Gimę Kaune, dirbę Vilniuje, sutuoktiniai ūkininkauja rajone

Sienos – iš molio

Akimis sunkiai išmatuojamuose Pakalniškių kaimo laukuose, Lapių seniūnijoje, mus pasitiko du šunys. Dešimties metų Berno zenenhundo veislės kalytė Doli ir vos vienerių, tačiau ūgiu už pirmąją kur kas didesnė Landsyro ir vokiečių aviganio mišrūnė Tina.

Nosis kyštelėjusios pro metalinę tvorą, juosiančią 100 kv. m namą, šilauogių, kanapių plantacijas ir tvenkinį, kiemo sargės neatrodė grėsmingai. Tik vėliau paaiškėjo, kad nė vienai, nė kitai anapus tvoros draugų nebūna – atvykusieji į svečius pas Ireną ir Rolandą, savais tampa tik įžengę į teritoriją.

"Kai buvo mažutė, jos gaurai priminė Tinos Turner šukuoseną. Dabar kailis pasikeitė, tačiau kojos tokios pat ilgos kaip T.Turner", – viena ranka kasydama jaunėlės paausį, kita Irena Šimkienė svetingai atvėrė lauko duris.

Erdvūs ir šviesūs namai su dideliais vitrininiais langais, pro kuriuos atsivėrė nuostabus vaizdas, nė iš tolo nepriminė didmiesčių dėžučių, suklijuotų iš europadėklų. Anot šeimininkų, jų būstas – kvėpuojantis, suręstas tik iš natūralių medžiagų.

"Taisykitės prie stalo", – dirstelėjusi, kas ant jo padėta, antrojo šilauogyno savininkės kvietimo nelaukiau.

Kol akimis skanavau kanapių branduolius dubenėlyje ir šalia jų pūpsančias monetos dydžio šilauoges, namų šeimininkas Rolandas Šimkus į puodelį pylė karštą kanapių arbatą. Tokios, anot jo, vargu ar esame kada nors ragavę.

"Skinu tik viršūnėles, be to, reikia žinoti tinkamą laiką", – I.Šimkienė pridūrė, kad ne mažiau nei jis, svarbu renkančiojo nuotaika, todėl į žoles ji esą nyra tik su šypsena. Tiesa, apie kanapes pakalbėsime kiek vėliau. Kur kas labiau knietėjo išgirsti Šimkų istoriją.

Pabodo kasdienė rutina

Prieš vykdama į Kauno rajoną, apie sutuoktinius žinojau ne itin daug. Labiausiai intrigavo tai, kad ilgą laiką gyvenę Vilniuje, prieš dvejus metus jiedu persikėlė į Kauno rajoną.

"Kodėl didmiesčio šurmulį išmainėme į kaimo ramybę?", – išgirdusi klausimą I.Šimkienė dirstelėjo į sutuoktinį.

Žemės ūkio akademijos absolventas, tarptautinio verslo administravimo magistras, kaip ir ji, Kauną paliko dėl karjeros. Per aštuoniolika sostinėje praleistų metų Rolandas dirbo bent keliose tarptautinėse kompanijose, banko valdyboje, o vienas darbdavys, norėdamas prisivilioti lietuvį, su sutartimi rankose atvyko net iš JAV.

Supratome, kad visų pasaulio pinigų neuždirbsime. Reikia kažką keisti.

"Nesusigundžiau. Dirbti juk reikia ir ten, ir čia", – ištikimybę gimtinei deklaravo vyras.

Antano Sniečkaus politechnikos instituto absolventė Irena kaip ir vyras užėmė vadovaujamas pareigas. Paskutinė jos darboviete buvo Vilniaus oro uostas. Ir nors jame prašėsi vadybininkės pareigų, pabėgti nuo atsakomybės nepavyko – moteris diegė ISO ir klientų aptarnavimo standartus. Irena darbą pradėdavo 7 val. ryto, banko valdybos narys Rolandas namo grįždavo tik apie 20 val., todėl kokybiško bendro laiko likdavo mažai. Savaitgaliais sutuoktiniai lankydavo tėvus ir vaikus Kaune.

"Supratome, kad visų pasaulio pinigų neuždirbsime. Reikia kažką keisti", – simpatiška šviesiaplaukė su šypsena prisiminė šiltnamį, Vilniuje, kuris šioje istorijoje buvo tarsi pranašas.

Belaukdama vyro, vakarais Irena su knyga neretai įsitaisydavo terasoje. Akis atplėšusi nuo raidžių, skaičiuodavo gėles, žiedus skleidžiančias tuščioje pievoje.

"Kai vieną dieną ji užsiminė apie šiltnamį, gerokai nustebau", – priešingai nei mylimąją, R.Šimkų esą visuomet traukė ne pilkas asfaltas, o žaluma.

Taip namo kieme atsirado nedidelis šiltnamis su pomidorais, agurkais, morkomis ir paprikomis. Irena pajuto, kad noras rankas sukišti į žemę jai teikia begalinį malonumą.

Reikliosios šilauogės

Spintoje palikęs kostiumą, 2013-aisiais Rolandas įsispyrė į guminius batus, o iš kaimyno nusipirko seną švedišką traktorių. Suremontavęs jį, vyras ėmė ūkininkauti 22 ha žemės sklype, kurį prieš daug metų įsigijo pagal valstiečių ūkio įstatymą.

"Pamenu, stoviu priešais lauką ir galvoju, kur besti kuoliuką", – pradžia, anot R.Šimkaus, nebuvo lengva.

Kaip ir pirmoji vasara, žemei negailėjusi kaitros. Vienintelis pavėsis buvo traktoriaus šešėlyje, pastogė užklupus lietui – automobilio salone. Suvokę, kad visi nepatogumui laikini, sutuoktiniai rankų nenuleido.

"Ruošėme tranšėjas, nuomavomės techniką, kasėme žemes, o jų vietoje pylėme durpes, pjuvenas, žvyrą", – albumą, jų kilimą įamžinusį etapais, vartė sutuoktiniai.

Paruošę dirvą šilauogėms, ūkininkai iškasė 10 arų tvenkinį. Kam? Uogoms. Jos, anot R.Šimkaus, per savaitę "išgeria" apie 160 kub. m vandens.

Sutuoktiniai savomis rankomis padarė įrengė kapiliarinę laistymo sistemą 1,6 ha šilauogynui.  Beje, žemės sklypą kiaurą parą stebi vaizdo kameros, o vaizdą iš rajono, R.Šimkus savo mobiliajame telefone gali matyti bet kuriame pasaulio kampelyje.

Supa nuostabi gamta

Tris metus sutuoktiniai kiekvieną savaitgalį važinėjo iš Vilniaus į Kauno rajoną. Viskas pasikeitė, kai sklype atsirado kilnojamasis namelis ant ratų, todėl po dienos darbų pora likdavo nakvoti, o į Vilnių grįždavo tik sekmadienio vakarais.

2016-aisiais Šimkai žengė jų gyvenime itin svarbų žingsnį – pasistatė namą ir angarą savo ūkyje Kauno rajone.

"Šis namas kur kas mažesnis nei tas, kurį turėjome Vilniuje, tačiau vien ko vertas vaizdas", – tolyje svajingai skendo I.Šimkienė.

Pro langą juos esą sveikina ne tik dvigubos vaivorykštės, rožinis dangus, delne telpanti saulė ir kaip niekad ryškiai matomos gamtos permainos skirtingais metų laikais – sutuoktiniai kone kasdien skaičiuoja pro šalį bėgančius stirnų pulkus, lapes, kiškius ar dangumi skrendančias gervių brydes. Dvi drąsesnės sparnuotosios neretai užsuka ir į jų kiemą. Ilgą laiką į teritorijoje augančias šilauoges taikėsi usūrinis šuo. Kovoję su įsibrovėliu, šeimininkai galiausiai liovėsi, mat kiekvienas jų bandymas užkasti po tvora išraustas angas baigdavo nugraužta laistymo sistema.

"Gyviai ir paukščiai mėgsta pasilepinti prinokusiomis uogomis. Nebūkime godūs, užteks visiems", – nusijuokė sutuoktiniai.

Pastatė ant kojų

Gurkšnojant arbatą, pro mano akis stirnos neprabėgo – už lango uodegomis mojo Tina, Doli ir sudžiuvę kanapių stiebai.

Pirmais metais pluoštinėmis kanapėmis apsėję  vieną hektarą, dar po metų – tris, paskui – penkis, šiemet ūkininkai žada plėstis iki septynių.

"Užpraeitais metais kanapių arbatos liko, praėjusiais metais jos pristigome, pasilikome tik šiek tiek sau", – 2018-ųjų vasara džiaugėsi ir tokios pat šiemet Aukščiausiojo meldė pašnekovai. Nesėkmės atveju žadėjo nesikrimsti. Toks esą buvo jų pažadas vienas kitam.

"Pradėję ūkininkauti pažadėjome, kad nesijaudinsime dėl to, kas nepriklauso nuo mūsų", – į rankas paėmęs arbatinuką, R.Šimkus ragino paskanauti kitų kanapių produktų – branduolių, aliejaus ir druskos.

Pastaroji, anot I.Šimkienės, puikiai dera salotose, kartu su varške ar natūraliu jogurtu. Kaip ir riešutų skonio branduoliai.

"Pabandykite lukštentų kanapių sėklų su bananu. Puikus desertas!", – man pasiūliusi saldėsių, I.Šimkienė ranką tiesė į juodos duonos gabalėlį. Pamirkė jį į kanapių aliejų ir lenkdama pirštus ėmė vardinti vitaminus, mikroelementus ir riebiąsias rūgštis, kurių jame yra. Beje, kanapių aliejaus naudą pajuto ne tik sutuoktiniai, bet ir vienas jų augintinių. Kalytę Doli, kurios paskutiniąsias dienas šeimininkai jau buvo pradėję skaičiuoti, ant kojų pastatė kanapės. Mėnesį laiko vien tik vandenį lakusiai augintinei į lėkštę įpylę kanapių išspaudų, jie negalėjo atsistebėti, su kokiu pasimėgavimu Doli juos šveitė.

"Berno zenenhundo veislės šunys gyvena apie 8 m.", – stebėdama savo vikrumu jaunėlei Tinai nenusileidžiančią senutę, I.Šimkienė neabejojo, kad prie kalaitės ilgaamžiškumo prisidėjo kanapės.

Rūpinasi kaip vaikais

Žvelgdama į pečiais susirėmusius Šimkus, stebėjausi jų ramybe. Ją, o ne verslą, daugiau nei prieš trejus metus jiedu esą ir pirko. Dirbdami su šilauogėmis ir kanapėmis, sutuoktiniai pamiršo kaip atrodo standartinė darbo diena. Dabar jie mėgaujasi vienas kitu ir laiku, kurį reguliuoja patys.

Tik nesupraskite klaidingai – šilauogės juk pačios nepasisodina ir nenusirenka, kaip ir į dangų besistiebiančios kanapės. Tiek vienais, tiek kitais augalais reikia rūpintis ir išmanyti, kas jiems tinka labiausiai. Antai, šilauogės mėgsta drėgmę, senas spygliuočių pjuvenas, nes šviežios sugeria azotą. Dėl tos priežasties jas reikia papildomai tręšti.

"Mes trąšų nenaudojame", – savo netradicinį požiūrį demonstravo sutuoktiniai.

Klausydama jų darsyk dirstelėjau į tirštą ir žalią kanapių sėklų aliejų. Sveika, skanu, tačiau kai šalies turguose tokia paklausa, kaip atskirti ar prekė gera? Šimkai neslėpė, kad lenkiškas šilauoges nesunku pakrikštyti lietuviškomis ir eilinis pirkėjas klastos neįtars.

"Užrašas prie uogų dėžučių – ūkininkų sąžinės reikalas", – tuo metu besirenkant aliejų, I.Šimkienė patarė atkreipti dėmesį į skonį. Jei šis be riešutų prieskonio, reiškia – senas.