei neklystu, pusfinalio pasirodymui. Jau skelbia šokėjų numerius, o aš atsigręžiu ir matau, kad šalia stovi sutrikęs mano vaikas. Tą akimirką turėjau nuapręsti, kas svarbiau, – mano, kaip šokėjos, karjera ar jo karjera“, – peržengusi skiriamąją liniją, Rugilė už rankos paėmė verkiantį auklėtinį ir nuvedė jį į aikštelę.

Savojo pasirodymo moteris taip ir nebaigė, bet baigė šokėjos karjerą. Todėl dabar retsykiais Rugilė pajuokauja, kad kitame gyvenime ji tikrai bus šokėja.

„Kai tai išgirsta mano auklėtiniai, klausia: tai kas jūs dabar?“, – išgirdusi tą patį klausimą iš „Kauno dienos“ žurnalistų simpatiška ilgaplaukė ranka mostelėjo į lentynas, nukrautas auklėtinių taurėmis ir ypatingu savo pačios trofėjumi, kurį pelnė solo programoje 2010-aisiais pasaulio čempionate.

Turi stropiai mokytis

Dabar Rugilė šoka savo malonumui, o likusį laiką skiria jauniesiems šokėjams, kurie svajoja būti panašūs ne į M.Jacksoną, o į ją. Vieniems pavyksta priartėti prie tikslo, kitiems reikia daugiau pastangų, tretiems tai ir lieka neįkandamu riešutėliu.

Esu iš tų, kurie džiaugiasi, jei mokinys pranoksta mokytoją.

„Esu iš tų, kurie džiaugiasi, jei mokinys pranoksta mokytoją“, – kai tai įvyksta, R. Dailidaitė supranta, kad jos ne tik klausė, bet ir išgirdo. Jausdama galinti daryti įtaką savo auklėtiniams, 25 metus su šokiu gyvenanti moteris į pasaulį stengiasi išleisti ne tik gerus šokėjus, bet ir visapusiškai išprususius žmones. Rugilei svarbu, kad vaikai ne tik gerai judėtų, bet ir mokytųsi, todėl savo studijoje ji sudaro sąlygas vaikams atlikti namų darbus, o retsykiais net juos ir patikrina.

„Suprantu, gali nesisekti vienas, du dalykai, bet jei nesiseka visi, vadinasi, vaikas nedirba. Mokslai yra labai svarbu, todėl neretai pasakau vaikams, kad jei gerai nesimokys, negalės ir šokti“, – šypsojosi pašnekovė.

Iš šalies gal kiek griežtokas Rugilės būdas vaikų neatbaido, priešingai – traukia tarsi magnetas, todėl kalbą ji randa ir su visai mažais, kurie iki tol buvo prilipę prie mamos skverno, ir su paaugliais. Šokių trenerė prisiminė bent kelis savo mokinius, kurie, nepritapę kitose šokių studijose, jau po pirmosios pamokos liko pas ją.

„Pati nesuprantu, bet kažkaip pavyksta“, – R. Dailidaitė tikino gebanti ne tik pritraukti vaikus, bet ir nuskenavusi žvilgsniu pasakyti, kuriam jų lemta būti scenoje, o kuriam ne.

Atsakingos pareigos

Šokių studijos įkūrėja, trenerė, choreografė, žinoma šokėja, įvairių projektų, Lietuvos ir tarptautinių čempionatų dalyvė ir nugalėtoja savo gyvenimo aprašą papildė dar keliais įrašais. Ji vadovauja Lietuvos šokio asociacijai, kuri buvo įkurta pandemijos metu.

Lyderė: Paulinos rezultatai džiugina jos trenerį Valdą, šokio asociacijos prezidentą ir daro garbę visai Lietuvai./ Regimanto Zakšensko nuotr.

„Jei atvirai, nelabai norėjau imtis šių pareigų nes tai yra nemenka atsakomybė“, – nepaisant visko, R. Dailidaitė nė akimirkos nesigailėjo į rankas paėmusi asociacijos vairą. Priešingai, moteris yra laiminga, kad, subūrus į Dance Team LT šalies šokėjus, atsirado bendrystė, kokios iki tol nebuvo.

„Aikštelėje mes esame konkurentai, bet jei darome tą patį, turime vieni kitus gerbti. Juk būdami kartu mes galime nuveikti daug daugiau, nei atskirai“, – todėl RED studijos įkūrėja R. Dailidaitė džiaugiasi kiekvieno šokėjo laimėjimais, nesvarbu, iš kokio jis miesto ir kokiai studijai atstovauja.

Vos prieš kelias savaites pasaulio čempionate Austrijoje, Graco mieste, kaunietė, šokų studijos „Me Gusta“ auklėtinė Paulina Žilinskaitė laimėjo auksą. Lietuvos šokio asociacijos prezidentei R. Dailidaitei toks lietuvaitės pasiekimas ir pripažinimas pasaulinėje scenoje – tarsi medus širdžiai.

„Didžiuojuosi visais Lietuvos šokėjais, žinoma, labiausiai džiaugiuosi prizininkais ir jų pasiektais rezultatais, nes po dvejų metų pertraukos grįžti į tarptautines varžybas yra nelengva. Nepakartojamas jausmas stovėti kartu su Lietuvos delegacija ir dainuoti šalies himną. Mes, lietuviai, esame kovotojai ir pasaulio čempionate tai įrodėme“, – kalbėjo R. Dailidaitė, anuomet ir pati dalyvavusi pasaulio čempionate, kur užėmė vienuoliktą vietą.

Todėl ji geriau nei kas kitas žino, kiek pastangų ir darbo reikalauja kiekviena aukštesnė pakyla. Šokėjas ne tik turi per akimirką perprasti muziką, įsijausti į ją, bet ir išsiskirti iš minios savo charizma. Visa tai Paulinai padėjo įveikti kone 200 varžovių ir užkopti ant aukščiausios pakylos.

Subūrė bendram tikslui

IDO (International Dance Organization) hiphopo pasaulio čempionate dalyvavo 28 šalys, kurioms atstovavo kone 4 tūkst. šokėjų. Lietuva į čempionatą delegavo kiek daugiau nei 300 šokėjų, kurie varžėsi solo ir production kategorijose.

„Didesnės šalys delegavo kur kas mažiau šokėjų, o Lietuva atvyko su tokiu įspūdingu būriu“, – R. Dailidaitė džiaugėsi masiškumu, o Paulina kraštiečių palaikymu.

Rankose laikydamas trispalvę ir skaičiuodamas atkrintančias varžoves, už aštuoniolikmetę visą laiką sirgo gausus būrys šokėjų iš kitų klubų. Kumščius už auklėtinės sėkmę spaudė ir treneris Valdas Griškevičius.

„Labai dažnai geriausias šokis nuo blogiausio skiriasi mintyse. Paulina pademonstravo daug užsispyrimo, noro, drąsos. Tikiu, jai teko perlipti per save, – auklėtinei gerų žodžių negailėjo V.Griškevičius. – Smagu, kad pagaliau pavyko pasiekti finalą suaugusių merginų kategorijoje. Paulina tapo pirmąja lietuve, mergina IDO HIP HOP pasaulio čempione.“

Dar smagiau, anot Rugilės, būtų, jei visuomenė kitaip žiūrėtų į šokėjus. Karantinas parodė, kad, aplinkinių akimis, jie nei menininkai, nei sportininkai, nors scenoje atiduoda visą save, o salėje išlieja nemažai prakaito.

„Pasakai, kad lietuviai tapo pasaulio čempionais. Paklausia, kokioje srityje, o kai sužino, kad gatvės šokiuose, nutyla. Norėtųsi, kad žmonės keistų požiūrį, todėl turime pralaužti ledus“, – R. Dailidaitė prasitarė, kad po daugelio metų į šokį pagaliau kitaip žiūri ir jos tėvai.