E. Ivanauskas: psichologinį smurtą sunku pastebėti

Su juo kalbasi psichologė Dovilė Bubnienė.

– Ernestai, tu jau žinai, kad kalbėsimės apie smurto reiškinį. Ar pasirinkta tema tave stebina?

– Nestebina. Pirma atėjusi mintis šia tema – apie savisaugą ar artimųjų bei kitų žmonių apsaugą nuo smurto. Labai gaila, tačiau girdint ir skaitant žiniasklaidos pranešimus, atrodo, kad pas mus šie reiškiniai ne tik dažni, bet vos ne norma. Pasižvalgius po statistinius duomenis, jaunimas, man atrodo, kur kas labiau linkęs smurtauti nei, tarkime, prieš 20 metų. Mokyklose santykius paaugliai aiškinasi jei ne fiziniu, tai psichologiniu smurtu ir įvairiais pažeminimais prieš tuos, kurie negeba apsiginti ar tiesiog neturi tam galimybių. Kalbant apie smurtą artimoje aplinkoje, tai apskritai viena baisiausių šio reiškinio formų, nes kur, jei ne namuose, kiekvienas norime jaustis saugus, stiprus, nepažeidžiamas. Juk ir posakis „mano namai – mano tvirtovė“ apie tai byloja. Deja, ne visų namuose taip yra. Kai nerandi namuose saugios erdvės ir žmonių, kuriems gali atsiverti – tai dažnai sukelia smurto protrūkio bangas arba savižudybes. Beje, mano nuomone, kur kas pavojingesnė smurto ir patyčių forma yra psichologinė nei fizinė. Nuo jos apsisaugoti dar sunkiau, o kartais neįmanoma, jei laiku kas nors to nepastebi ir nesuspėja padėti.

– Kalbant apie smurtą, gali atrodyti, kad tai yra fiziškai stipresnio asmens pranašumo demonstravimas silpnesniajam.

– Manau, kad gyvenime būna ne visada taip. Lengva pastebėti fizinį smurtą, bet sunku psichologinį. Beje pastarąjį labai sunku ir įrodyti bei nubausti kaltuosius. Jei kalbėtume apie sutuoktinių gyvenimus, mano nuomone, labiau pažeidžiami yra vyrai, kadangi jie dažnai būna uždaresni, ne kiekvienas išdrįs prisipažinti, kad jį žemina moteris, todėl dažnai problema lieka uždara, sprendžiama vėliau nesuvaldomu fiziniu smurtu ar nesaikingu alkoholio vartojimu. Gaila, bet, mano nuomone, kai kalbame apie vyrus ir moteris smurto kontekste, net neįsigilinus į problemą, vyras iš karto priskiriamas neigiamam personažui.

Mano nuomone, labiau pažeidžiami yra vyrai, kadangi jie dažnai būna uždaresni, ne kiekvienas išdrįs prisipažinti, kad jį žemina moteris.

– Ernestai, ar tau pačiam teko kada būti smurto liudininku, o gal nukentėjusiuoju?

– Kai dar buvau mokyklinio amžiaus, prisimenu vieną labai nemalonų įvykį, kurį teko pačiam matyti. Deja, įvykio metu teko stebėti visiškai apatiškus praeivius, kurie, ko gero, tą akimirką bijojo labiausiai už save ir niekas neparodė nei balsu, nei veiksmu noro padėti. Situacija buvo labai paprasta: autobusų stotelė, paprasta darbo diena, popietės laikas. Staiga stotelėje sustojo automobilis, išlipo keli gerai nuaugę jaunuoliai ir pribėgę prie vieno stovėjusio vyro pradėjo jį mušti, parkritusį spardyti. Nors tai truko keletą minučių, atrodė, kad visi stotelėje esantys žmonės to stengėsi nematyti, žiūrėti į kitą pusę arba, net dar baisiau, eiti tolyn. Viena vertus, tai lyg ir suprantama – kiekvienas išsigando. Deja, to noro padėti, gelbėti kitą žmogų nebuvo. Tada, būdamas mokyklinukas, pagalvojau, o kaip tie žmonės būtų elgęsi, jei taip būtų smurtaujama prieš jų vaiką, tėvą ar motiną? Negi ir tada ramiai stovėtų ir stengtųsi nieko nematyti?

– Kam, tavo požiūriu, derėtų prisiimti atsakomybę už smurtą?

– Manau, dėl to atsakinga pati visuomenė, mes patys. Kaip mes leidžiame elgtis ir kokios elgesio normos mums priimtinos. Taip pat didelę atsakomybę turėtų prisiimti ir valstybė, kurdama šiai problemai spręsti tam tikras programas, institucijas, metodikas. Prisimenant mano pasakotą nutikimą, manau, labai svarbu kiekvienam iš mūsų nuo mažens ugdyti pilietiškumą, bendruomeniškumą, kad kiekvienas reaguotų ir pagal galimybes imtųsi kokių nors veiksmų. Juk kiekvienas iš mūsų, nutikus bėdai, tikimės aplinkinių pagalbos, nesvarbu, kas tai būtų: ar sugestų automobilis, ar ištiktų širdies smūgis, ar priekabiautų gatvėje agresyviai nusiteikę asmenys.