– Giedriau, ekologiško ir darnaus gyvenimo puoselėjimo siekis man iškart sufleruoja, kad esi taikus žmogus. Bet visuomenės gyvenimas toli gražu nėra darnus. Ar tu pastebi tuos negatyvius reiškinius, smurto reiškinį visuomenėje?

– Tikrai, kalbant apie įvairius sunkumus visuomenėje, smurto problemos aš neišskiriu kaip didžiausios. Man atrodo, kad tai šiek tiek išpūstas burbulas. Bet galbūt mano aplinkoje jo nėra ir galbūt aš sąmoningai renkuosi pastebėti pozityvius dalykus. Taigi neginčiju, kad kalbėti reikia ir apie smurtą.

– Koks tavo vertinimas, kalbant apie šį reiškinį?

– Man sunku suvokti, kaip taip gali būti. Smurtas, konfliktai, įvairūs karai (plačiąja prasme) man nepriimtini. Agresija ir smurtas prieš kitą man yra žemiausias lygis, emocijų dominavimas proto atžvilgiu.

– Ar turi įsivaizdavimą, koks tas žmogus, kuris smurtauja prieš kitus?

– Na, manau, kad nėra labai aiškaus apibrėžimo. Ko gero, tai įvairaus amžiaus, charakterio, temperamento, išsilavinimo žmonės, kuriuos jungia nebent vaikystės traumos, smurtinės patirtys, kaip kokie baubai lendančios iš pakampių.

– Statistika rodo, kad daug smurto atvejų įvyksta prieš artimuosius namuose.

– Man rodos, tai pagarbos vienas kitam, atvirumo trūkumas, nemokėjimas bendrauti, spręsti kilusius nesutarimus, negebėjimas priimti šeimos nario nuomonės, gal ir negebėjimas tos nuomonės išsakyti, pasikalbėti, rasti kompromisą. Nesugebėjimas susitvarkyti su stresu ir įtampa.

– Ar manai, kad tai tik šeimos problema?

– Ne. Manau, kad tai problema, kuriai įtakos gali turėti ir valstybėje vykstantys procesai: skurdas, nedarbas, priklausomybės. Daug priklauso ir nuo to, kokia aplinka vyrauja darbe, kokie reikalavimai keliami žmogui. Kai įtampa kaupiasi, o su ja niekaip nesitvarkoma, nebent tuo tikslu vartojamas alkoholis, tada įvyksta savotiškas sprogimas. Aš dabar prisiminiau, kad, regis, Japonijoje taikomas toks streso ir įtampos išlaisvinimo būdas darbe – boso iškamša, ant kurios gali savo pyktį išlieti.

– Teko skaityti, kad lietuviams būdingas persidirbimas, tai yra, jie dirba per daug viršvalandžių, norėdami pakankamai uždirbti, turi mažai poilsio ir kokybiško laisvalaikio valandų. Apie tai kalba ir mūsų centro klientai… Bet vis dėlto tas sprogimas įvyksta ne darbe, o dažniausiai – namuose.

– Tai baisu. Sunkiai suvokiama, kad tai vyksta ten, kur turi būti saugi užuovėja nuo visų audrų. Gal pasąmoningai yra tikėjimas, kad už tai bus atleista? Juk sprogus darbe, gali būti ir paprašytas išeiti. O kai namuose tas atleidimas gaunamas, tuomet agresijos ir smurto proveržiai kartojasi. Kasdien apie tokius atvejus galime rasti viešojoje erdvėje.

– Taip, jų gausu kasdien. Ar tai reikalinga informacija, kaip manai?

– Aš manau, kad reikia suteikti informaciją, kaip elgtis, ką daryti tokiu atveju, kur ieškoti pagalbos, į ką kreiptis. Informuoti, kas už smurtavimą gresia, kur kreiptis, norint spręsti agresijos ar pykčio nevaldymo problemą. Gaila, bet dažniausiai viešojoje erdvėje yra aprašomi patys atvejai – kas, ką, prieš ką, kiek kartų padarė. Dar užrašoma skambi antraštė, kviečianti tą smurto aktą paskaityti, lyg tai būtų normalus reiškinys. O kur dar tos televizijos laidos? Tai kyla klausimas, į kokį vartotoją visa tai nukreipta? Kas konkrečiai yra transliuojama, kai tiktai aprašomas pats baisus įvykis, tačiau neparodoma, o kaip buvo nubaustas smurtavęs ir kaip pagelbėta nukentėjusiam asmeniui. Tai tuomet turime tik smurtinio atvejo demonstravimą be jokio moralo.

– Lyginant kiek senesnius laikus su dabartimi, ar pasikeitė požiūris į patį reiškinį?

– Manau, kad taip. Kai mes augome, nebuvo tiek viešumo ir pats vertinimas buvo kitoks. O ir pagalbos tiek nukentėjusiai, tiek smurtavusiai pusei nebuvo.

– Ar galėtum kalbėtis su smurtavusiu asmeniu apie jo problemą?

– Be abejo. Jei jau jis kalbėtų su manimi, tai tikrai neatstumčiau ir kalbėčiau. Juk priešingu atveju, jo pyktis tik didėtų. Žmogus galvotų: štai, dar vienas, kuris yra prieš mane ir jam pasidarytų dar blogiau, nes pasaulis visas prieš.

– O ar žinotum, ką jam patarti?

– Pritarimo savo elgesiui iš manęs jis tikrai nesulauktų, tačiau skirčiau jam laiko, kad išsiaiškinčiau, ar pats suvokia, jog jam reikia pagalbos. Ar prisiima atsakomybę. Žiūrėčiau, koks tai atvejis, galbūt reikėtų pranešti teisėsaugai. Iš esmės manau, kad vertybių ir įsitikinimų pakeitimas yra ilgas procesas ir toks asmuo turėtų ilgai dirbti su psichologais.

– O kaip kalbėtum su nukentėjusiuoju?

– Man būtų sunkiau kalbėtis su nukentėjusiuoju. Nes galima išklausyti, paguosti, patarti, o kas toliau? Aš jausčiau didelę atsakomybę, gal net baimę, kad tik nepakenkčiau savo patarimu, kad žmogus dar labiau nenukentėtų. Tikrai skirčiau laiko išklausyti, užjausti, bet paskui stengčiausi nukreipti į reikiamas institucijas.

– Giedriau, neabejotinai tau svarbu, kokioje visuomenėje gyvename. Baigiant pokalbį, ką dar norėtum pasakyti?

– Man svarbu, Dovile. Norėčiau matyti daugiau pozityvumo, pradedant žiniasklaida, politika, taip pat valdžios veiksmuose ir elgesyje, baigiant mūsų visų kalbėjimu apie vertybes ir aktyvesniu dalyvavimu visuomenės gyvenime. Neabejoju, kad didžioji visuomenės dalis yra puikūs žmonės, tačiau esame pernelyg užsidarę, atsiriboję vieni nuo kitų. Norisi daugiau gerų pavyzdžių – tai itin svarbu bendraujant su jaunimu. Linkiu daugiau mylėti ir auginti patiems save, tai tikrai atsispindės kituose. Pacituosiu man labai patikusius žodžius, tiesa, nežinau, kas jų autorius: „Jeigu Tu myli save, Tu myli kitus. Jeigu Tu savęs nekenti, Tu nekenti ir kitų. Nes santykiuose su kitais, kiti tėra Tavo atspindys.“

– Giedriau, labai ačiū.

Akcijos organizatorius: Kauno apskrities vyrų krizių centras.

Akcijos rėmėjai: dienraštis „Kauno diena“, UAB „Naujasis šilelis“, Kauno miesto savivaldybė, LR Socialinės apsaugos ir darbo ministerija.