Taip gyvūnų mylėtojai paminėjo šv. Pranciškaus, gyvūnų globėjo, dieną. Bažnyčioje susirinko ne tik kauniečiai: dėl šios ypatingos progos atvyko kompanija iš Kaišiadorių, Jonavos. Šioje šventėje dalyvavę žmonės atviri: tai – išskirtinė diena metuose, kurios tiesiog negalėjo praleisti.

Atvyko traukiniu

Vieni pirmųjų atvykusių į Šv. Jurgio Kankinio bažnyčią buvo kaišiadoriškiai. Linksmai nusiteikusi kompanija dalijosi, kad į Kauną atvažiavo traukiniu. Pirmojo palaiminimo laukę Erika su Šansu ir Monika su Majumi pasakojo apie šį renginį sužinoję iš dresavimo mokyklos „Borgas“.

„Mūsų dresūros treneris papasakojo, kad vyksta tokios mišios. Nuolat organizuojame išvykas su šunimis, todėl nenorėjome praleisti progos pabūti bažnyčioje su savo augintiniais“, – tikina kaišiadoriškė Monika.

Jai antrina ir Erika – smalsu pamatyti, kaip keturkojai jausis bažnyčioje. Pasak jos, tai yra ir labai gera galimybė šuniukams socializuotis. „Labai laukiame ir palaiminimo“, – su nekantrumu sakė Erika.

Kaunietė Raminta taip pat atvyko palaiminti savo pudeliuką Ramsį. Jam – pirmas kartas bažnyčioje, todėl atsidūręs naujoje aplinkoje šunelis kiek drebėjo, tačiau šeimininkė jį švelniai glostė ir ramino. „Jis labai ramaus, gero būdo. Jam tik metukai. Mano sesė dirba veterinarijos gydytoja ir man pasakė, kad vyksta toks renginys. Aš pati lankausi jau ne pirmą kartą, o Ramsiui tai pirmasis palaiminimas“, – pasidžiaugė Raminta.

Jaudulys: pirmą kartą į bažnyčią atvykęs pudeliukas Ramsis šiek tiek drebėjo, bet šeimininkė Raminta jį glostė ir ramino. / M. Kazlauskaitės, LSMU nuotr.

Lankosi jau ne pirmą kartą

Likus kelioms minutėms iki dešimtos valandos grupelė su savo keturkojų palyda pajuda į bažnyčią. Nors prie įėjimo kabo ženklas, įspėjantis, kad augintiniai bažnyčioje nepriimami, spalio 4-oji – išskirtinė diena, kai gyvūnėliai čia ne tik įleidžiami, bet ir kviečiami bei laukiami.

Kol šeimininkai suranda, kur atsisėsti, vyrauja šilta, draugiška ir jauki atmosfera. Šuneliai bažnyčioje įsitaiso prie šeimininkų ir smagiai vizgina uodegas, megzdami kontaktą su kitais praeinančiais uodeguotasiais.

Įėjus į bažnyčią iškart dėmesį patraukia įspūdingos išvaizdos, baltas it sniegas aviganis Aplo. Šį šveicarų aviganį atvedę Saulius ir Renatai Kudirkai iškart paaiškina šuns vardo kilmę. „Jo vardas kilęs nuo žodžio aploti“, – nusijuokia atvykusi pora.

Tačiau visų šv. Mišių metu Aplo savo vardo nepateisino – ramiai sėdėjo su jį atvedusiais šeimininkais, nė karto net neamtelėjo, tik smalsiai dairėsi, retkarčiais karpydamas ausimis.

„Tai mūsų anūkas. Aplo – sūnaus ir marčios šuo, bet šiandien jiedu negalėjo dalyvauti, todėl šuniuką atvedėme mes. Aplo labai paklusnus, jis ramiai sėdėjo. Tik jis niekaip nesuprato, kodėl čia tiek daug šunų, o jis turi tyliai sėdėti ir negali žaisti su kitais“, – gražių žodžių savo šeimos nariui negailėjo R. Kudirkienė.

Vyresnėlis nebegali dalyvauti

Sauliui ir Renatai augintinių laiminimas bažnyčioje taip pat ne naujiena. Jie ankstesniais metais lankydavosi su savo samojedų veislės šunimi. Deja, dėl sveikatos būklės jis ateiti nebegali.

Pasiteiravus, koks užplūsta jausmas dalyvaujant mišiose ne vieniems, o su gyvūnėliais, Renata ir Saulius neslėpė susijaudinimo.

„Labai smagu matyti, kai bažnyčioje tiek šuniukų. Tikrai gražu pamatyti. Ar tokių dienų galėtų būti daugiau? Manau, kad vienos dienos pakanka. Jeigu būtų per dažnai, galbūt patys žmonės pradėtų nebe taip vertinti šią dieną. Kitiems bažnyčioje reikia labai susikaupti, todėl šuniukai galbūt kitus šiek tiek blaškytų“, – svarstė S. Kudirka.

Kelionė: kad Šansas ir Majus gautų palaiminimą, jų šeimininkės Erika ir Monika į Kauną susiruošė atvažiuoti iš Kaišiadorių. / M. Kazlauskaitės, LSMU nuotr.

Lanko sergančius vaikus

Prie savo šeimininkės Virginijos ramiai sėdėjo anglų kokerspanielė Deizė. Jos stengiasi nepraleisti nė vienų metų, kai abi gali ateiti į bažnyčią. „Esame gal tik kelis kartus praleidusios šią gražią progą. Atvažiuojame iš Jonavos“, – prisipažino Virginija.

Ant kokerspanielės kaklo – užrašas, rodantis, kad ji – neeilinis šuo. Deizė – kaniterapinis šuo, kuris lanko Kauno klinikų onkologinio skyriaus vaikus ir suaugusiuosius.

„Įsivaizduojate, ateiname su Deize į vaikų onkologijos skyrių ir mums pasako, kad ligoniukas turi temperatūros ir negalės pasimatyti su šuniuku. O jis išlenda iš už durų sakydamas, kad jaučiasi gerai, be raginimų išgeria vaistus. Šuniukai – didžiulė motyvacija. Vaikai su džiaugsmu laukia šuniukų. Vaikai juos ne tik glosto, bet ir žaidžia su kamuoliukais, o mūsų šunys daug ką moka, parodo triukų“, – apie tai, kaip laikas tirpte ištirpsta su vaikais, kurie ligoninėje nori praskaidrinti savo dienas, pasakojo Virginija.

Bažnyčios chorui pradėjus giedoti, giesmėms atitarė ir keli skardžiabalsiai šuneliai. Tačiau tai nei kiek maldininkų neblaškė, o tik dar labiau praskaidrino nuotaiką.

Pakerėjo šuniuko žvilgsnis

Bažnyčios chorui pradėjus giedoti, giesmėms atitarė ir keli skardžiabalsiai šuneliai. Tačiau tai nė kiek maldininkų neblaškė, o tik dar labiau praskaidrino nuotaiką. Šuniukų natos pralinksmino ir kunigą Nerijų Pipirą, kuris šmaikštavo, kad šuniukai taip pat įsitraukia ir dalyvauja mišiose.

„Iš tiesų žaviuosi šiais gyvūnais. Jie yra paskata mums vertinti dėmesį taip, kaip jie vertina. Laiminau ir Lietuvos sveikatos mokslų universiteto (LSMU) Veterinarijos akademijos gyvūnus. Žinokite, vienas šuniukas taip į mane žiūrėjo. Tas žvilgsnis buvo kupinas džiaugsmo, klusnumo. Pasimokykime to iš jų“, – akcentavo N. Pipiras.

Žengęs nuo altoriaus kunigas pradėjo laiminti susirinkusius šeimininkus ir jų keturkojus. Vieni švęsto vandens visai nebijojo, kiti šiek tiek susigūžė. Tačiau visi elgėsi itin paklusniai ir smalsiai sekė kiekvieną kunigo žingsnį.

Papuošia visą žmoniją

Kunigas N. Pipiras susirinkusiems maldininkams priminė, kad šv. Pranciškus Asyžietis visiems geriausiai žinomas kaip gyvūnų globėjas. Tai, pasak kunigo, žmogus, kuris pamokslavo ne tik broliams, pasauliečiams, bet ir padangių sparnuočiams. Juos mylėjo, kalbėjosi ir laimino.

Jo mintį pratęsė ir Šv. Jurgio Kankinio bažnyčios diakonas brolis Bernardas Belickas, pasidžiaugęs, kad minima Šv. Pranciškaus Asyžiečio, gyvūnų globėjo, diena, simbolizuoja bendrystę ir ryšį su gamta. Vienuolis pabržėžė – gyvūnijos pasaulis žmoniją papuošia, ją daro kūrybingesnę, įdomesnę.

„Šv. Pranciškus daug kalbėjo apie gyvūniją, kartojo, kad reikia laiminti visą visatą, juk Dievas kūrė ir žuvis, augmeniją, gyvūnus“, – priminė diakonas B. Belickas.

Tradicija: LSMU kasmet laimina savo darbuotojų ir studentų gyvūnus. / M. Kazlauskaitės, LSMU nuotr.

Šv. Pranciškaus vaidmuo

Brolis Bernardas taip pat aiškino, kad šv. Pranciškus – gamtos, ekologijos globėjas, o jo ryšys su kūrinija yra tapęs vienuolio vizitine kortele – daugelis esame matę religinių paveikslų, kur šventasis vaizduojamas su paukšteliais ar kitais gyvūnais.

„Prieš 800 metų Pranciškus sukūrė „Saulės giesmę“. Joje jis šlovina visą pasaulio kūriniją. Vienoje istorijoje minimas šv. Pranciškus ir vilkas. Italijos mieste, Gubijoje, gyveno didelis ir piktas vilkas, kuris puldinėjo žmones. Tačiau susidūręs su Pranciškumi jis neparodė jokios agresijos, buvo labai ramus“, – apie ypatingą šv. Pranciškaus ryšį su gamtos kūriniais pasakojo brolis B. Belickas.

Vienuolis neabejojo, kad visą gyvenimą augintiniai buvo ir bus žmonių pagalbininkai, iš kurių galima daug išmokti. „Jie mus moko rūpintis vieni kitais. Nepamiršti vieni kitų. Jei žmonės mokės rūpintis vieni kitais, jie bus jautrūs ir gyvūnijos pasauliui. Krikščioniškame pasaulyje mus supanti visata mus praturtina“, – savo pamąstymais dalijosi brolis Bernardas.

Norėtų grąžinti tradiciją

Anksčiau vykdavo ne tik šventė Šv. Jurgio Kankinio bažnyčioje, kurioje aukojamos šv. Mišios už gyvūnų organizacijų darbuotojus, savanorius ir visus gyvūnų mylėtojus, bet ir iškilminga augintinių eisena prie Kauno pilies. B. Belickas norėtų atgaivinti šią tradiciją, pakviesti daugiau kauniečių ir miesto svečių, tačiau yra viena kliūtis. Jam trūksta pagalbos organizuojant šį renginį.

„Po COVID-19 pandemijos įvyko nemenkas sukrėtimas, žmonės vieni nuo kitų atitolo. Tačiau tikiu, kad čia yra vietos kūrybiniam potencialui“, – viltingai pokalbį baigia brolis Bernardas.

Po šv. Mišių visi maldininkai su šunimis buvo raginami ne skubėti namo, o susitikti ir pasivaišinti tikrų tikriausiu bendrystės troškiniu. Susirinkusieji ne tik sušilo prie gardžios sriubos lėkštės, bet ir jaukiai šnekučiavosi, dalijosi įvairiausiomis istorijomis.

Bažnyčią visi paliko itin pakilios nuotaikos ir kartojo, kad jau laukia kitų metų, kai čia galės sugrįžti pabūti su savo bendraminčiais, o kartu ir palaiminti savo ištikimiausius draugus.

Dalyvavo studentai, darbuotojai

Gyvūnėliai Kaune buvo laiminami ne tik bažnyčioje, bet ir LSMU. Laiminti gyvūnus minint šv. Pranciškų ir Pasaulinės gyvūnų dienos proga – ilgametė šio universiteto tradicija.

Kaip teigė LSMU atstovai, pagarba gyvybei – viena kertinių jų vertybių, o gyvūnų sveikata ir gerovė – neatsiejama misijos dalis. LSMU Veterinarijos akademijoje veikia ir dr. L. Kriaučeliūno smulkių gyvūnų ir Stambių gyvūnų klinikos.

Siekdami ugdyti atsakingą visuomenės požiūrį į gyvūnus ir jų vaidmenį, universiteto darbuotojai ir studentai inicijuoja įvairių renginių, šventines eitynes su augintiniais. Į universitetą pagal patvirtintą tvarką studentai ir darbuotojai gali atsivesti savo augintinius.

Tad tradicija laiminti gyvūnus minint šv. Pranciškų – prasminga integralaus požiūrio į gyvūnus tąsa. Šiemet studentų ir darbuotojų augintinius laimino Kauno klinikų kapelionas kunigas N. Pipiras.